- Nacionalinį stadioną perėmusios „Hanner“ vadovas nenori jokių institucijų tyrimų
- Viešųjų pirkimų tarnyba nori atlikti Nacionalinio stadiono sprendimų projektų peržiūrą
- Avulis kratosi Tarnybos patikros – jei ji bus, projektą palaidos
Nacionalinį stadioną perėmusios „Hanner“ vadovas nenori jokių institucijų tyrimų
Nacionalinis stadionas, o gal jau nacionalinė gėda, sulaukė gelbėtojo. tačiau gelbėjimas, panašu, vyks tik su tam tikromis išlygomis. Po to, kai projektą vykdžiusi „BaltCap“ pasitraukė, prieš tai pareiškusi, esą buvusio vadovo Šarūno Stepukionio iššvaistyti kone 17 mln. eurų finansinės žalos stadiono projektui nepadarė, projektą į savo rankas perėmė žinomas verslininkas Arvydas Avulis ir jo įmonė „Hanner“. Galima klausti, kokia gi nauda iš tokio projekto verslininkui, kuris savo šimtamilijoninį pelną susikrovė tikrai ne iš labdaros? A. Avulis sako, kad Nacionalinio stadiono projektas jam yra moralinio klausimo reikalas. Bet… tik jei į projektą savo snapo nekiš Viešųjų pirkimų tarnyba.
Perimti Nacionalinį stadioną proga atsirado po to, kai išaiškėjo skandalingi faktai apie buvusio „BaltCap“ vadovo finansines machinacijas. Galimai kazino pralošęs kone 17 milijonų jis padarė milžinišką reputacinį nuostolį.
Ir nors dabartinis „BaltCap“ vadovas aiškino, esą finansinio nuostolio stadiono projektui nėra, visgi kažkaip greitai susivyniojo meškeres ir iš ir projekto spruko.
„Nors vidinis auditas dar nėra baigtas, nėra jokių įrodymų, kad buvęs partneris padarė žalos Nacionalinio stadiono projekto įmonei UAB „Vilniaus daugiafunkcinis kompleksas. Tai, ką iki šiol sužinojome, leidžia daryti išvadą, kad Nacionalinio stadiono projektą įgyvendinanti įmonė jokios žalos nepatyrė. Suprantama, išskyrus žalą reputacijai“, – žiniasklaidai sakė S. Gustainis[1].
Tačiau nepraėjus nė savaitei, iš projekto įmonė pasitraukė.
„Šiandien pakvietėme pristatyti visas naujienas dėl legendomis apipinto daugiafunkcio komplekso projekto. Iš projekto traukiasi „BaltCap“ fondas, į jo vietą ateina „Hanner“. Iš esmės mes turime toliau galiojančią sutartį su koncesininku, projektas yra gyvybingas, tam tikri dalykai vėliau bus suderinti ir pateikti miesto tarybai, bet pagrindinė žinutė yra ta, kad šiandien turime principinį sutarimą tarp „Hanner“ ir „BaltCap“ dėl akcijų perleidimo“, – visuomenei pranešė Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas[2].
Viešųjų pirkimų tarnyba nori atlikti Nacionalinio stadiono sprendimų projektų peržiūrą
Tačiau jau po to, kai į Nacionalinio stadiono projekto kuluarus įsisuko verslininkas A. Avulis, Viešųjų pirkimų tarnyba pareiškė, kad reikėtų atlikti projektų peržiūrą.
„Nacionalinio stadiono poreikis valstybei negali ir neturėtų būti kvestionuojamas, tačiau bet kokie koncesijos sutarties pakeitimai turi būti daromi griežtai laikantis teisės aktų nuostatų “, – sakė VPT direktorius Darius Vedrickas. Dar nėra aišku, ar reikės skelbti naują konkursą – tai esą priklausys nuo to, ar paskeis koncesininkas ir pačios sutarties apimtis.
Tiesa, panašu, kad koncesininkas nesikeičia, mat „BaltCap“ buvo finansuotojas. Ar tokiomis pačiomis sąlygomis į projektą žengia ir A. Avulio „Hanner“ – kol kas neaišku[3].
Avulis kratosi Tarnybos patikros – jei ji bus, projektą palaidos
Tuo tarpu pats A. Avulis užuolankomis rodo, kad nenorėtų jokių institucijų įsikišimų. Ar galima manyti, kad jei jau institucijos kišis –kas yra natūralu, kalbant apie tokio masto projektą – „Hanner“ taip pat projekto atsisakys? Juo labiau, kad jau dabar žiniasklaidai verslininkas pabrėžia savo moralės vedinus darbo su Nacionalinio stadiono projekto planus ir siūlo bet kam kitam užleisti vietą, jei tik atsiras norinčių. Bet, sako jis, norinčių nėra.
Tad taip galimai sudaromas nemenkas spaudimas tiek institucijoms, tiek politikams – štai, iš geros širdies ir meilės Vilniui pastatysime stadioną, nors iš jo ir neuždirbsime, o kitų norinčių tą daryti nėra. Jei kišis institucijos, su stadionu atsisveikinsite.
Neblogas spaudimėlis šviežiai iškeptam Vilniaus miesto merui, ar ne?
„Pagrindinis motyvas yra tai, kad yra galimybė padaryti projektą, kurio jau keli dešimtmečiai nei politikai, nei kitos kompanijos nebaigia padaryti. Manau, kad čia yra pagrindinis motyvas. Antras motyvas – aš gyvenu Vilniuje daugiau nei 50 metų, esu jau, galima sakyti, vilnietis. Manau, kad vilniečiai irgi verti turėti stadioną.
Čia daugiau moraliniai aspektai, bet pagrinde tai yra amžiaus projektas ir jį matau galimybę padaryti“, – žurnalistams aiškino verslininkas.
Žinoma, negalima taip imti ir nurašyti žmogaus – net ir verslininkai kartais užsiima filantropine veikla ir iš didelės meilės miestams be jokio pelno arba su maža finansine grąža daro didelius projektus. Galbūt, galbūt ir A. Avuliui Nacionalinio stadiono projektas bus jo labdara miestui ir visai šaliai. Na žinoma, negalima atmesti moralinio klausimo bei marketinginio aspekto – tokį projektą pagaliau įgyvendinęs verslas tikrai ilgai ir nuobodžiai bus šlovinamas visų politikų ir visuomenės.
„Projektas yra labai rizikingas ir rizikų čia yra įvairių. Vienas dalykas yra politinė rizika ir ji netgi šiandien yra, nes sprendimas, ar daryti, ar nedaryti– dar jo nėra.
Aišku esame ant labai labai plono ledo ir aš gana drąsiai siūlau visiems paimti ir padaryti tą projektą, jeigu tik yra dar bent vienas norintis. Reikia įsivertinti tai, kad reikia nueiti į banką, iš banko gauti daugiau kaip 100 mln. eurų kreditą ir viską padaryti per suspaustą laiko tarpą. Jeigu tik atsiras bent vienas norintis, mes mielai jį praleisime į priekį“, – kalba A. Avulis.
Sakytume, gražiai kalba, geranoriškai, bet taip pasigilinus, vargu. Juo labiau, kad skubos jo kalboje ir veiksmuose tikrai daug. Iš tiesų keista, kai taip staiga pasikeičia projekto finansuotojas – ir ne bet kokio, o tokio, kuris jau tarsi savaime lemia itin sunkų kelią.
Tačiau gal jis sunkus dėl to, kad per daug kontroliuojamas?
Žurnalistams A. Avulio paklausus apie tai, ar Viešųjų pirkimų tarnybos įsikišimas ir pastabos reikštų projekto baigtį, verslininkas sako – taip.
„Gal ne galutinai, gal jis įvyktų vėl po kokių 5 ar 10 metų, bet manau, kad čia jau ne kartą tas scenarijus yra pasikartojęs. Vis kažkas įvyksta, kad per 33 Lietuvos Nepriklausomybės metus mes nesugebėjome Vilniuje pastatyti stadiono, o realiai jis statomas jau keturi dešimtmečiai. Tai akivaizdus nepajėgumas ir man tai didžiausia motyvacija parodyti, kad mes tą galime padaryti“, – sako „Hanner“ vadovas.
Jis pridūrė, kad kalbos apie vis augančias projekto kainas tėra spekuliacijos – esą viskas, kas vyksta, tai kainų indeksavimas. A. Avulis nesąmone vadina teiginius, kad projekto kaina pakilo vien todėl, kad į jį įžengė „Hanner“[4].
