- Dalis vaikų jau identifikuoja save šuniukais: tai – absurdas
- Vienas iš V. Jankauskaitės-Milčiuvienės projektų – paminklas Justinui Marcinkevičiui
- Norą kovoti už teisybę įkvėpė literatūra ir tėvai
- Lietuvos provincijoms gresia išnykimas
Dalis vaikų jau identifikuoja save šuniukais: tai – absurdas
Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė – žurnalistė, verslininkė, visuomenininkė ir buvusi viceministrė, ne tik inicijavo judėjimą pavadinimu „Basos mamos“, kuris atkreipė dėmesį į vaikų teisių problemas. Moteris taip pat prisidėjo prie svarbių kultūrinių projektų, tokių kaip paminklo Justinui Marcinkevičių statymo iniciatyva. Siekdama sukurti prasmingus pokyčius šalyje, pastaroji teigia kovosianti už gerą gyvenimą Gerovės valstybėje – o ypač tikinia remsianti ginklus tuo atveju, jei reikės apsaugoti jaunąją kartą.
Iš tiesų, moteris baiminasi taip vadinamų vakarietiškų vėjų. Į juos, be kita ko, įeina ir Gyvenimo įgūdžių programa. Būtent nuo tokių dalykų ji nori apsaugoti šalies vaikus. Vitalija pripažįsta, esą leftistinė valdžia iš tiesų siekia paversti norma dalykus, kurie nėra normalūs. Todėl tie, kurie yra dauguma – paiso vertybių ir stengiasi išsaugoti tradicijas, savo šeimas – nejučia pradeda jaustis mažuma – taip, tarsi jų žodis nieko nereiškia.
Ji taipogi prasitaria, esą Gyvenimo įgūdžių programą kuria brangiai apmokami konsultantai iš mūsų kišenių. Tuo tarpu visa tai neva daroma labai profesionaliai – įsisavinant pinigus ir prikuriant programų, apie kurias nelabai nusimanoma. Dėl to, jos nuomone, Seimo kėdėse turi būti adekvatūs žmonės.
Prasitardama apie „Basų mamų“ projektą, kovojusį už vaikų teises ir siekusį juos apsaugoti nuo ribojimų pandemijos metu, V. Jankauskaitė-Milčiuvienė tikina tuo metu sulaukusi ne tik šmeižto, bet ir palaikymo. Sako pasiekusi tai, ko norėjo: projektas atkreipė dėmesį į tai, kad vaikai negali būti skirstomi, o jų poreikiai – ribojami. Kitaip sakant, dalis žmonių, vedini šios moters, galiausiai stojo „piestu“ už savo laisves.
Vienas iš V. Jankauskaitės-Milčiuvienės projektų – paminklas Justinui Marcinkevičiui
Moteris įsitikinusi: paminklas Justinui Marcinkevičiui simbolizuoja kovą su neteisybe. Panašu, kad Justino Marcinkevičiaus paminklas Vilniuje dar nėra statomas. Tačiau Vitalija, kaip pati teigia, visuomet eina iki galo, tad kol tikslas nebus pasiektas, ji nenurims.
Iš tiesų, moteris tikina jau nuo mažens buvusi kovotoja. Augusi Šilalėje ir kilusi iš tvarkingos šeimos, Vitalija ragavo ir šiek tiek sovietmečio. Nepaisant to, jos vaikystė buvo panaši į daugelio vaikų: gyvenimas daugiabutyje su buto raktu po kaklu tam, jog bežaisdama kieme jo nepamestų. Vaikystės vasaras šioji pasakoja leisdavusi kaime pas senelius, kur grėbdavo šieną ir padėdavo kituose lauko darbuose. Šis epizodas jai vis dar kelia šypseną, mat buvo tik kelios anūkės, todėl iš senelių gaudavo daug dėmesio.
Kalbant apie tėvus, Vitalijos tėvas buvo režisierius. Kadangi pastarasis dalyvaudavo visuomeninėje veikloje – vesdavo koncertus ir organizuodavo kitus reginius – pašnekovė, važiuodama kartu, turėjo unikalią galimybę susipažinti su begale žymių Lietuvos žmonių, įsimaišydama į užkulisinę kultūrą.
Norą kovoti už teisybę įkvėpė literatūra ir tėvai
Užduodama sau klausimą, iš kur atsirado teisybės siekis, ji mano, jog prie to prisidėjo tiek tėvų auklėjimas, tiek literatūra.
„Nebijok būti kitokia“, – sakydavo jai tėvai.
Nors iš pradžių teigia svajojusi būti aktore, augant šis požiūris iš esmės pasikeitė. Vėliau, būdama paauglė, ji svarstė apie gydytojos karjerą – tam, kad galėtų padėti žmonėms. Vis dėlto, į galvą plūsdavo ir kitos idėjos – nuo teisininkės iki žurnalistės specializacijos. Galiausiai Vitalija pasirinko pastarąją specialybę. Tiesa, dar mokyklos laikais moteris rašydavo straipsnius į mokyklos bei rajono laikraštį, tad ši sritis nebuvo jai nauja.
Pastaroji skuba vartyti ir kitus atminties lapus.
Ji gana ryškiai mena ir sovietmečio palikimą – kaip Lietuva iškovojo nepriklausomybę 1991-ųjų sausio 13-os naktį. Tuomet, nakties metu, ši išlipo iš lovos dėl netoliese aidinčių tankų šūvių. Vitalija atskleidžia: ją stipriai palietė lietuvybės idealas. Mat nuo pat mažumės tikina mylėjusi lietuvių kalbą. Tačiau, kalbant apie dabartinius laikus, jos nuomone, mažai tikėtina, kad šalis išsaugos savo istoriją. Viena iš priežasčių – ta, kad Lietuva esą yra labai traumuota. Dėl to itin lengvai paveikiama kitų šalių ir idėjų.
„Gal todėl mes dažniau pasiduodame didžiųjų valstybių spaudimui ir esame linkę perimti ne pačias geriausias tendencijas“, – pripažįsta V. Jankauskaitė-Milčiuvienė.
Lietuvos provincijoms gresia išnykimas
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė yra Šilalės rajono savivaldybės tarybos narė. Tad ji turi galimybę regėti provincijas ir jų problemas per padidinamąjį stiklą.
Ką moteris mato, tai yra tai, kad provincijos sparčiai nyksta, ir tai beveik niekam nerūpi. Pastarosios teigimu, taip yra dėl to, jog regionuose politikais neva tampa žmonės, kurie yra parankūs centriniai valdžiai. Tuo tarpu iš jos einantys nurodymai, savo ruožtu, neretai yra žalingi miestelių gyventojams. Rezultate matome griaunamą sveikatos sistemą bei uždarinėjamas mokyklas.
Moters teigimu, apstu ir kitų sričių, kurias nušlavė populizmo banga.
Prieš daugelį metų Vitalija dirbo LRT televizijoje. Jos akimis, anuomet LRT atlikdavo savo misiją. Tačiau jos atskaitomybė prieš visuomenę dabar itin sumenko. Būtent tiesos ir garbingų žmonių ji pastaruoju metu labiausiai pasigenda.
Dėmesio, pilna ir necenzūruota laidos „Riba“ versija visuomet prieinama tik 77.lt Ugniaus Kiguolio paskyroje.
