Kas, kaip ir kada pripažino Taivaną?
Kinijos Liaudies Respublika į Taivaną žiūri kaip į savo atsiskyrusią provinciją, kuriai anksčiau ar vėliau, bet teks grįžti į „mamos“ glėbį. Su tuo nesutinka didžioji dalis 70 metų atskirai nuo kinų gyvenančių ir save atskira tauta laikančių taivaniečių. Beje, nors salos gyventojai save suvokia kaip atskirą valstybę, jie vis dar nėra paskelbę jos nepriklausomybės, nes… yra įsitikinę, kad būtent jie yra teisėti visos didžiulės Kinijos teisių paveldėtojai. [1]
Tai lemia, kad salos klausimas dažnai tampa ginčų ir nesusipratimų objektu. Taivanas turi savo Konstituciją, demokratiškai renkamą valdžią ir 300 000 žmonių armiją.
Kadaise vyriausybę tremtyje subūręs Čiang Kaišekas (Chiang Kai-shek) teigė, kad jis atstovauja visą Kiniją ir planavo atsikovoti šalį. Taivanas net kurį laiką buvo užėmęs Kinijos vietą JTO Saugumo taryboje, kadangi dalis Vakarų šalių būtent į salą žiūrėjo kaip į tikrąją Kinijos vyriausybę. [2]
Padėtis pradėjo keistis antroje XX amžiaus pusėje, kai Saugumo tarybos nariai nusprendė, kad mažytė salelė negali atstovauti visos šimtamilijoninės žemyninės Kinijos.
1971 m. JTO grąžino turėtą vietą Pekinui, o Taivaną išmetė. 1978 metais prasidėjo Kinijos ekonominis pakilimas. JAV, įvertinus prekybines galimybes ir būtinumą vystyti santykius, 1979 metais oficialiai užmezgė diplomatinius santykius su komunistine Kinija.
Nuo tada Taivaną kaip atskirą šalį pripažįstančių valstybių skaičius ėmė trauktis ir dabar jų telikę apie 15. Taigi, nepaisant to, kad Taivanas turi visas nepriklausomos valstybės charakteristikas ir kitokią negu Kinija politinę sistemą, jo teisinis statusas aiškus nebent „Kinijos nugalėtojui“, Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui, o visam likusiam pasauliui – ne. [3]
Kaip vystėsi Kinijos ir Taivano santykiai?
1980 metais santykiai tarp salos ir žemyninės Kinijos ėmė gėrėti: iš pradžių Taivanas sušvelnino Kinijos lankymo ir investicijų joje tvarką, o 1991 metais pareiškė, kad karas su KLR baigtas.
Pekinas pasiūlė vadinamąjį variantą „viena šalis, dvi sistemos“. Pagal jį, susijungti sutikęs Taivanas būtų išsaugojęs autonomiją. Analogiškais pažadais Kinija 1997 metais susigrąžino Honkongą ir ilgą laiką net laikėsi duoto žodžio, kol galiausiai jėga Honkongui primetė savo tvarką.[4]
Tarsi nujausdamas pasekmes, Taivanas pasiūlymą atmetė.
2000 metais prezidentu išrinktas Čenis Šuibjanis (Chen Shui-bian) tapo Kinijos galvos skausmu, kadangi jo Demokratinė progresyvi partija pasisakė už nepriklausomybės paskelbimą. [5]
2007 m. Č. Šuibjanis buvo išrinktas antrai kadencijai, o po metų Pekinas priėmė vadinamąjį „įstatymą prieš atsiskyrimą“. Jis numatė, kad, Taivanui nusprendus atsiskirti, Kinija gali panaudoti ir ne taikias priemones.
Č. Šuibjanį 2008 metais pakeitė Ma Inczju (Ma Ying-jeou), Gomindano partijos politikas, pabandęs normalizuoti santykius per ekonominį bendradarbiavimą. [6]
2016 m. prezidente tapo Cai Ingven (Tsai Ing-wen) iš Demokratinės progresyvios partijos ir santykiai su Kinija vėl subjuro.[7]
2018 metais įtampa ėmė augti, nes Pekinas pagrasino užsienio įmonėms, kad jeigu jos savo tinklapiuose neįvardins Taivano kaip Kinijos dalies, Padangių karalystės rinka joms užsivers.
2020 m. C. Ingven, gavusi rekordinius 8,2 mln. balsų, buvo perrinkta antrai kadencijai ir tapo aišku, kad susijungimo su KLR idėja taivaniečių nebežavi.
Tuo pat metu sustiprėjo prieš Kinijos įtaką nukreipti protestai Honkonge ir Taivanas tai aiškiai matė. Galiausiai Pekinas Honkongui pritaikė nacionalinio saugumo įstatymą ir galutinai panaikino čia buvusias laisves.
Kodėl Taivanui taip svarbi nepriklausomybė?
Pekinui ir Taibėjui nesutariant politiniais klausimais, ekonominiai santykiai vystėsi ganėtinai sklandžiai. Nuo 1991 m. iki 2021 m. Taivano investicijos Kinijoje sudarė beveik 194 mlrd. JAV dolerių.
Kai kurie salos gyventojai dabar nerimauja dėl to, kad jų ekonomika tapo priklausoma nuo Kinijos. Kiti įsitikinę, kad glaudus ekonominis bendradarbiavimas mažina invazijos tikimybę.
2014 metais Kinijai ir Taivanui pasirašius „Dviejų šalių prekybos susitarimą“, saloje prasidėjo protestai, o studentai, protestuodami prieš Kinijos įtakos augimą, net buvo užėmę parlamentą.[8]
Valdančioji Demokratinė progresyvi partija pasisako už salos nepriklausomybę, Gomindanio partija siekia susijungimo.
Neseniai saloje surengta apklausa parodė, kad nemaža dalis gyventojų pasisako už faktinį suverenitetą, tačiau apsčiai ir tokių, kurie yra kažkur per vidurį. 2022 metais surengta apklausa parodė, kad tik 5,2 proc. nori skubiai skelbti nepriklausomybę ir tik 1,3 proc. nori susijungti su Kinija.
Kyšančios JAV interesų ausys
Vašingtonas regione žaidžia savus žaidimus. Jis oficialiai pripažįsta „Vienos Kinijos“ politiką ir diplomatinius santykius palaiko bei derasi tik su Pekinu, tačiau tuo pat metu pateikia save kaip Taibėjaus sąjungininką ir tiekia salai ginkluotę bei siunčia į ją savo politikus.
Kai prezidento Džo Baideno (Joe Biden) paklausė, ar jis pasirengęs ginti Taivaną, pastarasis atsakė teigiamai. Tiesa, netrukus po to Baltieji rūmai patikslino, kad jie ir toliau pripažįsta „Vienos Kinijos“ politinę kryptį.[9]
Pekinas smerkia bet kokį Vašingtono rodomą palaikymą Taibėjui ir vis dažniau salos kryptimi siunčia lėktuvus bei karinius laivus.
Pirmadienį Taivano gynybos ministerija paragino Pekiną nutraukti nuolatinį karinį šantažą. Taip buvo sureaguota į tai, kad naktį į pirmadienį salos kryptimi išskrido daugiau negu 100 kinų karo lėktuvų.
Taivano gynybos ministerija pateikė žemėlapį iš kurio matyti, kad 40 iš 103 kinų orlaivių kirto Taivano sąsiaurio vidurio liniją ir įskrido į Taivano sava paskelbtą identifikacinę zoną (ADIZ).[10]
Oficialiame salos pranešime buvo nurodyta, kad aplinkui zujantys kinų karo lėktuvai kelią didelį pavojų ne tik Taivano sąsiauriui, bet ir visam regioniniam saugumui.
