Dėl Vyriausybės siekių Lietuvoje kyla pavojus žmogaus teisėms
Pandemijos temai vis labiau grimztant į užmarštį, valdantieji nesirengia atsisakyti kontrolės bei ribojimų politikos. Priešingai, Vyriausybė ir toliau siekia išlaikyti visą galią savo rankose, Seimas tam nuolankiai pritaria, o visuomenė apie tai beveik nėra informuojama.
Pastarosiomis dienomis Seime buvo svarstomi Civilinės saugos įstatymo pakeitimai. Po šiais pakeitimais slypi tai, apie ką dalis visuomenės narių ar aktyvių Seimo opozicionierių kalba jau kuris laikas – valdžia siekia Lietuvoje dar labiau apriboti žmogaus teises bei laisves.
Vyriausybei siekiant dar labiau reguliuoti, kontroliuoti ir kištis į Lietuvos piliečių gyvenimus, opozicijoje esantys politikai skambina pavojaus varpais ir akcentuoja, kad iš parlamentinės valstybės, tampame vyriausybine.
Akcentuojamas ne tik pavojus demokratijai ir esminėms žmogaus laisvėms bei teisėms, bet ir tai, kad diktatūrą primenančio režimo sukūrimas Lietuvai kainuos milijonus, kurie dabartinio sunkmečio sąlygomis, galėtų būti išnaudojami žymiai sumaniau.
Pandemija „įkvėpė“ Vyriausybę toliau plėsti savo galią
Lietuva – absurdo šalis. Jei dalyje pasaulio valstybių pandemiją siekiama kuo greičiau pamiršti, o piliečiams – skubama vėl suteikti šansą mėgautis laisvu gyvenimu, Lietuvoje koronaviruso pandemija valdantiesiems tarsi pakišo mintį, jog kontroliuoti ir valdyti žmones yra naudinga ir paranku, o tam pasiekti bereikia kelių palankių įstatymų pakeitimų.
Civilinės saugos įstatymo pakeitimai yra būtent tokie. Nors Vyriausybė oficialiai teigia, kad pakeitimais siekiama tobulinti pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms ir jų valdymo mechanizmus bei pagerinti civilinės saugos sistemos subjektų veiklos koordinaciją, atidžiau susipažinus su įstatymų projektais tampa aišku, kad pokyčių tikslas – dar didesnė visuomenės kontrolė.
Dalis priimtų pakeitimų grasina dar labiau nei pandemijos metu neigiamai paveikti žmonių teises ir laisves. Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministro sprendimu, karantino metu galės būti apribota asmens judėjimo laisvė, ūkinės veiklos laisvė, privataus gyvenimo neliečiamumas ir nustatyti ūkinės veiklos, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimai. Taip pat numatoma, kad Sveikatos apsaugos ministras karantino metu galės nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo ir šių paslaugų teikimo tvarką, neatsižvelgdamas į tokių įstaigų pavaldumą bei teisinę formą[1].
Šiuo įstatymu akivaizdžiai perteklinė valdžia yra sutelkiama Vyriausybei, tad situaciją kritiškai vertinančiam piliečiui kelia daug klausimų apie mūsų šalies valdymo formą. Ar vis dar esame parlamentinė ir demokratinė šalis? O gal kasdien vis labiau panašėjame į autoritarinius kraštus, kuriems patys dažnai nevengiame pažerti kritikos ir aštraus žodžio?
Lietuva tampa šalis, kurią tiesiogiai valdo tik Vyriausybė
Tiek šalies žiniasklaida, tiek patys Seimo nariai menkai kalbėjo apie numatytus Civilinės saugos įstatymo pakeitimus. Bene garsiausiai šia tema pasisakė parlamentarė Agnė Širinskienė, kuri pabrėžia, jog Vyriausybė į savo rankas sutelkia pavojingai daug galios, kas gali pakenkti šalies visuomenei ir jos gerbūviui.
„Iš parlamentinės valstybės tampame vyriausybine valstybe? Seimas pritarė Civilinės saugos įstatymui be jokių siūlytų saugiklių žmogaus teisių apsaugai ekstremalios padėties metu. Kaip ir pandemijos metu, taip ir toliau sprendimus dėl žmogaus teisių ribojimo galės priiminėti viena Vyriausybė. Seimas pasirinko nuo šių klausimų sprendimo nusišalinti“, – teigia A. Širinskienė[2].
A. Širinskienė dar prieš balsavimą Seime teigė, kad „atėjo metas mokytis iš praeityje buvusių pandemijos valdymo klaidų, kuomet ilgą laiką, neturint įstatyminio pagrindo, o tik ministro įsakymais bei Vyriausybės nutarimais, buvo varžomos pamatinės visų Lietuvos gyventojų žmogaus teisės bei ūkinė veikla“.
„Parlamentas buvo nušalintas nuo sprendimų priėmimo, kas demokratinėje visuomenėje yra nesuvokiama, o pati visuomenė – neįtikėtinai supriešinta, aplipinta etiketėmis, žlugdomi verslai“, – buvusią situaciją tai pamiršusiems priminė parlamentarė.
Regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis taip pat yra vienas iš nedaugelio, kurie nevengia viešos kritikos šiam projektui. Parlamentaras be užuolankų teigia, kad tai yra „buldozeriu stumiamas projektas“, tiesiogiai pažeidžiantis žmogaus teises[4].
„Jei jautiesi, kad Lietuvoje buvai uždarytas neteisėtai COVIDO METU, tai darai klaidą, nes šian politikai parodė tikrą savo veidą, žmogaus teisių plotmėje. Žmogaus teisės toliau niekam neįdomios! Lengvai prievartaujama opozicija vėl krito daugumai po kojom. Valdančiosios daugumos spjūvis į veidą žmonėms ir jų lūkesčiams. Teisinės valstybės principų nematyti!“ – teigia R. Žemaitaitis[4].
Parlamentarai nuolankiai pritarė didesnei Vyriausybės kontrolei
Tačiau nepaisant kelių aktyviausiųjų opozicijos narių balso, įstatymo pakeitimai buvo priimti. Už Civilinės saugos įstatymo pakeitimus balsavo 90, prieš 5, susilaikė 21 Seimo narys[5].
Tuo tarpu A. Širinskienės ir Seimo nario Tomo Tomilino siūlymui, kad ekstremaliąją situaciją šalyje tvirtinti ir pratęsti turėtų Seimas pritarė 57, prieš balsavo 35, susilaikė 27 Seimo nariai.
Projektais taip pat numatyta, jog Nacionalinis krizių valdymo centras (NKVC) bus ne atskira biudžetinė įstaiga, o Vyriausybės kanceliarijos struktūrinis padalinys. Savo ruožtu Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija (VESK) bus naikinama, o ją pakeis Nacionalinė saugumo komisija (NSK).
Komisijai vadovautų ne kas kitas, o premjeras, ją taip pat sudarytų Prezidentūros, žvalgybos, civilinės saugos, kitų pagrindinių šalies institucijų atstovai.
Numatyta, kad NKVC dirbs apie 30 savo sričių ekspertų, kurie teiks valstybės operacijų vadovui informaciją ir siūlymus dėl paieškos, gelbėjimo ir neatidėliotinų darbų, įvykių, ekstremaliųjų įvykių ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir jos padarinių šalinimo organizavimo darbų, koordinuos ir kontroliuos valstybės operacijų vadovo sprendimų įgyvendinimą ir kt. NSK taps politine sprendimų derinimo platforma, teiks pasiūlymus Vyriausybei dėl strateginių sprendimų.
Vyriausybės planams įgyvendinti prireiks milijonų
Vyriausybės inicijuoti pokyčiai visuomenei kainuos ne tik laisves ir teises, bet ir milijonus eurų iš valstybės biudžeto. Skaičiuojama, kad NKVC įkūrimui reikės apie 1,1 mln. eurų. Numatytas ir papildomas pareigūnų atsiradimas, o tam reikės dar apie 2 mln. eurų[6].
Paskelbus ekstremalią situaciją valstybės tarnautojai, darbuotojai, kariai ir žvalgybos pareigūnai be jų sutikimo būtų pasitelkiami tiek, kiek truktų krizė ar ekstremali situacija.
Pasitelktiems darbuotojams būtų garantuojamas ne mažesnis nei jiems įprastai mokamas darbo užmokestis ir socialinės garantijos.
Kompromisinis opozicinis variantas palaikymo nesulaukė
Parlamentarė A. Širinskienė su kolegomis T. Tomilinu ir Linu Kukuraičiu jau anksčiau registravo pasiūlymus Civilinės saugos įstatymo projektui, kurie sukurtų mechanizmus, kuris įpareigotų Vyriausybę gauti sutikimą ribojimų tęsimui.
Jų pasiūlytas paketas buvo aptartas Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje. Vis dėlto joje, didžioji dalis Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narių balsavo už Vyriausybės projektą[7].
Opozicijos pataisos buvo kompromisinės, galinčios padėti pažaboti Vyriausybės galią. Jos numatė, kad paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją nustatomi ribojimai dėl asmens judėjimo laisvės, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, teisės į privatų gyvenimą, ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo, jie tęsiasi ilgiau nei 3 mėnesius, – asmens teisių ir laisvių ribojimus motyvuotu Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu 1 mėnesiui tvirtina ir (ar) tęsia Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu.
Opozicija mano, kad Konstitucijoje įtvirtintas valdžių atskyrimo principas suponuoja stabdžių ir atsvarų sistemą, kai, sprendžiant dėl esminių žmogaus teises ir laisves ribojančių priemonių, negali būti visa galia ir atsakomybė neribotą laiką koncentruojama vien vykdomosios valdžios rankose.
Stabdžių ir atsvarų idėja kaip esminis konstitucinis vakarietiškos valstybės principas veikia kaip autoritarizmo prevencija, nes XX amžiaus Europos ir pasaulio istorija rodo, kad būtent įvairios krizės, ekstremaliosios situacijos ir karantinai yra mėgstamiausias antidemokratinių politikų įrankis, įvedant diktatūrą.
Opozicijos nariai pažymi, kad pandemijos laikotarpiu parlamentas neturėjo jokios galimybės įsiterpti į pandemijos valdymo priežiūrą, išreikšdamas savo pozicijas dėl žmogaus teisių ribojimo, nors 2020 metų balandžio 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl suderintų Europos Sąjungos veiksmų kovojant su COVID-19 pandemija ir jos padariniais (2020/2616(RSP) tokią nacionalinių parlamentų diskreciją suponavo.
