<h2>Menas ar kontraversijų siekis: balansuojama ties pražūtinga riba</h2>
<p style="text-align: justify;">Šiandien kaip visuomenės nariai, socialinių veiklų dalyviai ar meno aktualijų sekėjai, mes atrodo esame matę visko: įspūdingų meno kūrinių, užburiančių savo preciziškumu ir tobulumu, taip pat ir gana šokiruojančių, kontraversiškų instaliacijų ar performansų. Vis tik, tikriausiai nedaug kas gali mus nustebinti taip, kaip viešas šlapinimasis ir to laikymas menu, juk daugelyje pasaulio valstybių tai apskritai nelegalu, tuo labiau, nėra meniška.</p>
<p style="text-align: justify;">Ir vis tik, kad ir kaip keistai tai gali atrodyti, menas ir šlapimas nėra tokie jau nesusiję dalykai, ne vienas prieš šimtus metų gyvenęs artistas, natūralius žmogaus kūno skysčius ir fiziologines funkcijas pasitelkė meniniams tikslams. Vis tik, pati idėja ir žinutė gali būti kvestionuojama ir diskutuojama. Minimų diskusijų susilaukė ir dviejų ispanų Itziar Okariz ir Sergio Prego meninė instaliacija, skatinanti dialogą dėl kūno pateikimo viešojoje erdvėje, pasiūlant ir meninį požiūrį.</p>
<p style="text-align: justify;">Bene daugiausia atgarsio susilaukęs meninis darbas, eksponuotas 58-osios Venecijos meno bienalės Ispanijos paviljone, buvo Itziar Okariz vaizdo įrašas, įrašytas prieš 15 metų Niujorke ir iš pradžių buvęs privatus. Tai fotografijų serija pavadinimu „Šlapimas" (angl.„Piss“), kuriose vaizduojama besišlapinanti menininkė, stovinti lietuje[1].</p>
<p style="text-align: justify;">Venecijos bienalėje eksponuotos fotografijos ir net vaizdo įrašas, sukurtas dar 2002-ais, Niujorke, ant žymiojo Bruklino tilto. Viena vertus, tai gana drąsus, trumpas, bet susimąstyti verčiantis vaizdinys. Šio performanso tikslas buvo akcentuoti kovos su lytine diskriminacija svarbą ne tiek kasdieniame gyvenime, kiek būtent konkrečioje srityje, šiuo atveju, kalbant apie tualetų architektūrą.</p>
<p style="text-align: justify;">Menininkės nuomone, neteisinga, jog moterys yra priverstos šlapintis sėdėdamos atskirose kabinose ir saugomos nuo visuomenės akių, kai tuo tarpu vyrai tai daro bendroje erdvėje[2]. Kaip rašoma dienraštyje <em>El Mundo,</em> dažnai tokio kvestionuojamo meno tikslas ir suvokimas visuomenėje nėra suprantamas vienareikšmiškai, tačiau patys menininkai mano, kad aiškinant pačią idėją menas praranda savo prasmę ir tikrąją galią.</p>
<h2>Valstybė remia kontraversišką meną, o tai įžiebia diskusijas</h2>
<p style="text-align: justify;">Menininkė Itziar Okariz šlapinimosi performansą atlieka nebe pirmą kartą – tokius veiksmus kaip meną ji pristatė ir atidarymo parodoje meno galerijoje Berlyne dar 2006-ais. Nors šios menininkės kūryba apima videografiją, fotografiją, instaliacijas, o gvildena ji įvairias visuomenės gyvenimo temas, nuo žmogaus teisių iki lygybės, būtent ši gana keista šlapimo tema išgarsino ją ne tik Ispanijoje, tačiau ir pasaulyje.</p>
<p style="text-align: justify;">Pasklidus žiniai apie viešą šlapinimąsi gatvėje, ji supriešino Ispanijos ir meno pasaulio visuomenę: jei vieni į tokį veiksmą žvelgia atlaidžiai, kiti piktinasi, vertina tai kaip nekultūringą ir negarbingą elgesį, o tuo labiau, nesidžiaugia ir valstybės skiriamu finansavimu tokiai meno išraiškai.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/federico-lancellotti-yqbenezk720-unsplash.jpg" alt="Menas" /></p>
<p style="text-align: justify;">Ispanijos žiniasklaidoje sparčiai išplito pareiškimai ir žinutės, jog vyriausybė subsidijuoja menininkę net 400 000 eurų, vien tam, kad ši atstovautų šalį 2019-ųjų Venecijos meno bienalėje viešai besišlapindama, tuo tarpu vyriausybė atremia, jog paramą skirtų bet kuriam šalį atstovaujančiam menininkui, kad ir kaip jis tai darytų.</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, pati Itziar, dažnai bendradarbiaujanti su Prego, atstovauja gana prieštaringą meno sritį.</p>
<p style="text-align: justify;">Kalbant apie pačią veiksmo – viešo šlapinimosi akto – esmę, pabrėžiama, jog veiksmai atliekami gana konkrečiose vietose, kurios pasirenkamos iš anksto[3]. Auditorija ir žiūrovai nėra kviečiami ar kitaip informuojami iš anksto – tai veikiau atsitiktinių, spontaniškai susirinkusių ir natūraliai susidomėjusių žmonių minia.</p>
<p style="text-align: justify;">Paprastai performansas yra atliekamas ne piko valandomis ir ne centrinėse miestų vietose būtent dėl to, kad tai nėra legalus veiksmas. Fotografijų, kurios buvo rodomos ir Venecijos bienalėje, kadruose matyti, jog menininkė tiesiog viduryje tilto pakelia sijoną ir nusišlapina. Vis tik, daugelis, sunkiai supranta tokį meną, net jei jis ir siejamas su aktualiomis visuomenės problemomis.</p>
<h2>Šlapinimasis kaip meno forma nėra naujiena </h2>
<p style="text-align: justify;">Kad ir kaip keista, bet šlapinimasis, pateikiamas kaip meno forma ir akcentuojantis svarbias visuomenės problemas, nėra jokia naujiena. Puikiai visiems žinomo amerikiečių menininko ir pop-meno artisto Andy Warholo paveiksluose buvo naudojama oksidacijos technika, o Andreso Serrano fotografija pavadinimu „Piss Christ“ yra vienas kontraversiškiausių darbų meno pasaulyje, kuriame buvo naudojamas šlapimas.</p>
<p style="text-align: justify;">Helena Chadwick dar 1991-ais pristatė savo kūrinį „Piss Flowers”. Instaliacijoje, ji ir jos vyras Davidas Notariesai šlapinosi į sniegą, taip sukurdami tam tikrus ornamentus ir formas, panašias į gėles. Taip jie sukūrė 12-os statulų iš sniego ir šlapimo kolekciją, kuri komunikuoja žinią apie lytiškumą visuomenėje ir gręsiančius pokyčius. </p>
<p style="text-align: justify;">1992-ųjų Kiki Smith kūrinys „Pee Body“, nors ir neturi jokio tiesioginio sąlyčio su šlapimu, bet drąsiai kalba šia tema, ypač akcentuojant moteris – gana natūralaus žmogaus dydžio vaškinė skulptūra vaizduoja moterį, pritūpusią ant grindų, kai už nugaros teka blizgančių auksinių stiklo karoliukų upė.</p>
<p style="text-align: justify;">2013-ųjų spektaklyje „Piedra“, menininkė Regina José Galindo įžengė į minią žiūrovų būdama visiškai nuoga ir padengusi savo kūną juoda anglimi. Tuomet, ji lyg sustingo ant grindų vaisiaus poza, o kas 10 minučių, spektaklio partneris, kuris buvo pateikiamas tik kaip žiūrovas ir auditorijos narys, prieidavo prie jos kūno, atsisegdavo kelnes ir ją apšlapindavo[4].</p>
<p style="text-align: justify;">Vargu ar verta ginčytis, jog toks menas yra keistas ir neįprastas. Taip, dažnai kalbama, kad meno kūriniai ir vaizdiniai turi priversti mus jausti emocijas, dažnai, jos gali būti ir neigiamos. Vis tik, viešas šlapinimasis daugeliui sukelia tiesiog diskomfortą, gal net šleikštulį – vargu, ar tai stebintis žiūrovas, ypač nepatyręs meno srityje ir nematęs tokių įmantrybių, gali atskirti fiziologinį veiksmą, nuo galbūt užslėptos svarbios menininko žinutės.</p>
<p style="text-align: justify;">Įdomu ir tai, kad dažniausiai šlapimą mene yra linkę naudoti vyrai – moterys šioje srityje reiškiasi žymiai rečiau. Galima manyti, kad šiais laikais, tokio meno atbudimas gali būti siejamas su feminizmo idėjomis ir liberaliomis bei laisvomis pažiūromis į kūną. Šiandienos visuomenė tampa nuolaidesnė moterims, ypač menininkėms, todėl padėtis kinta, griaunami nusistovėję patriarchaliniai mitai ir sienos, o moters būsenos, fiziologinės ir psichologinės, tampa vis atviresnėmis pokalbių temomis.</p>
<p style="text-align: justify;">Žinoma, meno pagalba mes galime kalbėti apie svarbias visuomenėje problemas, tačiau visuomenės įsitraukimas gali priklausyti nuo to kaip menas pateikiamas. Jei tai daroma itin neestetiškai, gali įvykti priešinga reakcija nei tikimąsi ir tokie meniniai aktai prielankumo nesulaukia.</p>
