Valdantieji siekia, kad žmonės nebeskaitytų ir nebeprenumeruotų popierinės spaudos?
Valstybės valdomam Lietuvos paštui įgyvendinant vidines reformas ir žiniasklaidoje aidint naujienoms apie daugybę atleidžiamų darbuotojų bei kaimo vietovėse jau ne pirmus metus uždarinėjamus pašto skyrius, panašu, su valstybės žinia užsimota ir visiškai išnaikinti popierinę spaudą.
Paaiškėjo, kad ir taip jau lubas siekusios pašto prenumeratos pristatymo paslaugų kainos netrukus jas galutinai pramuš – jau po praėjusiais metais 100 proc. keltų įkainių, dabar nuspręsta juos dar labiau pakelti, o galiausiai pristatymo kaštai, panašu, viršys net ir pačių laikraščių pardavimo kainas.
Tokiam Lietuvos pašto užmojui leidėjams pakelti kainas iki nebeįveikiamos ribos, kritikos negailėjo Seimo Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“, teiraudamasi, kodėl šiuo atveju tyli Mariaus Skuodžio vadovaujama Susisiekimo ministerija.
Šalies spaudos leidėjai jau beveik neabejoja – jei pašto sprendimų valdžia nepakeis, žmonės greičiausiai liks be lietuviškos spaudos leidinių ir prenumeratų, mat jų paprasčiausiai nebeįpirks.
AB Lietuvos paštas užmojis vėl kosminiu greičiu kelti savo paslaugų įkainius, atvėrė grėsmes Lietuvos žmonėms apskritai likti be spaudos leidinių. Reaguodami į tokią pašto savivalę, Lietuvos spaudos leidėjai kreipėsi į valdžios institucijas prašydami pagalbos pažabojant drastiškai neva dėl infliacijos Lietuvos pašto keliamus įkainius[4].
Šalies spaudos leidėjai savo kreipimesi nurodė, kad įkainio dalį už vieną laikraščio pristatymo vienetą miesto vietovėse ketina didinti net dešimt kartų – nuo 5 iki 50 centų. O antrąją įkainio dalį, kuri skaičiuojama už leidinio svorį, paštas jau esą padidino 100 proc.
Tokie Lietuvos pašto veiksmai spaudos leidėjams pasirodė mažų mažiausiai nelogiški ir keliantys klausimų dėl valstybės valdomos įmonės komercinės veiklos, esą norima užsidirbti iš srities, kurioje nėra konkurencijos įkainius keliant taip, kad šie viršija net rinkos dėsnius.
„Kyla klausimai, kodėl valstybės valdoma įmonė Lietuvos paštas nori nebevykdyti valstybei, visai visuomenei svarbių funkcijų, taip pat, kodėl atmetęs šias funkcijas ir apsiribojęs tik komercinėmis paslaugomis Lietuvos paštas yra valstybės valdoma įmonė?“ – savo rašte teiravosi šalies spaudos leidėjai[4].
Tarifai nebuvo peržiūrimi istoriškai ilgai
Tačiau tokie kreipimaisi Lietuvos paštui, panašu, nė motais. Valstybės valdoma įmonė įsitikinusi, kad kainų kėlimas turėjo įvykti, mat įkainiai nebuvo keliami jau „istoriškai ilgai“, o dėl sparčiai išaugusios paslaugų savikainos tokia veikla paštui esą tampa net nuostolinga[4].
Prenumeratos pristatymo miestuose tarifai dėl jų istorinio susiejimo su prenumeratos pristatymu kaimiškose vietovėse esą nebuvo keisti nuo pat 2011-ųjų.
Savo pateiktame atsakyme Lietuvos paštas taip pat pabrėžė, kad ir taip vidutinis prenumeratos pristatymo tarifas miestuose šiais metais yra daugiau nei perpus mažesnis (siekia 0,30 euro/vnt.) nei yra standartinio laiško pristatymo tarifą nustačiusi Ryšių reguliavimo tarnyba (0,65 euro/vnt.) nepaisant žymiai aukštesnių kokybinių reikalavimų[4].
O štai 70 proc. prenumeratos išnešiojimo savikainos esą sudaro darbo užmokestis laiškininkams, skirstytojams ir logistikos darbuotojams, juk, pašto teigimu, kyla ir MMA, o dėl to įmonė priversta kelti ir paslaugų įkainius.
„Tarifai, apie kuriuos diskutuojame ir kuriuos skaičiuojame, yra pagrįsti dviem pagrindiniais rodikliais – faktinės sąnaudos, kurias patiria Lietuvos paštas, susijusias didesne dalimi su darbuotoju atlygiu, ir kitos sąnaudos – transportas, nekilnojamo turto išlaikymas, informacinių sistemų išlaikymas ir bendros sąnaudos. Antroji dalis yra susijusi su projekcija į ateitį“, – teigė Lietuvos pašto vadovė Asta Sungailienė[5].
Į tai sureagavęs Kultūros ministras Simonas Kairys teigė, kad leidinių pristatymo principai su leidėjais ir kitais šio verslo atstovais jau apspręsti, belieka tik apsispręsti dėl tarifų.
Premjerė Ingrida Šimonytė sakė, kad pasiekus susitarimą su verslu, biudžete esą būtų ieškoma papildomų lėšų paramai.
Žadėta revoliucija baigėsi drakoniškais įkainiais ir atleidžiamais darbuotojais
Į Lietuvos pašte susidariusią situaciją sureagavo ir Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ pirmininko pavaduotojas Domas Griškevičius. Pasak jo, kyla daug klausimų dėl Susisiekimo ministerijos gebėjimų kontroliuoti Lietuvos paštą ir pašto vadovybės kompetencijų[6].
Parlamentaras teigia, kad dabar vietoje žadėtos valstybinio pašto revoliucijos turime priešingą situaciją – besikandžiojančius įkainius ir masiškai tuštėjančias darbo vietas.
D. Griškevičius atkreipė dėmesį, kad nepaisant visų žadėtų reformų, pernai metais Lietuvos paštas patyrė 6,4 mln. eurų nuostolių, o pastarieji pašto veiksmai esą tik parodo norą rūpesčių atsikratyti pagrindinę finansinę naštą perkeliant klientams ant pečių. Pasak jo, Lietuvos paštą lydi ypač prastos vadybos padariniai įskaitant ir savo pačių pristatytų planų nesilaikymą, nuolatinį kokybės kritimą.
Frakcijos atstovai nurodė, kad pastaruosius trejus metus Lietuvos paštą krėtė ir virpančios darbuotojų kėdės – per šį laikotarpį darbo esą neteko apie 900 darbuotojų, o šiemet papildomai planuojama atleisti dar 600 žmonių.
Parlamentarai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos pašto vienintelė akcininkė yra Vyriausybė, o akcininko teises atlieka Susisiekimo ministerija.
Seimo narė Laima Mogenienė pabrėžė, kad dabartinė Lietuvos pašto veikla neabejotinai yra regioninės ir periodinės spaudos naikinimas, kas visiškai neatitinka valstybės deklaruojamų strateginių tikslų. O kol Lietuvoje spauda naikinama nelogiškais įkainiais, kaimynėje Latvijoje panašios paslaugos esą yra įvardytos kaip visuotinai svarbios, tad didesnioji jų dalis yra kompensuojama.
Parlamentarės įsitikinimu, paliekant žmones be spaudos leidinių, rizikuojama juos daryti paveikesnius dezinformacijai, be to, taip būtų mažinamas ir jų įsitraukimas į valstybinius procesus.
Neigiamus atspalvius įžvelgia ir Kultūros ministerija
Tačiau net ir pačiai Kultūros ministerijai toks pašto įkainių kėlimas atrodo kaip grėsmė nepriklausomai žiniasklaidai ir visuomenei.
Pasak Kultūros ministerijos atstovės Agnės Grinevičiūtės, periodinių leidinių mažėjimas būtų itin blogas ženklas, mat jis signalizuotų apie tai, kad visuomenėje mažėja medijų pasirinkimo įvairovė, o pastarųjų įvykių akivaizdoje tai įgautų ir dar didesnį neigiamą atspalvį[8].
Pasak jos, tokie reiškiniai demokratinėje visuomenėje yra nepageidautini, o menkstantis periodinių leidinių pasirinkimas tiesiogiai paveiktų vyresnio amžiaus asmenis, kuriuos atskirtų nuo informacinių šaltinių, šie būtų menkiau aprūpinami kokybiška ir aktualia informacija.
A. Griškevičiūtė patikino, kad Susisiekimo ministerija kartu su Kultūros ministerija ieško teisinių sprendimų, kaip miestuose platinamų periodinės spaudos leidėjų situaciją priartinti prie kompensavimo mechanizmo, kuris pagal nacionalinius teisės aktus nustatytas leidinių pristatymui kaimiškose vietovėse.
Vietoje stacionarių skyrių – mobilūs laiškininkai
Rodos, šitokiu tempu didindama įkainius valstybinė įmonė bent jau turėtų išlaikyti prieš tai buvusius pajėgumus ir fizinius skyrius, kuriuose būtų aptarnaujami gyventojai. Visgi, Kauno rajono gyventojai atskleidė kiek kitokią situacijos pusę – keldamas įkainius paštas savo paslaugų gerinti neketina, priešingai, masiškai uždarinėjami stacionarūs skyriai, o vietoje jų atvyksta mobilieji paštininkai[8].
Kaip „Kauno dienai“ teigė viena Kauno rajono gyventoja, mobiliųjų paštininkų automobiliai nepritaikyti ne tik klientų, bet ir pačių darbuotojų poreikiams: automobiliai yra labai maži, o mobilūs paštininkai visą reikiamą įrangą vežasi bagažinėje, kol galiausiai susidaro situacija, kai prie mobilaus laiškininko atėjęs klientas nepaisant oro sąlygų, turi stovėti šalia automobilio ir laukti, kol paštininkas laksto pirmyn atgal tarp bagažinės ir automobilio salono.
