Vengrai skundžiasi: Užkarpatėje ribojamos jų mažumų teisės
Vengrijos žiniasklaida trimituoja, kad per vienos vidurinės mokyklos Užkarpatėje mokslo metų pradžios ceremoniją, čia buvo uždrausta groti Vengrijos himną, iškelti Vengrijos vėliavą ir naudoti šalies spalvas bei kitus valstybinius ženklus.
Pasipiktinimas kilo ir dėl to, kad mokyklos direktorė šventinę kalbą galėjo pasakyti tik ukrainiečių kalba, o ne oficialia mokyklos kalba – vengrų[1]. Pasirodo, būtent vietinė taryba mokyklai vadovauti paskyrė asmenį, visiškai nekalbantį vengriškai.
Vengrijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Matė Paczola sakė, kad ši priemonė prieštarauja dvišaliams susitarimams, Venecijos komisijos sprendimams ir kitoms kalbų bei tautinių mažumų chartijoms.
Pabrėžta ir tai, kad sparčiai augant dvišaliai įtampai tarp Kijevo ir Budapešto, Vengrija negali toliau remti Ukrainos stojimo į Europos Sąjungą (ES) iniciatyvos[2].
Šis Vengrijos-Ukrainos nesutarimas į viešumą iškilo netrukus po to, kai šalių vadovai sutarė daugeliu iki šiol neišspręstų klausimų, pavyzdžiui, Ukrainos prezidentas pažadėjo kolegai iš Vengrijos Užkarpatėje suteikti vietos vengrams panašias teises, kokias ukrainiečiai turi Vengrijoje. Šiuo metu ukrainiečiai Vengrijoje gali laisvai giedoti savo himną, naudoti savo nacionalines spalvas ir vėliavą.
Kita vertus, tikėtis staigaus proveržio šioje įtemptoje situacijoje neverta. Konfliktas Užkarpatėje nėra naujas ir jau skaičiuoja ne vienerius metus.
Užkarpatės srityje Ukrainoje gyvena apie 150 000 etninių vengrų, kurie sudaro apie 96,8 proc. visų Ukrainoje gyvenančių vengrų. Po ukrainiečių, šiame regione gausiausia bendruomenė yra būtent vengrai.
Dėl to, vengrų bendruomenė nori daugiau teisių, tačiau Ukraina siekia apriboti mažumų aktyvumą. Situaciją blogina ir tai, kad karo Ukrainoje fone, Vengrijos-Ukrainos dvišaliai santykiai pašlijo dėl Budapešto prielankumo Maskvai bei premjero Viktoro Orbano politikos.
Ukrainoje skatinamas didesnis ukrainiečių kalbos vartojimas, vengrai tuo piktinasi
Užsienio vengrų bendruomenių valstybinis sekretorius, reaguodamas į Užkarpatės mokyklos draudimą per mokslo metų atidarymo ceremoniją drausti vengrų nacionalinius simbolius ir himną, sakė, kad toks elgesys yra „visiškai nepriimtinas“.
Savo ruožtu vietiniai Užkarpatės gyventojai pažymi, kad Vengrija buvo pirmoji šalis, kuri prieš daugiau nei tris dešimtmečius pripažino Ukrainos nepriklausomybę, o dabar jų santykiai taip pašlijo[3].
Iš tiesų, Ukrainos valdžios įstatymai, susiję su kalba, jau ne vienerius metus kelia didelį vengrų nepasitenkinimą, o lūžis įvyko dar 2017 m., kaip buvo pristatytas atnaujintas švietimo įstatymas, įpareigojantis vengrų kalba veikiančias mokyklas dalį pamokų vesti ukrainiečių kalba[4].
Būtent po 2017 m., priėmus Ukrainos kalbos ir švietimo įstatymą, santykiai tarp Ukrainos ir Vengrijos smarkiai pablogėjo, o 2018 m. situacija įkaito dar labiau, kai oficialiai priėmus įstatymą, Užkarpatės vengrai neteko teisinės galimybės gauti išsilavinimą tik savo gimtąja kalba.
Tiesa, visiškas įstatymo įgyvendinimas buvo atidėtas, o šių metų birželio mėnesį Europos Tarybos Venecijos komisija rekomendavo jį visiškai persvarstyti.
Kiek anksčiau, dar 2019 m., Venecijos komisija paskelbė, kad „keli įstatymo straipsniai neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp ukrainiečių kalbos skatinimo ir mažumų kalbinių teisių apsaugos“. Taigi, nors pagrindinis naujojo kalbos įstatymo tikslas buvo nukreiptas į rusų kalbą, jis palietė ir kitas tautinių mažumų grupes[5].
Tačiau įvykiai neigiama linkme klostėsi ir toliau. 2023 m. pradžioje nuo Užkarpatės gyvenviečių viešųjų pastatų buvo nukabintos Vengrijos vėliavos, o su kai kuriais mokytojais, susijusiais su Užkarpatės vengrų kultūros asociacija (KMKSZ), buvo nutrauktos darbo sutartys.
Tai vėl paskatino Vengrijos valdžios pyktį: šalies užsienio reikalų ministerija pasmerkė tokį sprendimą, imta kvestionuoti, kaip prieš Vengriją nukreipti sprendimai ir priemonės padeda Ukrainai kare su Rusija ar su rusų kalbos įtaka.
Tuomet buvo prisiminta, kad Ukrainos valdžia iki šiol neatsižvelgė į Venecijos komisijos rekomendacijas ir pareiškė, kad tarptautinė bendruomenė, Europos Sąjunga (ES) ir kitos tarptautinės organizacijos turėtų užtikrinti, kad Ukraina tai padarytų.
Ukrainoje Vengrijos įvaizdis nėra pats geriausias
Vengrijos pyktis dėl situacijos Užkarpatėje galimai nėra susijęs tik su savos tautinės mažumos apsauga užsienyje. Vengrija jau daugiau nei dešimtmetį pernelyg nesvarstydama investuoja milijardus į Užkarpatės bendruomenę, o Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas dar pernai lapkritį vienoje spaudos konferencijoje paskelbė, kad nuo 2023-24 mokslo metų, tikimasi padidinti paramą išsilavinimui tiems vengrams, kurie gyvena Ukrainoje[6].
Tačiau Ukrainą tokią paramą ir investicijas laiko Vengrijos ekspansionizmo pavyzdžiu. Iš tiesų, verta paminėti ir tai, kad Vengrijos reputacija tarp ukrainiečių per pastaruosius metus ženkliai pablogėjo ir dėl to galima kaltinti Rusijos pradėtą plataus masto karą.
Nors Vengrija ir pasmerkė Rusijos agresiją bei priėmė ukrainiečių pabėgėlius, vyriausybė laikėsi prieštaringo požiūrio į karą, nepritarė daugumai sankcijų Rusijai ir ginklų siuntoms Ukrainai.
Oficialiai, vengrų valdžia skelbia, kad jos strategija – taika ir konflikto eskalavimo vengimas[7], tačiau analitikai, aktyviai sekantys pastarųjų metų vengrų politiką sako, kad priežastys yra kiek kitokios.
Vieni pabrėžia, kad Vengrija yra itin priklausoma nuo Rusijos energijos. Kiti teigia, kad Budapeštas nenori siųsti savo ginklų per sieną į Ukrainą, nes tai atvertų galimybę tą pačią Užkarpatę paversti kovos lauku. Kiti net mano, kad tokia savo politika Vengrija siekia iš Ukrainos atimti kai kurias teritorijas.
Tačiau vyraujanti nuomonė yra žymiai paprastesnė. Vengrijoje esminį vaidmenį vaidina V. Orbanas, garsėjantis artima draugyste su Vladimiru Putinu.
Kai V. Orbanas dar 2014 m. paskelbė Vengriją „neliberalia demokratija“, Rusija buvo paminėta kaip šalis, įkvėpusi tokį valdymo modelį. Ryšius su Maskva, žinoma, stiprina ir tai, kad apie 80 proc. gamtinių dujų ir 65 proc. naftos Vengrija gauna iš Rusijos.
V. Orbano palankumas Rusijai ir V. Putinui gali būti susijęs ir su noru apsaugoti Vengrijos turtą Rusijoje, ypač susijusį su MOL grupe, pagrindine šalies naftos ir dujų bendrove.
Vis dėlto, įdomu tai, kad V. Orbanas ne visada garsėjo tokia politika, kokia yra žinomas šiandien. Ne visada jis buvo ir toks atsidavęs Maskvos gerbėjas.
Dar būdamas opozicijoje, jis nevengė griežtai kritikuoti Rusijos užsienio politikos, o 2007 m. jis pareiškė, kad „nafta gali būti iš Rytų, bet laisvė visada ateina iš Vakarų“. Rusijai pradėjus invaziją į Sakartvelą, V. Orbanas taip pat greitai pasmerkė Rusiją ir perspėjo dėl pernelyg didelės priklausomybės nuo Rusijos energijos. Vis dėlto, jo tonas visiškai pasikeitė jam laimėjus 2010 m. rinkimus.
