Žemės drebėjimo sugriautas provincijas Turkija atstatyti žada per metus
Praėjus beveik mėnesiui po Turkiją sukrėtusio žemės drebėjimo, kuris nusinešė dešimtis tūkstančių turkų bei sirų gyvybių ir padarė milžiniškos žalos valstybių miestams, gyvenvietėms bei infrastruktūroms, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pažadėjo nukentėjusias provincijas atstatyti per vienerius metus[1].
Turkijos Nelaimių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo tarnybos (AFAD) duomenimis, per vasario 6 d. Turkijoje ir kaimyninėje Sirijoje įvykusį žemės drebėjimą bendrai žuvo daugiau nei 50 tūkst. žmonių, sugriuvo arba buvo smarkiai apgadinta daugiau kaip 160 000 pastatų, 520 000 butų.
Turkijos vadovas R. T. Erdoganas, besiruošiantis po kelių mėnesių vyksiantiems rinkimams, bene iškart po skaudžios katastrofos prakalbo apie tai, kad atstatys sugriautus regionus per ateinančius metus. Patys ekspertai tokias prognozes vertina atsargiai ir pažymi, kad pasimokius iš šios tragedijos, valdžios institucijos turėtų teikti pirmenybę saugumui, o ne greičiui.
„Dėl keleto projektų jau įvyko konkursai ir sudarytos sutartys. Procesas vyksta labai greitai“, – nepaisant perspėjimų teigia anonimu likti norintis Turkijos valdžios atstovas, pažymėdamas, kad nebus jokių kompromisų dėl saugumo[2].
Pats Turkijos prezidentas, vasario 27 d. lankydamasis vienoje iš nuo žemės drebėjimo nukentėjusių Adijamano provincijų žadėjo, kad nukentėję žmonės į įprastą gyvenimą sugrįš anksčiau nei numano.
„Todėl prašau savo žmonių pažadėti man vienerius metus. Savo žmonių akivaizdoje pažadu, kad per vienerius metus beveik išsigydysime žemės drebėjimų žaizdas, nes visada vykdėme savo pažadus ir išsprendėme problemas, kurios buvo laikomos neišsprendžiamomis“, – sakė R. T. Erdoganas.
Turkijos prezidentas pabrėžė, kad visose 11 provincijų, kurios nukentėjo nuo gamtos stichijos, jau yra pradėtos atstatymo operacijos, o kovo ir balandžio mėnesiais jų bus atlikta dar daugiau.
Šiuo metu, pirminis Turkijos vyriausybės planas yra pastatyti 200 000 butų ir 70 000 nedidelių namų už mažiausiai 15 mlrd. JAV dolerių, tačiau JAV bankas „JPMorgan“ apskaičiavo, kad namų ir infrastruktūros atstatymas kainuos mažiausiai 25 mlrd. JAV dolerių. Tuo tarpu Jungtinių Tautų (JT) Tautų Vystymo programos duomenimis, dėl žemės drebėjimų padarytos žalos be pastogės liko daugiau 1,5 mln. žmonių, kuriems reikia net 500 000 naujų namų.
Tai milžiniška finansinė našta Turkijai, kuri pastaruoju metu ir taip kovoja su finansų krize. Dabar jau ir taip sunkiai besiverčiančią Turkijos ekonomiką sukrėtė ir žemės drebėjimai bei juos lydintys milžiniški finansiniai įsipareigojimai šaliai atstatyti. Dalis finansų analitikų mano, kad žemės drebėjimų rytų Turkijoje išlaidos siekia maždaug 84 mlrd. JAV dolerių, tai sudaro apie 10 proc. šalies BVP, tačiau tai tik preliminarūs skaičiavimai.
Tuo tarpu dar praėjusių metų spalio mėnesį infliacija Turkijoje šoktelėjo iki 85 proc. Po žemės drebėjimų, ekspertai numatė, kad infliacija bent kelis ateinančius mėnesius nekris 40 proc. ribos. Nors paprastai centriniai bankai, siekdami kovoti su infliacija, didina palūkanų normas, R. T. Erdoganas pasielgė priešingai. Jis nuolat mažino palūkanų normas, net atleido daug Turkijos centrinio banko pareigūnų, kurie aktyviai priešinosi nelogiškam palūkanų normų sumažinimui.
Dalis ekspertų net teigia, kad ši padėtis primena tą, su kuria susidūrė Osmanų imperija per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet viena galingiausių pasaulio imperijų žlugo dėl netinkamo finansų valdymo ir stichinių nelaimių, pavyzdžiui, potvynių, korupcijos ir didžiulių skolų[3].
Žinoma, skubėti Turkijai pranašauti žlugimo tikrai nereikia: šalis nėra tokioje blogoje padėtyje, o ją paremti neabejotinai suskubs ne tik tarptautiniai partneriai, tačiau ir organizacijos, kurioms valstybė priklauso. Vis dėlto, galima suabejoti, ar Vakarų šalys nuo gamtos stichijos nukentėjusios Turkijos atstatymui paskirs tokias pačias milijardines lėšas, kurias žadama skirti kare pergalės dar nepasiekusiai, tačiau masinius atstatymo darbus jau planuojančiai Ukrainai.
Karas nesibaigė, o kasdien toliau atakuojama Ukraina rengiasi šalies atstatymui
Karas Ukrainoje dabar jau skaičiuoja antruosius metus ir kol kas nematyti jokių teigiamų ženklų, rodančių, kad artimiausiu metu šalis įveiks agresorės Rusijos puolimą, išstums iš okupuotų teritorijų rusų karius, pasieks taikos susitarimą ir galės pradėti svarstyti apie kitokią, svarbiausia – taikią šalies ateitį. To nematyti, tačiau Ukrainos pareigūnai toliau užsispyrėliškai siekia kuo skubiau pradėti vykdyti milžiniškų finansų reikalaujantį šalies atkūrimo bei atstatymo procesą.
Remiantis naujausiais skaičiavimais, Rusijos karas Ukrainoje padarė mažiausiai 138 mlrd. JAV dolerių žalą namams ir infrastruktūrai. O šalies atstatymas gali kainuoti daugiau nei 1 trilijoną JAV dolerių. Šiuos skaičius vėliau patvirtino ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Tokių finansinių išteklių šiuo metu beveik visiškai sugriauta Ukrainos ekonomika tikrai neturi, todėl su viltimi žvalgomasi į Vakarų partnerius.
„Kai kurie mūsų partneriai Europoje sakė, kad ne taip jau akivaizdu, jog mes turėtume pradėti atstatymą dabar, tačiau mums akivaizdu, kad jis turėtų prasidėti šiais metais. Tai bus didžiausia rekonstrukcija nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Ukrainai reikės apsidrausti nuo karo rizikos, kad galėtų statyti naujas mokyklas, tiltus ar autobusus, jei Rusijos atakos padarytų naujų nuostolių“, – sakė Ukrainos ministro pirmininko pavaduotoja Julija Svydyrenko[4].
Nors tiek daliai ekspertų, tiek ir eiliniams piliečiams gali užkliūti scenarijus, kai užpulta šalis suniokotą infrastruktūrą skuba atstatyti dar nelaimėjus karo ir neišstūmus agresoriaus, negana to, pati pripažindama, kad atstatomi objektai vėl gali būti sugriauti naujų atakų metu, regis, kad atstatymas tikrai bus pradėtas netrukus.
Net pati karą pradėjusi ir dažnai gana nelogiškus sprendimus priimanti Rusija, neskuba. Pavyzdžiui, sunaikintą Krymo tiltą žada visiškai atstatyti tik iki šių metų liepos mėnesio, nors tiltas buvo apgadintas praėjusį spalį[5].
Tuo tarpu Ukraina siekia jau dabar pradėti darbus ir atrodo, kad šios šalies pareigūnams pavyksta rasti susidomėjusiųjų. Latvijos stogų dengimo įmonės, Pietų Korėjos prekybos specialistai, Danijos kuro elementų gamintojai, Austrijos medienos gamintojai, Vokietijos betono gamyklų operatoriai, JAV privataus kapitalo gigantės – šios ir tūkstančiai kitų pramonės veiklos krypčių įmonių visame pasaulyje jau ruošiasi Ukrainos atstatymui.
Daugiau kaip 300 įmonių iš 22 šalių dalyvaus Varšuvos prekybos parodoje ir konferencijoje „Atstatykime Ukrainą“. Pernai gruodžio mėnesį Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono surengtoje konferencijoje Ukrainos atstatymo tema dalyvavo daugiau kaip 700 Prancūzijos įmonių. Kompanijos ne tik nori prisidėti prie pagalbos, tačiau kartu, siekia ir finansinės naudos sau[6].
Kijevas taip pat diskutuoja su Pasaulio banko Daugiašale investicijų garantijų agentūra (MIGA) ir JAV Tarptautine plėtros finansavimo korporacija (DFC), kurios sutiko suteikti draudimo priemones bendrovėms, kad būtų galima apdrausti iki 90 proc. jų turto. Kijevas norėtų, kad ES šalių kreditų agentūros taip pat prisidėtų prie atstatymo ir padidintų kreditų limitus projektams.
„Ilgalaikė pagalba rekonstrukcijai priklausys ne tik nuo karo baigties, bet ir nuo to, kiek lėšų skirs Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos ir kiti sąjungininkai. Nepaisant to, daug bendrovių pradeda ruoštis ir turi tam tikrą patirtį šiam laikotarpiui, kai bus gaunamos lėšos rekonstrukcijai“, – sakė buvęs ekonomikos ministras, Kijevo ekonomikos mokyklos prezidentas Tymofijus Mylovanovas.
Ukrainos vyriausybės biuro „UkraineInvest“, skirto užsienio investicijoms pritraukti, vykdomasis direktorius Sergejus Tsivkachas, džiaugiasi dideliu Vakarų susidomėjimu, tačiau pabrėžė esminį dalyką.
„Jie visi sako: „Mes norime padėti atstatyti Ukrainą“. Bet ar jūs norite investuoti savo pinigus, ar norite parduoti paslaugas ar prekes? Tai du skirtingi dalykai“, – klausia S. Tsivkachas.
Lietuvos įmonės skuba prisidėti prie Ukrainos atkūrimo
Energetikos bendrovė „Ignitis grupė“ neseniai viešai kreipėsi į daugiau nei 50 JAV ir Europos bendrovių, kad jos sektų šios bendrovės pavyzdžiu ir neplanuoto savo pelno dalį paskirtų Ukrainos atstatymui. Pasak „Ignitis grupė“ atstovų, tokios pasaulinės energetikos milžinės kaip „ExxonMobil“, „Shell“ ir BP, turėtų paaukoti bent dešimtadalį savo neplanuoto pelno būtent dėl to, kad kompanijos uždirbo papildomas pajamas būtent dėl Rusijos pradėto karo.
Darius Maikštėnas, „Ignitis grupė“ generalinis direktorius, paskelbė, kad bendrovė metinio susirinkimo metu visų akcininkų paprašys pritarimo nuo 2022 m. biudžeto papildomo pelno, apie 10 proc. arba 12 mln. eurų skirti Ukrainos energetikos infrastruktūrai atkurti[7].
„Raginame jus sekti šiuo pavyzdžiu ir dalį savo 2022 m. pelno skirti Ukrainai. Manome, kad dalytis pelnu su šalimi, kuri kenčia nuo karo, dėl kurio tas pelnas buvo gautas, padarinių, yra moraliai teisinga“, – sak D. Maikštėnas.
Tokie raginimai pasigirsta nesibaigiančių skandalų, supančių „Ignitis grupė“, fone: juk šimtai tūkstančių Lietuvos namų ūkių tiek pačiame šaltojo sezono pike, tiek ir dabar skundžiasi milžiniškos elektros kainomis. Tačiau savo klientų skundų kompanija, regis, negirdi ir netikėtai gausiai papildžiusi biudžetą, papildomas pajamas skuba leisti Ukrainai.
Lietuva skuba remti Ukrainos infrastruktūros atstatymą, tačiau mūsų pačių tiltai griūva
Vokietijoje įsikūrusio Kylio pasaulio ekonomikos instituto duomenimis, bene dosniausiai Ukrainos kariuomenę, civilius bei infrastruktūros atstatymą remia ne didžiosios Vakarų valstybės, o Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva. Šios šalys pirmauja pagal Ukrainai skiriamą savojo BVP dalį: Estijos pagalba per praėjusius metus sudarė 1,07 proc. BVP. Latvijos indėlis sudarė 0,98 proc. BVP, o Lietuvos – 0,65 proc. BVP[8].
Vis gi, vis dažniau pastebima, kad ypač gausiai finansiškai remiant Ukrainą, Lietuvos valdžia pamiršta savo problemas. Štai neseniai žiniasklaidą apskriejo žinia apie netikėtai įgriuvusį tiltą Kėdainiuose. Po kelių dieną pranešta, kad dėl kilusio pavojaus, Raseinių rajone, ties Ariogala uždaromas per Dubysą einantis tiltas. Kaune, rekonstruojant A. Meškinio tiltą nugriuvo kelis šimtus tonų sverianti tilto rekonstrukcija.
Tiltų padėtis šalyje artėja prie katastrofinio lygio, tačiau imtis priemonių neskubama. Pavyzdžiui, Kėdainių tiltas yra pagrindinis, įvažiuojant į miestą. Vis dėlto, manoma, kad jis sutvarkytas bus ne anksčiau nei po kelerių metų. Susisiekimo ministras Marius Skuodis nemato prasmės keisti ir Vyriausybės anksčiau skirto finansavimo tiltams ir jų remontui.
„Kalbant apie tiltų finansavimą, tai mes finansavimą esame jau padidinę Vyriausybės kadencijos pradžioje ir keletą kartų, žiūrint kaip skaičiuosim, kad tie objektai, kurie yra prastos būklės, būtų tvarkomi“, – sakė M. Skuodis[9].
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros docento dr. Raimondo Šadzevičiaus, mūsų šalyje, deja, bet tikrai netrūksta ypač blogos būklės statinių, kurie vis dar yra naudojami.
Melioruotos žemės ir melioracijos statinių centrinio duomenų banko duomenys rodo, kad nedidelių, melioracijos statinių balanse esančių Lietuvos tiltų nusidėvėjimo vidurkis siekia 50 procentų, bet yra rajonų, kur nusidėvėjimas siekia ir 70 ar net 80 procentų. Be to, paskaičiuota, kad laiku į tiltų remontą investuotas euras (kol defektai ir pažaidos nepavojingi) lygus 4–5 eurams, kuriuos tektų investuoti vėliau tam pačiam defektui ar pažaidai pašalinti, kai jie tampa kritiniais, o tilto būklė – avarinė”, – sako ekspertas[10].
Tačiau Vyriausybė, net ir girdėdama ekspertų faktus, neskuba imtis apgailėtinos būklės tiltų remonto, taip tik žaisdama su ugnimi dėl įvykti galinčios liūdnos katastrofos, jei tiltas, pavyzdžiui, sugriūtų tuomet, kai juo važiuoja transporto priemonė.
O kaip teigia asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas Šarūnas Frolenko, tiltų ir kelių kokybei gerinti reikia ir politinės valios, kurios, akivaizdu, kad nėra.
2022 m. Susisiekimo ministerija patvirtino Valstybinės reikšmės kelių priežiūros ir plėtros 2022–2035 metų strategines gaires. Jose preliminarus lėšų poreikis yra apie 7,91 mlrd. eurų. Tačiau kainos vos per kelis mėnesius į viršų šoktelėjo taip, kad net nebėra prasmės prognozuoti, kokios jos gali būti iki 2035 m[11].
Tai reiškia, kad finansinius skaičiavimus reikėtų atlikti iš naujo, tačiau to nesiimama. Š. Frolenko pastebi, kad tariamai nesvarbia biurokratija valdžia užsiimti nėra linkusi, o labiausiai dėl to nukenčia būtent mūsų visuomenė. Tuo tarpu mūsų išrinktoji valdžia žymiai efektyviau ir greičiau sprendžia paramos Ukrainai klausimus.
