Kam iš tikrųjų tenka mokesčių mokėtojų pinigai?
Valstybės kontrolė kelia rimtus klausimus dėl to, kiek efektyviai leidžiami pinigai pačioms ministerijoms valdyti – ir kas iš tiesų žino, kiek kainuoja administravimas Lietuvoje. To nebūtų gana, pastaruoju metu šalį jau supurtė skandalai dėl valstybės išlaidų neatitikimo ir netinkamai panaudotų iš Europos Sąjungos (ES) pandemijos metu gautų lėšų.
Nuo 2022 metų ministerijoms pavesta aiškiai parodyti, kiek valstybės biudžeto lėšų tenka jų pačių veiklos palaikymui. Tačiau, kaip paaiškėjo, vieningos tvarkos – nėra. Kiekviena institucija savaip sprendžia, ką laikyti „valdymo išlaidomis“, todėl surinkti duomenys tampa nepalyginami ir realaus vaizdo nesuteikia[1].
Valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė įvardijo esminę problemą: nors pastangos skaidrinti viešąjį sektorių sveikintinos, dabar naudojamas metodas tam tiesiog netinka.
„Ministerijos švaisto laiką ir resursus, rinkdamos duomenis, kurie nieko nepasako apie bendrą vaizdą“, – pažymėjo ji.
Situacija dar keblesnė, kai pažvelgiame į skaičius: iš daugiau nei 400 valstybės finansuojamų įstaigų tik 41 privalo atsiskaityti dėl valdymo kaštų. O ir tai, ką jos pateikia, atspindi tik jų pačių išlaidas – pavaldžių įstaigų išlaidos lieka už kadro. Pernai valdymui oficialiai priskirta 240 mln. eurų, bet tikėtina, kad realūs kaštai gerokai didesni, mat dalis jų slepiasi kitose biudžeto eilutėse.
Pinigai bus taškomi ir toliau, nes nėra tinkamo jų apskaičiavimo būdo?
Kontrolierės vertinimu, kol nėra bendros skaičiavimo metodikos, neįmanoma pasakyti, ar pinigai naudojami racionaliai, ir kur būtų galima taupyti.
Į pagalbą ateina tarptautinė patirtis: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), bendradarbiaudama su Lietuvos institucijomis, jau kelerius metus kuria bendrą vertinimo sistemą. Ji ragina ne tik sekti, kiek pinigų išleidžiama, bet ir vertinti jų panaudojimo efektyvumą pagal bendrus, visiems taikomus rodiklius.
2025-iesiems iškeltas tikslas – parengti aiškią tvarką, kaip turėtų būti matuojamos viešojo sektoriaus valdymo išlaidos ir kokie rodikliai parodytų, ar jos atneša realią naudą. Tik tokiu būdu, pasak ekspertų, Lietuva galėtų ne tik efektyviau leisti mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir sustiprinti skaidrumą bei pasitikėjimą valstybės institucijomis.
Apskaitoje nurodyta 5 mlrd. eurų paklaida apskaičiuojant Aplinkos ministerijos turtą
Gegužės pabaigoje I. Segalovičienė Seime pristatė naujausias audito išvadas, kurios atskleidė rimtas ir metų metus nesprendžiamas klaidas valstybės finansinėse ataskaitose. Auditoriai pareiškė sąlygines nuomones dėl svarbiausių valstybės fondų – „Sodros“, Privalomojo sveikatos draudimo ir pačios valstybės ataskaitų – dėl reikšmingų netikslumų, trukdančių nustatyti realų valstybės turto ir įsipareigojimų mastą[2].
Vien Aplinkos ministerijos medynų ir miško žemės vertė – per 3 mlrd. eurų – liko auditorių nepatvirtinta dėl duomenų trūkumo, o muziejų apskaitoje neužfiksuota, ar iš tiesų egzistuoja beveik pusės milijardo eurų vertės eksponatai.
Skaidrumo trūkumas ryškus ir mineralinių išteklių valdyme – apie 1,4 mlrd. eurų vertės resursai, tokie kaip smėlis, žvyras ar požeminis vanduo, ataskaitose pateikti netiksliai, o dalis duomenų tiesiog nebuvo atnaujinti nuo praėjusių metų. Be to, auditoriai negalėjo patvirtinti ir mažesnių biudžetinių įstaigų finansinių duomenų tikslumo – skaičiai tarp sistemų nesutampa, o tai rodo arba kompetencijos trūkumą, arba atsakomybės stoką.
Kaip pandeminė ES parama virto fiktyviomis parduotuvėmis, statybų pažeidimais ir sunaikintomis vakcinomis
Pandemijos metu skubiai dalijant Europos Sąjungos paramą, Lietuvoje buvo iššvaistyti šimtai milijonų – taip konstatavo Valstybės kontrolės atliktas auditas. Netinkamai buvo panaudota daugiau kaip 235 mln. eurų, o klaidų lygis siekė 14,15 proc. – taip daug kartų viršijant Europos Komisijos nustatytą ribą.
Ypač daug problemų kilo įgyvendinant COVID-19 pagalbos priemones verslui: už daugiau kaip 40 mln. eurų turėjusios atsirasti el. parduotuvės dažnai buvo primityvios ir neatitiko finansavimo masto.
Ne ką geresnė situacija ir statybų sektoriuje – kai kuriems valstybinės reikšmės objektams (tarp jų – Vilniaus universiteto Mokslo centras ir LMTA miestelis) rangovai net neturėjo reikiamų atestatų. Dėl visų pažeidimų iš valstybės biudžeto teko grąžinti daugiau nei 216 mln. eurų, o sąskaita galiausiai nugulė ant mokesčių mokėtojų pečių.
Savo ruožtu gegužės pabaigoje Seimo Audito komitetas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl galimų pažeidimų skirstant ES lėšas[3].
