Ar įmanoma būti vienam, bet ne vienišam, kad galėtum gyventi ilgiau?
Žavus socialinės izoliacijos paradoksas yra tas, kad net ir gyvendamas vienas žmogus neprivalo jaustis vienišas. Tačiau pandemija įtakojo izoliaciją, žmonių vengimą ir paveikė vienišumą. O dar prisideda ir tai, kad senstant artimųjų ratas siaurėja. Tai, kad esame vieniši įtakoja ir ilgaamžiškumą. Pasak JAV Sveikatos ir socialinių paslaugų departamento Visuomenės gyvenimo administracijos senėjimo reikalų valdybos ataskaitos, apie 28 proc. vyresnio amžiaus suaugusiųjų Jungtinėse Valstijose, t. y. 13,8 mln. žmonių, gyvena vieni[1].
Vis dėlto nemaža dalis šių asmenų nepraneša apie vienatvės ar socialinės izoliacijos jausmą. Priešingai, yra asmenų, kurie, nors ir yra apsupti šeimos ir draugų, patiria didelį vienatvės jausmą. Dr. Nielsenas, pirmaujantis šios srities tyrėjas, kelia įtikinamą klausimą. Ar socialinė izoliacija ir vienatvė yra du nepriklausomi procesai, darantys skirtingą poveikį sveikatai, ar vienatvė sudaro sąlygas socialinei izoliacijai daryti poveikį sveikatai?
Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad socialinė izoliacija ir vienatvė kelia nerimą dėl didesnės fizinių ir psichinių ligų rizikos. Šios ligos apima aukštą kraujospūdį, širdies ligas, nutukimą, nusilpusią imuninę sistemą, nerimą, depresiją, pažinimo funkcijų pablogėjimą, Alzheimerio ligą ir net ankstyvą mirtį. Tam tikri gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, sutuoktinio ar partnerio mirtis, išsiskyrimas su šeima ar draugais, išėjimas į pensiją, mobilumo praradimas ir transporto trūkumas, gali įstumti žmones į netikėtą vienatvę ir socialinę izoliaciją, o tai labai padidina jų riziką.
Priešingai, tyrimai rodo, kad asmenys, dalyvaujantys prasmingoje ir produktyvioje socialinėje veikloje, paprastai gyvena ilgiau, yra geresnės nuotaikos ir turi stiprų tikslo jausmą. Ši veikla susijusi su geresne savijauta ir netgi gali sustiprinti pažintines funkcijas.
Vienatvė veikia mus tiek psichologiškai tiek fiziškai
Mūsų supratimą apie socialinę izoliaciją ir vienatvę iš esmės suformavo daktaro Johno T. Cacioppo, buvusio Čikagos universiteto Kognityvinių ir socialinių neuromokslų centro direktoriaus ir Nacionalinio senėjimo instituto (NIA) stipendininko, novatoriški tyrimai. Dr. J. T. Cacioppo tyrimuose buvo išskirta skirtis tarp vienatvės ir vienišumo. Socialinė izoliacija tai fizinis atsiskyrimas nuo kitų žmonių, pavyzdžiui, gyvenimas vienam. Kita vertus, vienatvė yra subjektyvus kankinantis jausmas, kad esi vienas arba atsiskyręs[2]. Taigi žmogus gali jaustis vienišas minioje ir, atvirkščiai, būti vienas ir nesijausti vienišas.
J. T. Cacioppo, socialinių neuromokslų pradininkas, mirė 2018 m. kovo mėn. Tačiau jo darbą tęsia žmona ir bendradarbė daktarė Stephanie Cacioppo. Šiuo metu ji yra Čikagos universiteto psichiatrijos ir elgesio neuromokslų docentė ir šio universiteto NIA remiamos Smegenų dinamikos laboratorijos direktorė.
Pripažindama didžiulę kančią, kurią sukelia lėtinė vienatvė, ji teigė, kad kaip socialinė rūšis, esame atsakingi už tai, kad padėtume savo vienišiems vaikams, tėvams, kaimynams ir net nepažįstamiems žmonėms taip pat, kaip elgtumėmės su savimi. Vienatvės gydymas yra mūsų kolektyvinė atsakomybė.
Per pastaruosius du dešimtmečius vienatvės ir jos gydymo moksliniai tyrimai gerokai pasistūmėjo į priekį. Dr. S. Cacioppo darbas remiasi evoliucine vienatvės teorija, kurioje teigiama, kad vienatvė savaime iššaukia susijusių elgsenos ir biologinių procesų rinkinį, prisidedantį prie vienatvės ir ankstyvos mirties ryšio tarp įvairaus amžiaus žmonių.
Ryšio ir bendruomenės jausmo praradimas smarkiai pakeičia žmogaus pasaulio suvokimą. Lėtinė vienatvė gali sukelti grėsmės ir nepasitikėjimo kitais jausmą, todėl suaktyvėja biologinis gynybos mechanizmas, aiškina Kalifornijos universiteto Los Andžele Socialinės genomikos pagrindinės laboratorijos direktorius daktaras Steve Cole.
Pavyzdžiui, vienatvė gali pakeisti imuninės sistemos ląsteles, kad jos skatintų uždegimą – reakciją, reikalingą mūsų organizmui gyti po traumų. Tačiau ilgalaikis uždegimas gali padidinti lėtinių ligų riziką. Vienatvė taip pat gali susilpninti imuninių ląstelių gebėjimą kovoti su virusais, todėl žmonės tampa imlesni tam tikroms infekcinėms ligoms.
Gyvenimo misijos ir tikslo jausmas yra susijęs su sveikesnėmis imuninėmis ląstelėmis
Medikai kalba, kad svarbu jausti pilnatvę, kad kūnas veiktų kaip priklauso. Be to, slauga ir savanorystė, t. y. pagalbos kitiems formos, gali sušvelninti vienatvės jausmą. Pasak ekspertų, darbas dėl socialinio tikslo ar tikslo su kitais žmonėmis, kurie pritaria jūsų vertybėms ir yra patikimi partneriai, leidžia užmegzti ryšį su kitais ir padeda išsiugdyti didesnį bendruomeniškumo jausmą[3].
Šie tyrimai pabrėžia sudėtingą socialinės izoliacijos, vienatvės ir sveikatos sąveiką. Jis taip pat rodo, kad prasmingas socialinis dalyvavimas yra apsauginis veiksnys. Gerėjant šios dinamikos supratimui, didės ir mūsų gebėjimas padėti žmonėms įveikti sudėtingus socialinio bendravimo aspektus, padedant sušvelninti vienatvės ir socialinės izoliacijos poveikį sveikatai ir gerovei.
Kitame Nacionalinio senėjimo instituto (NIA) remiamame tyrime tyrėjai gilinasi į socialinės izoliacijos ir vienatvės skirtumus, siekdami išsiaiškinti, kaip jie gali paveikti sveikatą. Jie taip pat siekia atrasti galimas sąsajas tarp genetikos ir aplinkos aplinkybių, darančių įtaką vyresnio amžiaus žmonėms, kurie patiria socialinę izoliaciją ir vienatvę.
Vienatvės paveldimumas, remiantis dvynių ir šeimos metodikomis, anksčiau buvo apytiksliai įvertintas nuo 37 iki 55 proc. Gali būti asmenų, kurie genetiškai yra mažiau jautrūs vienišumo jausmui, todėl socialinė izoliacija juos gali paveikti mažiau, o kiti gali patirti vienatvę net ir tada, kai jų socialinis gyvenimas klesti, aiškino tyrėjai.
Vienatvės ir socialinės izoliacijos krizė: mokslininkai įspėja, kad pasekmės gali būti mirtinos
Asmenys, kurie tyrimo metu pripažino, kad jaučiasi socialiai izoliuoti ar vieniši, buvo labiau linkę į ankstyvą mirtį dėl visų priežasčių, įskaitant vėžį. Tokia išvada padaryta atlikus išsamią 90 tyrimų, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 2,2 mln. dalyvių visame pasaulyje, analizę. Pasak tyrėjų, dar nėra iki galo išsiaiškinta, kaip vienatvė ar socialinė izoliacija veikia sveikatą ir gerovę, tačiau pasiūlyta daug teorijų[4].
Socialiai izoliuoti ar vieniši žmonės gali būti mažiau linkę sveikai maitintis ir reguliariai sportuoti, dažniau rūkyti ir vartoti alkoholį. Be to, socialinė izoliacija siejama su uždegimais ir susilpnėjusia imunine sistema. Socialiai izoliuoti asmenys taip pat gali būti mažiau linkę kreiptis į gydytoją dėl ribotų socialinių ryšių. Tyrėjai pabrėžė, kad socialinė izoliacija ir vienatvė, nors ir susijusios, yra skirtingos sąvokos.
Socialinė izoliacija susijusi su bendravimo su kitais žmonėmis trūkumu, o vienatvė ir su subjektyviu vienatvės pojūčiu, nepriklausomai nuo socialinio bendravimo. Tyrime, kuriam vadovavo Maoqing Wang ir Yashuang Zhao iš Harbino medicinos universiteto Kinijoje, buvo išnagrinėta 90 tyrimų. Dalyviai, kurie nurodė, kad patyrė socialinę izoliaciją ir vienatvės jausmą, buvo labiau linkę į ankstyvą mirtį dėl visų priežasčių, įskaitant vėžį.
Be to, nustatyta, kad socialinė izoliacija didina mirties nuo širdies ligų riziką. Vis dėlto tyrimas turėjo trūkumų, pavyzdžiui, tyrimuose taikytos nevienodos socialinės izoliacijos ir vienatvės vertinimo priemonės. Dauguma tyrimų buvo atlikti dideles pajamas gaunančiose šalyse, todėl išvados gali būti nereprezentatyvios mažiau pasiturinčioms šalims.
Tyrėjai pažymėjo, kad nors izoliacija ir vienatvė gali egzistuoti kartu, jos ne visada sutampa. Žmogus gali jausti vienatvę nebūdamas izoliuotas ir būti izoliuotas nesijausdamas vienišas. Šie duomenys rodo, kad izoliacija yra stipresnis pavojus tarp šių dviejų veiksnių. Tyrėjai pasisako už tai, kad visuomenės sveikatos iniciatyvose daugiausia dėmesio būtų skiriama vienatvei ir socialinei izoliacijai. Neturėtume manyti, kad izoliacija mums naudinga, net jei tai yra mūsų pasirinkimas ar pageidavimas. Šie 90 tyrimų duomenys rodo, kad izoliacija gerokai padidina mūsų ankstyvos mirties riziką.
Amerikos vėžio draugijos (American Cancer Society) mokslinė viceprezidentė, atsakinga už sveikatos paslaugų tyrimus, Robin Yabroff teigia, kad dar daug ką galima nuveikti siekiant sumažinti socialinę izoliaciją ir vienatvę bei sustiprinti sveikatą. Medikai pasiūlė dalyvauti socialinėse ir bendruomenės grupėse, kad būtų puoselėjamas priklausomybės jausmas, ieškoti pagalbos vienatvės ar izoliacijos laikotarpiais ir apriboti veiklą, kuri skatina atsiskyrimo jausmą, pavyzdžiui, pernelyg dažną naudojimąsi socialine žiniasklaida.
