Vokietija persistengė su SGD statybomis
Vokietijos vyriausybės planai neišdegė. Nors po Rusijos invazijos į Ukrainą šalis ėmėsi vykdyti aktyvią „energetinės nepriklausomybės“ politiką, dabar tampa aišku, kad valstybės siekiai pastatyti platų suskystintų dujų terminalų (SGD) tinklą yra pertekliniai.
Nutekintoje Vokietijos Ekonomikos ministerijos vidaus analizėje valdžios pareigūnai ir ekspertai atvirai abejoja planu pastatyti dar bent 8 naujus, Rusijos importą pakeisti turinčius SGD terminalus.
Po pernai pradėtos rusų invazijos į Ukrainą, Vokietija suskubo finansuoti SGD statybas, vyriausybė paskelbė apie pakeistus „energetinio saugumo struktūros parametrus“, pažadėjo, kad ateityje Vokietijos energetikos infrastruktūra bus atsparesnė.
Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas net kalbėjo, kad Rusijos invazija į Ukrainą privertė suprasti, kokios pavojingos yra vienašališkos priklausomybės ir kaip brangiai jos kainuoja.
„Būtume kvaili, jei iš to nepasimokytume“, – sakė ekonomikos ministras.
Vokietija iš tiesų sutelkė didžiulį dėmesį į SGD terminalų statybas. 2022 m. priimtas Vokietijos SGD spartinimo įstatymas patvirtino plačius vokiečių užmojus ir padėjo pagrindus net 8 vandens terminalų bei 4 nuolatinių sausumos terminalų statybai, sudarytos ir dar 5 sutartys dėl suskystintas dujas gabenti galinčių laivų[1].
Tačiau Vokietija, neseniai skambiai pareiškusi, kad SGD terminalai visiškai pakeis maždaug 45 mlrd. kubinių metrų dujų per metus, kurios anksčiau buvo tiekiamos tiesiogiai iš Rusijos, dabar jau abejoja, ar SGD pajėgumai bus išnaudoti. Dalis terminalų tikriausiai taps nenaudojami iš karto po statybų pabaigos.
Vyriausybė apsiskaičiavo, tačiau planų atšaukti jau negalima
Vokietijos ekonomikos ministerijos užsakymu atlikta analizė rodo, kad didžioji dalis jau suplanuotų SGD terminalų yra nereikalingi ir net nebus panaudojami.
„Tai aiškiai rodo, kad Vokietijos vyriausybė planuoja didžiulius perteklinius SGD pajėgumus“, – sako analizę nutekinęs organizacijos „Environmental Action Germany“ generalinis direktorius Sascha Muller-Kraenner.
Iš tiesų ministerijos analizėje teigiama, kad nauji SGD terminalai iki 2030 m. veiktų mažiau nei 50 proc. pajėgumu. Tai susiję ne tik su vyriausybės apsiskaičiavimu dėl tikslių terminalų poreikių, tačiau ir su tuo, kad prognozuojama, jog artimiausiais metais dujų paklausa turėtų mažėti.
Vokietija siekia ne tik atsisakyti energetikos šaltinių iš Rusijos, tačiau iki 2045 m. tapti neutrali klimato atžvilgiu. Todėl vien iki 2030 m. Vokietijos metinis dujų poreikis sumažės iki 60 mlrd. kubinių metrų, nors šiandien siekia 85 mlrd. kubinių metrų ribą.
Klaidas dangstyti bandoma kalbomis apie saugumo rezervus
Viešai skelbdama apie savo siekius tapti neutralia klimato atžvilgiu ir tapti „žalia“ bei tvaria šalimi, Vokietija akivaizdžiai pervertino savąjį SGD poreikį. Vis dėlto, kelio atgal nebėra: projektai yra parengti, kai kurių terminalų statybos jau įgyja pagreitį.
Dėl to imta kalbėti apie tai, kad platus SGD tinklas yra sumanus žingsnis, leisiantis Vokietijai užtikrinti dujų rezervą. Ataskaitoje teigiama, kad Vokietija nuo 2027 m. galėtų turėti apie 30 mlrd. kubinių metrų SGD rezervą.
„Vokietijos vyriausybės nuomone, tokio dydžio saugumo rezervas yra būtinas, kad ir toliau būtų užtikrintas tiekimo saugumas, atsižvelgiant į galimą importo pajėgumų praradimą dėl nelaimingų atsitikimų, sabotažo ar kitų išorės įvykių“, – teigiama ataskaitoje[2].
Briuselio perspėjimų Vokietija neklausė
Aplinkosaugos ir kitos nevyriausybinės organizacijos nevengia kritikos Vokietijos valdžiai dėl nelogiškų sprendimų energetikos sektoriuje. Organizacijos „Environmental Action Germany“ generalinis direktorius S. Muller-Kraenner teigia, kad Vokietijos vyriausybė net nenagrinėja klausimų, keliamų dėl SGD projektų poveikio klimatui.
Jis taip pat ragina ekonomikos ministrą tikslingiau suderinti planus su klimato kaitos tikslais. Vokietijos vyriausybė ataskaitoje teigia, kad nemato didesnio CO2 išmetimo efekto dėl sparčios, didelės SGD infrastruktūros kūrimo. Vyriausybė teigia, kad infrastruktūra užtikrins, jog ateityje stacionarūs sausumos terminalai galės importuoti žaliąjį vandenilį ir jo darinius.
Kol klimato aktyvistai abejoja vyriausybės teiginiais, spėjo paaiškėti ir tai, kad pati Europos Sąjunga (ES) jau anksčiau taip pat buvo perspėjusi Vokietiją dėl galimai perteklinių planų su SGD terminalais. Akivaizdu, kad Berlynas į perspėjimus neįsiklausė.
Dar 2022 m. gegužės mėnesį Vokietijos ekonomikos ministerijos pareigūnai susitiko su Europos Komisijos (EK) pareigūnais ir ES dujų perdavimo agentūros (ENTSOG) atstovais.
Tuomet ENTSOG Komisijos pavedimu įvertino, kad 2 papildomi SGD terminalai galėtų visiškai užtikrinti tiekimą ir pakeisti rusiškų dujų poreikį visoje šiaurės Vokietijoje.
Savo ataskaitoje, perduotoje Vokietijos ekonomikos ministerijos atstovams, Komisija įvardina 2 terminalų poreikį ir akcentuoja tai, ką Vokietiją ignoravo – būtinybę vengti perteklinių pajėgumų, kurie ateityje galėtų tapti „nenaudojamu turtu“[3].
Tačiau praėjus kelioms dienoms po susitikimo su EK pareigūnais, Vokietijos ministrų kabinetas patvirtino SGD spartinimo įstatymą, kuriuo atveriamos galimybės greitai išduoti leidimus statyti net 11 naujų sausumos ir plaukiojančiųjų SGD terminalų; vėliau šis skaičius buvo padidintas iki 12.
Briuselio ekspertai dabar tik niūriai įspėja, kad raginimų neįsiklausiusiai Vokietijai kyla rizika per daug investuoti į terminalus, kurie bene iš karto po pastatymo taps nenaudingi. Jei plaukiojantys terminalai, palyginti, gali būti lengvai išmontuojami, sausumoje esančių terminalų eksploatavimo laikas trunka dešimtmečius.
O Vokietijos mokslinių tyrimų instituto „DIW Berlin“ tyrėjai tik konstatuoja, kad tolesnė SGD terminalų plėtra „nėra nei būtina energetikos ūkio požiūriu, nei prasminga klimato politikos požiūriu“.
