Karo pradžią prisimena iki šiol
Nuo vasario 24-osios, kai Vladimiras Putinas pradėjo karą prieš Ukrainą, tokių istorijų girdėjome jau ne vieną. Tačiau kaskart klausant žmonių, išgyvenusių tą košmarą, kūnu eina pagaugai, o protas sunkiai suvokia įvykdytus ir vis dar vykdomus žiaurumus.
Vieną iš jų išgyveno ir emocinių bei psichologinių traumų patyrė jau dabar Lietuvoje saugiai gyvenantis ir studijuojantis dvidešimt vienerių Andrii Panasiuk. Tą dieną, kai kalbėjomės, rugsėjo 15-ąją, jis šventė savo gimtadienį.
Santūriai ir be didelių emocijų bendraujantis vaikinas tąkart nepasakė, bet tikrai jautė, kad šis jo gimtadienis yra ypatingas, nes gavo dar vieną šansą gyventi. Jis tik užsiminė supratęs, kad kurti toli siekiančių planų neverta, nes niekada nežinai, kas laukia rytoj…
Iki tos lemtingosios vasario 24-osios Andrii gyveno ramų studentišką gyvenimą vos trylika kilometrų nuo Charkivo nutolusiame kaimelyje Rusų Tiškiai. Studijavo universitete antrame kurse, kūrė planus ateičiai.
Tačiau staiga pasikeitusios aplinkybės viską sugriovė: „Vasario 23 d. kaip visada buvo paskaitos, mokiausi. Vakare grįžęs namo planavau kitą dieną anksti ryte važiuoti į universitetą susitikti su bičiuliais. Tačiau viskas labai staigiai pasikeitė.“
Vaikinas net ir praėjus daugiau nei pusei metų, vis dar prisimena visas to ryto detales.
„Aš tos dienos niekada nepamiršiu. Viskas prasidėjo nuo to, kad penktą ryto mane pažadino mano močiutė. Sakė: „Paklausyk, kas čia daužosi“. Aš iš karto prabudau, nes buvau skaitęs, kad vyksta kažkas negero. Tada supratau, kad vyksta karas.
Labai išsigandau. Priėjau prie lango (aš gyvenau nuo Charkivo 13 km, o mano langai buvo į Charkivo ir Rusijos pusę) ir Charkivo pusėje pamačiau sprogimų sukeltus liepsnų vaizdus. Rusijos pusėje vaizdas buvo toks pat.
Ir kaskart su tokiais vaizdais buvo jaučiama vibracija, nuo kurios net langai drebėjo. Mes tikrai labai stipriai išsigandome, – baisiais prisiminimais dalijosi Andrii. – Penktą ryto jau nebuvo nei šviesos, nei vandens, nieko. Po tokių vaizdų, skubiai pradėjau rinktis savo daiktus tam atvejui, jeigu būtų organizuojama evakuacija. Deja, nieko panašaus nebuvo.“
Kaimas, kuriame gyveno ukrainietis, buvo ant fronto linijos: „Tą 24-osios rytą, 8 val., pro mūsų kaimą jau riedėjo karinė technika, važiavo labai didelė kolona ir nuo tos dienos prie Charkivo prasidėjo mūšiai.
Antroje dienos pusėje prie mūsų kaimo privežė artilerijos ir nuo to momento nei karto nebuvo tylu.
Ilgiausiai tyla truko valandą ar dvi.
Visą laiką griaudėjo sprogimai, šaudymai, o nuo kovo 1 dienos Ukrainos kovotojai davė atsaką ir tada ne tik iš mūsų, bet ir pas mus atskrisdavo bombos.
„Aš pats nekariavau, buvau eilinis pilietis“, – sako vaikinas.
Buvo kontūzytas, močiutė žuvo
Baimėje ir įtampoje okupuotame Charkive vaikinas su artimaisiais praleido 20 dienų.
„Paskui į mano kaimynų namus pataikė sprogmuo. Tuo momentu aš buvau kontūzytas, močiutė žuvo. Vėliau kaimynai pasakė, kad yra vienintelė galimybė kur nors išvažiuoti. Ir tai buvo Rusija. Prasiveržti į Ukrainą nebuvo jokių galimybių, – pasakoja ukrainietis. – Tada mus susodino į karinius rusų autobusus ir išvežė per sieną.
Ten tyrinėjo, apžiūrinėjo, aiškinosi, kas mes tokie, tikrino dokumentus. Ačiū Dievui, turėjau progą išvykti, nes kita mano močiutė gyveno Latvijoje, tai pasakiau, kad turiu pas ką važiuoti. Nes jeigu kažkas neturėjo pas ką išvykti, juos vežė į lagerius.“
Grįžti jau nebėra kur
Andrii džiaugėsi, kad turėjo galimybę išvykti į Latviją pas tėčio mamą, bet prisimena, kad jo patikrinimas buvo itin smulkmeniškas: kariai apžiūrinėjo telefoną, kad nebūtų jame nieko asmeniško. Jie netgi galėjo lengvai jį atimti, sudaužyti ar dar kažką padaryti.
„Ačiū Dievui, iš mano artimųjų ir draugų visi išgyveno, išskyrus močiutę, kuri žuvo. Ji buvo mano mamos mama. Mano kaime žuvo labai daug žmonių.
Šiuo metu mūsų gatvėje, kurioje aš gyvenau, nėra nei vieno sveiko namo, visi jie suardyti. Ir pati didžiausia problema yra ta, kad net ir išlaisvinus teritorijas yra galimybė grįžti, bet grįžti nėra kur.
Labai gerai, jei namai liko tik be langų, o būna ir taip, kad ateini, o ten net pamatų nebėra, jau nekalbant apie namus“, – šių dienų Ukrainos realybe dalijasi vaikinas.
Jis taip pat pasakoja, kad jau po deokupacijos giminaičiai ir artimieji iš jo kaimo liko ir dabar gyvena Charkive. Visiems lyg ir viskas gerai.
„Mano tėvai išsiskyrę. Mama gyvena su patėviu. Kai prasidėjo karas, jie gyveno kitame kaime, kuris yra vos 5 km nuo Rusijos sienos. Ten buvo muitinės punktas, bet prasidėjus karui, užėjo ir, galima sakyti, vienu šūviu viską užėmė. Ir tik prieš porą dienų tą kaimą išlaisvino.
Okupacijoje jie [mama su patėviu] gyveno 65 dienas. Tačiau atsiradus galimybei, iš ten išvažiavo ir dabar yra Vokietijoje“, – trumpai artimųjų likimus nupasakojo Andrii.
Iš Latvijos į Lietuvą atvyko dėl muzikos studijų
Kontūziją patyrusiam vaikinui reikėjo nemažai laiko, kad jis atsigautų ir galėtų grįžti į normalų gyvenimą: „Apie pusantro ar du mėnesius viskas buvo labai neaišku, vargino staigūs nuotaikų šuoliai, dažnai skaudėdavo galvą, kankindavo blogos mintys.
Paskui pradėjau po truputį dirbti, kažkuo užsiimti, atitraukti dėmesį ir laikui bėgant pasekmės praėjo. O kai pradėjau mokytis, pilnai įsitraukiau į darbus, grįžau į įprastą gyvenimo ritmą, tapo lengviau. Tačiau vis tiek išliko fejerverkų, staigių garsų netoleravimas. Jie mane iš karto nukelia atgal į tuos įvykius, kai buvome okupacijoje.“
Prisimindamas savo atvykimą į Lietuvą, Andrii pasakoja, kad pirmiausia, kaip ir minėjo, jis vyko į Latviją: „Aš esu muzikantas, todėl atvykęs nuėjau į Rygoje esančią Jazepo Vytuolio muzikos akademiją, kad galėčiau toliau tęsti mokslus, taip pat išsinuomoti instrumentą, kad galėčiau praktikuotis. Paskui man davė lietuvių mokytojo telefono numerį. Aš su juo susisiekiau, pakalbėjau ir jis mane pakvietė atvykti mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. Taip aš atvažiavau į Lietuvą ir dabar mokausi Kaune.“
Jaučia palaikymą ir dėkingumą
Stiprų palaikymą jaučiantis ukrainietis dėkoja lietuviams bei latviams, kitoms ES šalims, kad jos neliko nuošalyje ir padeda Ukrainai viskuo, kuo gali, nes tai yra teisinga.
„Šitas karas yra neteisingas. Nebuvo tokios staigios priežasties, kad būtų reikėję pradėti karą. Aš manau, kad karas – labai labai kraštutinis atvejis, kai reikia naudoti jėgą. Visada galima susitarti, – įsitikinęs vaikinas. – Žinau, kad visose Sovietų Sąjungos šalyse, Kryme buvo represijos, Ukrainoje holodomoras – visa tai žinau ir, manau, kad tam turi įtakos, toks stiprus šių šalių palaikymas Ukrainai.“
Perėjęs tikrą pragarą Andrii išmoko nieko daug į priekį negalvoti ir neplanuoti. Todėl ir pasakyti, ar grįš ir kada grįš į gimtinę, kol kas negali.
„Manau, iki karo pabaigos ir kol pabaigsiu mokslus, liksiu Lietuvoje. O paskui, jeigu viskas bus gerai, gal ir grįšiu, bet kol kas apie tai negalvoju. Tačiau vasario 24 dieną aš planavau, kaip gyvensiu, ką veiksiu. O gyvenimas parodė ir aš pats pasidariau tokias išvadas, kad planuoti toli į priekį yra beprasmiška“, – pokalbį baigė ukrainietis.
