Kinas ar teatras: kuo skiriasi jų emocijos, patirtys ir žiūrovų poreikiai
Menas yra viena iš nedaugelio galimybių pabėgti nuo kasdienio gyvenimo įsipareigojimų, problemų, streso bei keletą valandų tiesiog pasinerti į fantazijų ir nuotykių kupiną dramos pasaulį. Iš tiesų, stebint patį naujausią kino industrijos kūrinį arba verčiantį susimąstyti ir pažvelgti į savo slaptas pasąmonės kertes teatro spektaklį, mes nusikeliame į nepasiekiamas erdves, susitapatiname su stebimais veikėjais, kartu turime galimybę pažvelgti į savo pačių vidinį pasaulį, visuomenės problemas ir jų meninį atspindį.
Tačiau pažvelgus plačiau, kinas ir teatras gali pasiūlyti sąlyginai skirtingas patirtis, pojūčius bei emocijas. Iš tiesų, kartais galima pamanyti, jog kinas skirtas plačiajai auditorijai, kuri labiau siekia atsipalaidavimo ir pramogų, tuo tarpu teatras – išrankiai ir kultūriškai apsišvietusiai visuomenės daliai, kuri siekia artimesnės, intymios aplinkos ir išskirtinės patirties.
Abi šios meno formos turi ką pasiūlyti, tačiau gali sukurti skirtingą ryšį su žiūrovu, įtakojant jo emocijas, jausmus ir pačią patirtį skirtingai. Ne ką mažiau svarbu įvertinti ir prieinamumą bei patį visuomenės prielankumą šioms meno rūšims.
Galima galvoti, kad išmaniųjų technologijų įtraukimas į vis daugiau kasdienio gyvenimo sričių gali įtakoti tiek pokyčius meno industrijoje, tiek pačių žiūrovų pomėgius bei pasirinkimus. Nors kino industrija yra veikiama inovatyvių, virtualios realybės technologijų, kurios vis dažniau pritaikomos ir kino teatrų, filmavimo bei prodiusavimo praktikoje, teatras išlieka gana pastovus ir pritraukia gana ištikimą auditoriją [1].
Šiandien žiūrovų pasirinkimai tampa vis labiau praktiški. Kino bilietą galima įsigyti vos per kelias minutes, o teatro bilietų dažnai tenka laukti net mėnesį – ypač jei kalbame apie populiariausius nacionalinius teatrus ar premjerinius pasirodymus. Bilietų kainos taip pat skiriasi: kino teatre vieta dažniausiai kainuoja 8–10 eurų, o spektaklio bilietas – nuo 20 iki 40 eurų. Be to, pigesni bilietai dažnai išgraibstomi dar prieš pasirodymo datą, o tai rodo, kad teatras tampa vis labiau planuojama, o ne spontaniška pramoga.
Iš tiesų, nėra svarbu ar laisvalaikiu mėgstate užsukti į kino teatrą, ar renkatės stebėti gyvą vaidinimą dramos ar muzikiniuose teatruose – ekranas, garsas, patirtis užburia ir vilioja sugrįžti daugelį. Istorijų, veikėjų asmenybių ir jausmų transformacijų stebėjimas – tai yra būtent tai, kas traukia žiūrovus sugrįžti į meno ir dramos pasaulį.
Teatro ir kino skirtumai: kodėl scenoje išgyvename labiau nei ekrane
Dažnai visuomenėje galima išgirsti gana stereotipinių požiūrių tiek apie kiną, tiek ir apie teatrą. Vieni neįsivaizduoja vertingos ir laikui nepavaldžios istorijos pateikimo didžiajame kino ekrane. Kiti teatro sceną bei pačią atmosferą vertina kaip snobišką ir netikrą, netinkamą eiliniam, išlavinto meninio skonio neturinčiam žiūrovui.
Nors dažniausiai toks mąstymas nėra atitinkantis realybės, vis tik skirtumai tarp šių meno rūšių yra gana akivaizdūs. Kino ekrane vaizduojama istorija bei slepiama žinutė dažniausiai sako mums, ką turime jausti: tiek herojai, tiek blogiečiai pateikiami gana vienpusiškai ir nekvestionuojamai, o dažnai, galima net neabejoti, kad filmas baigsis su laimingos pabaigos nata.
Tuo tarpu teatre, mes patys savarankiškai ir individualiai suvokiame savo emocijas bei jausmus: net ir amoralūs personažai gali mums priminti pačių mūsų praeities veiksmus, o istorijos yra interpretuojamos gerokai įvairiau. Tai gali būti suprantama kaip būtent artumo įtaka mūsų sąmonei – veiksmas vykstantis teatro scenoje mums regisi žymiai artimesnis – juk jis vyksta čia ir dabar, o ir kiekvienas pasirodymas gali kisti dėl nenumatytų priežasčių, natūralių aktorių kalbos ir interakcijos pokyčių.
Teatro scenoje mes taip pat labiau galime atkreipti dėmesį į simbolizmą, detales, žodžių žaismą – tai meninės kūrybos priemonės, kurios kine dažniau yra užgožiamos žinomų aktorių vaidyba ar technologiniais filmavimo sprendimais. Teatre detalės yra siejamos su mūsų pačių patirtimis ir išgyvenimais, tačiau gali būti žymiai labiau intriguojančios ir nevienodai suprantamos net tarp panašių asmenų grupių.
Pavyzdžiui, gana dažnai tiek kine, tiek teatre vaizduojama mirties scena, būtent teatre gali būti pateikiama daug vaizdingiau, net gyvo atlikimo metu ji gali remtis vizualizacija ir pačių aktorių išmone, tuo tarpu kine – tai bus technologijų ir kameros žaismas, ne visuomet tikslingai pasiekiantis mus, žiūrovus.
Teatre, aktorius ir žiūrovus skiria atstumas – vis tik labiau fizinis nei psichologinis – vargu ar įžiūrėdami emocijas aktorių veiduose galime būti psichologiškai nutolę. Kita vertus, filmuose atstumas tarp veikėjo ir žiūrovo pašalina tiek kiekvieną trūkumą ir negatyvą, nejaukią frazę, tiek ir galimybę susitapatinti su istorija.
Būtent todėl dažnas teatro ir kino lyginimas šia prasme nėra teisingas. Iš esmės, kiekvienas žiūrovas yra skirtingas ir gali būti paveikiamas gana įvairiai. Net itin jautrus ir įtraukiantis teatro pasirodymas gali nepaliesti žiūrovo širdies, tuo tarpu filmas – priversti susimąstyti ir pasinerti į savo jausmus.
Bilietų kainos, prieinamumas ir žiūrovų įpročiai: kaip keičiasi kino ir teatro ateitis Lietuvoje
Vis tik, kalbant apie dažnai perdėtą kino ir teatro priešpriešą bei visuomenės susidomėjimą šiomis meno sritimis, svarbu įvertinti ir prieinamumą. Tiek filmo, tiek teatro pasirodymų bilietų kainos kyla jau ne vienerius metus, o dabartinė pandeminė situacija, tikėtina, tik dar labiau įtakos kainų šuolius.
Tuo pat metu svarbu įvertinti ir technologinius pokyčius. Vis daugiau naujausių kino filmų tampa prienami išmaniuosiuose televizijos sistemose, todėl smagus laisvalaikio įprotis eiti į kino teatrą su draugais ir stebėti naujausio filmo premjerą, ateityje tikėtina pakis, o gal ir išnyks [2].
Tuo tarpu, teatrai, mėgindami prisitaikyti prie technologijų prigijimo, žiūrovų įpročių kaitos bei jaunosios kartos poreikių, siūlo galimybę stebėti nuostabius pasirodymus iš geriausių pasaulio teatrų tiesiog nuotoliniu būdu. Tuomet susidaro įspūdis, jog žmonės tampa vis atsargesni su savo laisvu laiku, siekia jį išnaudoti prasmingai, todėl pramogavimas namuose, nuotolio pagalba, tampa ateities tendencija.
Lietuvoje taip pat pastebimi akivaizdūs pokyčiai šioje srityje. Jeigu dar 2013-ais metais šalyje veikė 32 kino teatrai, tai 2020-ais – tik 25. Tai gana reikšmingi pokyčiai, ypač tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuvos. Vis tik, pasikeitimai pastebimi ir bilietų kainose: 2013-ais vidutinė bilieto kaina buvo 4,04 euro, tuo tarpu 2020-ais 5,53 euro [3]. Galima tik numanyti, jog praėjus pandemijai, bilietų kainos tik išaugs – juk bus įskaičiuojamos ir saugos bei higienos išlaidos.
Palyginimui, galima pažvelgti į teatrų situaciją šalyje. Šiuo metu Lietuvoje yra 13 valstybinių teatrų, trys iš jų turi nacionalinio teatro statusą [4]. Žinoma, puikią veiklą ir repertuarą pasiūlyti gali ir nevyriausybiniai, privatūs teatrai, tačiau jų veikla analizuojama vadovaujantis kitoniškais principais.
Iš tiesų, palyginimas kainų prasme taip pat gali būti neįmanomas. Bilietas į teatrą gali kainuoti gana įvairiai, dažnai pasitelkiamos nuolaidos, taip pat bilieto kaina kinta nuo sėdėjimo vietos, kartais net nuo savaitės dienos. Dažnai bilieto kaina gali laviruoti nuo kelių iki keliasdešimties eurų, todėl tai yra brangesnė pramoga nei kinas.
Pastaruoju metu bilietų į teatrą pasiūla tapo dar mažesnė – populiariausi pasirodymai išparduodami per kelias dienas. Tai rodo, kad teatras, nepaisant didesnių kainų, išlaiko savo prestižą ir trauką. Kino teatrų lankomumas išlieka stabilus, tačiau auganti filmų pasiūla internete mažina poreikį vykti į fizines sales. Tad nors technologijos plečia prieinamumą, jos kartu keičia pačią meno vartojimo kultūrą.
Vis tik, galima manyti, kad kaina nėra esminis faktorius vienas žmonių grupes traukiantis į kino, kitas į teatro sales. Abi šios pramogos gali pasiūlyti gana skirtingas, kartu ir panašias patirtis, bet dažniausiai tai tiesiogiai koreliuoja su mūsų asmenybe, pomėgiais, net nuotaika.
Norėdami pažvelgti į slaptas savo sielos kerteles, galime rinktis įžvalgų vaidybinį pasirodymą teatre, tačiau lygiai taip pat mūsų poreikius gali patenkinti ir kinas. Abi šios meno formos turi didžiulę įtaką mūsų kultūrai, todėl lyginimas ir priešprieša dažnai yra bevertė.
