<h2>Priešprieša akcentuoja išsiskiriančius žiūrovų poreikius</h2>
<p style="text-align: justify;">Menas yra viena iš nedaugelio galimybių pabėgti nuo kasdienio gyvenimo įsipareigojimų, problemų, streso bei keletą valandų tiesiog pasinerti į fantazijų ir nuotykių kupiną dramos pasaulį. Iš tiesų, stebint patį naujausią kino industrijos kūrinį arba verčiantį susimąstyti ir pažvelgti į savo slaptas pasąmonės kertes teatro spektaklį, mes nusikeliame į nepasiekiamas erdves, susitapatiname su stebimais veikėjais, kartu, turime galimybę pažvelgti į savo pačių vidinį pasaulį, visuomenės problemas ir jų meninį atspindį.</p>
<p style="text-align: justify;">Tačiau pažvelgus plačiau, kinas ir teatras gali pasiūlyti sąlyginai skirtingas patirtis, pojūčius bei emocijas. Iš tiesų, kartais galima pamanyti, jog kinas skirtas plačiajai auditorijai, kuri labiau siekia atsipalaidavimo ir pramogų, tuo tarpu teatras, skirtas išrankiai ir kultūriškai apsišvietusiai visuomenės daliai, kuri siekia artimesnės, intymios aplinkos ir išskirtinės patirties.</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, abi šios meno formos turi ką pasiūlyti, tačiau gali sukurti skirtingą ryšį su žiūrovu, įtakojant jo emocijas, jausmus ir pačią patirtį skirtingai. Žinoma, ne ką mažiau svarbu įvertinti ir prieinamumą bei patį visuomenės prielankumą šioms meno rūšims.</p>
<p style="text-align: justify;">Galima galvoti, kad išmaniųjų technologijų įtraukimas į vis daugiau kasdienio gyvenimo sričių gali įtakoti tiek pokyčius meno industrijoje, tiek pačių žiūrovų pomėgius bei pasirinkimus. Nors kino industrija yra veikiama inovatyvių, virtualios realybės technologijų, kurios vis dažniau pritaikomos ir kino teatrų, filmavimo bei prodiusavimo praktikoje, teatras išlieka gana pastovus ir pritraukia gana ištikimą auditoriją[1].</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, nėra svarbu ar laisvalaikiu mėgstate užsukti į kino teatrą, ar renkatės stebėti gyvą vaidinimą dramos ar muzikiniuose teatruose – ekranas, garsas, patirtis užburia ir vilioja sugrįžti daugelį. Istorijų, veikėjų asmenybių ir jausmų transformacijų stebėjimas – tai yra būtent tai, kas traukia žiūrovus sugrįžti į meno ir dramos pasaulį.</p>
<p style="text-align: justify;">Garsas, šviesos, emocijos – tiek teatro scena, tiek filmas, yra vienijami meilės žmonių, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be dramatiškų istorijų ir fantastinių nuotykių. Vis tik, kino ir teatro gerbėjų auditorijos dažnai skiriasi tiek savo požiūriu, tiek įpročiais.</p>
<p style="text-align: justify;">Svarbu paminėti, kad renkantis tarp filmo ir teatro vaidinimo svarbu paminėti įsitraukimą, kuris gali skirtis dėl daugybės skirtingų veiksnių: istorijos, jos stiprumo ir idėjos, norimos ištransliuoti žinutės ir žinoma, pačios auditorijos. Teatro, nesvarbu kokio, salė ir scena gali pateikti visiškai kitokią atmosferą: juk būtent gyvumo, realių vaizdinių suvokimo faktorius išskiria šią meno rūšį.</p>
<p style="text-align: justify;">Teatro spektaklį mes esame įpratę stebėti gyvai: istorija, nors surežisuota ir repetuota, bet mums yra nauja, besivystanti tiesiog prieš mūsų akis. Tuo tarpu, kino filmo siužetas gali atrodyti kaip gana tolimas, nerealus įvykis, nors istorija ir įtraukia savo emocionalumu. Mus, žiūrovus ir pačią filmo istoriją skiria tam tikra siena – sėdėdami kino teatre, mes jau stebime istoriją, kuri yra įvykusi, todėl galime kitaip vertinti daugelį dalykų ir esame gerokai mažiau emocionalūs[2].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/keo-oran-ycfapdpbqvw-unsplash.jpg" alt="Teatras" /></p>
<h2>Galimybė vertinti per artumo prizmę: realybę ir fikciją vertiname nevienareikšmiškai</h2>
<p style="text-align: justify;">Dažnai visuomenėje galima išgirsti gana stereotipinių požiūrių tiek apie kiną, tiek ir apie teatrą. Vieni neįsivaizduoja vertingos ir laikui nepavaldžios istorijos pateikimo didžiajame kino ekrane. Kiti, teatro sceną bei pačią atmosferą vertina kaip snobišką ir netikrą, netinkamą eiliniam, išlavinto meninio skonio neturinčiam žiūrovui.</p>
<p style="text-align: justify;">Nors dažniausiai toks mąstymas nėra atitinkantis realybės, vis tik skirtumai tarp šių meno rūšių yra gana akivaizdūs. Kino ekrane vaizduojama istorija bei slepiama žinutė dažniausiai sako mums, ką turime jausti: tiek herojai, tiek blogiečiai pateikiami gana vienpusiškai ir nekvestionuojamai, o dažnai, galima net neabejoti, kad filmas baigsis su laimingos pabaigos nata.</p>
<p style="text-align: justify;">Tuo tarpu teatre, mes patys savarankiškai ir individualiai suvokiame savo emocijas bei jausmus: net ir amoralūs personažai gali mums priminti pačių mūsų praeities veiksmus, o istorijos yra interpretuojamos gerokai įvairiau. Tai gali būti suprantama kaip būtent artumo įtaka mūsų sąmonei – veiksmas vykstantis teatro scenoje mums regisi žymiai artimesnis – juk jis vyksta čia ir dabar, o ir kiekvienas pasirodymas gali kisti dėl nenumatytų priežasčių, natūralių aktorių kalbos ir interakcijos pokyčių.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/gwen-king-m3th3riq9-w-unsplash.jpg" alt="Teatras" /></p>
<p style="text-align: justify;">Teatro scenoje mes taip pat labiau galime atkreipti dėmesį į simbolizmą, detales, žodžių žaismą – tai meninės kūrybos priemonės, kurios kine dažniau yra užgožiamos žinomų aktorių vaidyba ar technologiniais filmavimo sprendimais. Teatre detalės yra siejamos su mūsų pačių patirtimis ir išgyvenimais, tačiau gali būti žymiai labiau intriguojančios ir nevienodai suprantamos net tarp panašių asmenų grupių. Pavyzdžiui, gana dažnai tiek kine, tiek teatre vaizduojama mirties scena, būtent teatre gali būti pateikiama daug vaizdingiau, net gyvo atlikimo metu ji gali remtis vizualizacija ir pačių aktorių išmone, tuo tarpu kine – tai bus technologijų ir kameros žaismas, ne visuomet tikslingai pasiekiantis mus, žiūrovus.</p>
<p style="text-align: justify;">Teatre, aktorius ir žiūrovus skiria atstumas – vis tik, labiau fizinis, nei psichologinis – vargu ar įžiūrėdami emocijas aktorių veiduose galime būti psichologiškai nutolę. Kita vertus, filmuose atstumas tarp veikėjo ir žiūrovo pašalina tiek kiekvieną trūkumą ir negatyvą, nejaukią frazę, tiek ir galimybę susitapatinti su istorija.</p>
<p style="text-align: justify;">Būtent todėl, dažnas teatro ir kino lyginamas šia prasme nėra teisingas. Iš esmės, kiekvienas žiūrovas yra skirtingas ir gali būti paveikiamas gana įvairiai. Net itin jautrus ir įtraukiantis teatro pasirodymas gali nepaliesti žiūrovo širdies, tuo tarpu filmas – priversi susimąstyti ir pasinerti į savo jausmus. Todėl, tokie palyginimai dažnai yra klaidingi – juk meno siekis yra priversti žmogų jausti, mąstyti, kartais, tiesiog gerai leisti laiką. Šiuo atveju, skirtingoms asmenybėms abi šios meno formos gali pasiūlyti viską, todėl nėra prasmės jaudintis dėl autentikos.</p>
<h2>Meno prieinamumo galimybės gali sukelti pokyčius rinkoje </h2>
<p style="text-align: justify;">Vis tik, kalbant apie dažnai perdėtą kino ir teatro priešpriešą bei visuomenės susidomėjimą šiomis meno sritimis, svarbu įvertinti ir prieinamumą. Tiek filmo, tiek teatro pasirodymų bilietų kainos kyla jau ne vienerius metus, o dabartinė pandeminė situacija, tikėtina, tik dar labiau įtakos kainų šuolius.</p>
<p style="text-align: justify;">Tuo pat metu svarbu įvertinti ir technologinius pokyčius. Vis daugiau naujausių kino filmų tampa prienami išmaniuosiuose televizijos sistemose, todėl smagus laisvalaikio įprotis eiti į kino teatrą su draugais ir stebėti naujausio filmo premjerą, ateityje tikėtina pakis, o gal ir išnyks[3].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jake-hills-23let4hxj_u-unsplash.jpg" alt="Kinas" /></p>
<p style="text-align: justify;">Tuo tarpu, teatrai, mėgindami prisitaikyti prie technologijų prigijimo, žiūrovų įpročių kaitos bei jaunosios kartos poreikių, siūlo galimybę stebėti nuostabius pasirodymus iš geriausių pasaulio teatrų tiesiog nuotoliniu būdu. Tuomet susidaro įspūdis, jog žmonės tampa vis atsargesni su savo laisvu laiku, siekia jį išnaudoti prasmingai, todėl pramogavimas namuose, nuotolio pagalba, tampa ateities tendencija.</p>
<p style="text-align: justify;">Lietuvoje taip pat pastebimi akivaizdūs pokyčiai šioje srityje. Jeigu dar 2013-ais metais šalyje veikė 32 kino teatrai, tai 2020-ais tik 25. Tai gana reikšmingi pokyčiai, ypač tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuvos. Vis tik, pasikeitimai pastebimi ir bilietų kainose: 2013-ais vidutinė bilieto kaina buvo 4,04 euro, tuo tarpu 2020-ais 5,53 euro[4]. Galima tik numanyti, jog praėjus pandemijai, bilietų kainos tik išaugs – juk bus įskaičiuojamos ir saugos bei higienos išlaidos.</p>
<p style="text-align: justify;">Palyginimui, galima pažvelgti į teatrų situaciją šalyje. Šiuo metu Lietuvoje yra 13 valstybinių teatrų, trys iš jų turi nacionalinio teatro statusą[5]. Žinoma, puikią veiklą ir repertuarą pasiūlyti gali ir nevyriausybiniai, privatūs teatrai, tačiau jų veikla analizuojama vadovaujantis kitoniškais principais.</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, palyginimas kainų prasme, taip pat gali būti neįmanomas. Bilietas į teatrą gali kainuoti gana įvairiai, dažnai pasitelkiamos nuolaidos, taip pat, bilieto kaina kinta nuo sėdėjimo vietos, kartais net nuo savaitės dienos. Dažnai bilieto kaina gali laviruoti nuo kelių iki keliasdešimties eurų, todėl tai yra brangesnė pramoga nei kinas.</p>
<p style="text-align: justify;">Vis tik, galima manyti, kad kaina nėra esminis faktorius vienas žmonių grupes traukiantis į kino, kitas į teatro sales. Abi šios pramogos gali pasiūlyti gana skirtingas, kartu ir panašias patirtis, bet dažniausiai tai tiesiogiai koreliuoja su mūsų asmenybe, pomėgiais, net nuotaika.</p>
<p style="text-align: justify;">Norėdami pažvelgti į slaptas savo sielos kerteles, galime rinktis įžvalgų vaidybinį pasirodymą teatre, tačiau lygiai taip pat, mūsų poreikius gali patenkinti ir kinas. Iš tiesų, abi šios meno formos turi didžiulę įtaką mūsų kultūrai, todėl lyginimas ir priešprieša dažnai yra bevertė.</p>
