Lietuvos švietimo finansavimas – didelis margumynas
Kaip ir bet kuri kita sritis, o gal daugiau nei bet kuri kita sritis, švietimas reikalauja gausaus finansavimo. Ir tai visai normalu. Tiksliau, būtų normalu, tačiau kai prasideda pinigų skyrimas vien dėl skyrimo, prasideda didžiosios problemos. Panašu, kad švietimo sistemos reformos, reikalaujančios itin daug pinigų, tapo puikia proga paleisti pinigus šen bei ten, tačiau tik ne mokinių ugdymo ar bent jau mokytojų darbo sąlygoms pagerinti.
Kaip sako žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas, švietimo sektoriaus finansavimas yra paliktas savivaldybių savieigai, o pastarosios neretai daro su tais pinigais, ką tik nori.
Svarbiausia, kad kalba eina apie itin dideles sumas ir itin solidžias biudžeto procentų eilutes.
„Svarbu žinoti, kad švietimas Lietuvoje finansuojamas iš dviejų šaltinių – valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto.
Vienuose mūsų šalies rajonuose švietimo sektoriui tenkanti savivaldybės biudžeto dalis sudaro 26 proc., kitose – 36 proc., trečiose – 46 proc., o ketvirtose – 55 proc.
Taigi nei sistemos, nei bendrų vardiklių“, – sako specialistas.
G. Sarafinas priduria, kad ne visuomet pinigų kiekis nulemia gaunamą rezultatą.
Galima skirti milžiniškas sumas pinigų, o rezultatas bus nulinis – vadinasi, pinigėliai plaukia kažkur pro šoną.
Realybė yra ta, kad kai kurios savivaldybės sugeba nuveikti daugiau, už mažiau, bet čia jau kone savivaldybės vadovų sąžinės reikalas.
„Kai tapau meru, mūsų savivaldybė švietimui skirdavo daugiau nei 50 proc. visų savo išlaidų, o dabar jam skiriame 38 proc. Bet ne šie rodikliai yra svarbiausi, svarbiausia, kiek su tais pinigais pavyksta nuveikti. Taigi, gal skambės ir paradoksaliai, bet dabar su mažesne biudžeto dalimi pavyksta pasiekti kur kas geresnių rezultatų nei tada, kai švietimui skirdavome pusę biudžeto“, – sako Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas[1].
Reformos kaina – 210 milijonų, 10 mln. teks klerkams
Kodėl reikia kalbėti apie pinigus švietime? Švietimas yra ant didžiulių reformų slenksčio, tarp kitko, tų pačių, kurias skeptiškai vertina tiek švietimo bendruomenė, tiek patys mokiniai. Bet jos eina nestabdomos, gal todėl, kad jose plaukioja milžiniškos sumos pinigų, kuriuos reikia kažkaip realizuoti? Arba, kaip populiaru Lietuvoje sakyti – įsisavinti…
„Tūkstantmečio mokyklų programai numatyta 210 mln. eurų. Bet 10 mln. eurų iš jų sudaro administravimo išlaidos. O tai – milžiniška suma.
Sunku net įsivaizduoti, kiek visokiausių komitetų, komitetėlių, ekspertų ir ekspertėlių, konsultantų ir konsultantėlių, ir dar marios patarėjų dirba prie šio projekto. Ir ne už ačiū. Negana to, pagal Tūkstantmečio mokyklų programą savivaldybės turėjo parengti pažangos planus. Kai kurios pačios to nesiryžo daryti, tad samdė konsultantų bendroves, mokėjo joms po keliolika tūkstančių eurų“, – sako G. Sarafinas[2].
Ne ką mažiau skeptiškas yra ir KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas, edukologas, lyderystės ekspertas Gintautas Cibulskas, kuris pareiškė, kad jo subjektyvia nuomone, Tūkstantmečio mokyklų projektas tėra dar vienas skambiai pavadintas projektas, skirtas įsisavinti ES lėšas.
„Man nepatiko, kad tas pinigų paskirstymas vėlgi remiasi Pavlovo principu. Jūs padarote tai, ką mes norime – tinklo pertvarką pagal ŠMSM, pakeliui sukuriate „pažangos planą“, o mes jums – pinigus. Tas principas yra geras, jei „Pavlovas“ (šiuo atveju ŠMSM) geriausiai žino, ko reikia „šuniui“, t. y. savivaldybėms (tinklo pertvarkos pagal statistinius rodiklius ir „centrų“ sukūrimo), kad mokymo(si) rezultatai šokteltų į viršų.
Gan subjektyviu mano požiūriu tai yra dar vienas labai skambiai pavadintas projektas, skirtas įsisavinti ES lėšas. Ar jis padarys perversmą Lietuvos švietimo sistemoje? Tikrai ne“, – teigia G. Cibulskas[3].
Reforma absurdiška atrodo net mokiniams
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, aišku, atsimušinėja visiems reformos kritikams: kada jau kokios reformos buvo priimtos palankiai? Esą normalu priešintis reformai, tad palaukite, viskas bus tik geriau.
Juokingiausia tai, kad specialistų reformas kritikuoja patys moksleiviai, o jų kritika ne iš piršto laužta, o argumentus nuginčyti sunku.
Juo labiau, kad ne kas kita, o jie taps reformos aukomis.
Neapsikentę per jėgą brukamos reformos, mokiniai patys kreipėsi į žiniasklaidą ir naujienų portalui „Delfi“ papasakojo, kaip jaučiasi stumiami reformų buldozerio kažkur, kur šviesų rytojų mato tik patys reformos organizatoriai.
„Esu dešimtokas, kuris kaip tik „papuola“ į šią reformą, kurią aš vertinu neigiamai. Pirma, visiems mokiniams iki 12 klasės padidino fizinio ugdymo valandų skaičių iki 3 per savaitę.
Tai vertinu neigiamai, nes šis dalykas yra privalomas ir dabar užims daugiau vietos, nebus galima pasirinkti kitų, daug svarbesnių dalykų“, – sako moksleivis ir priduria, kad dažnu atveju moksleiviai sportuoja patys, nes suvokia fizinio judėjimo svarbą. Tik netiki fizinio judesio skatinimu mokykloje, kai patys mato demotyvuotus, pavargusius mokytojus.
Maža to, trečioji fizinio lavinimo pamoka buvo pridėta panaikinant vieną antrosios užsienio kalbos pamoką.
„Ministerija tiesiog trukdo mokiniams mokytis užsienio kalbų, kurios visada praverčia“, – įsitikinęs moksleivis.
Jis suabejojo ir dorinio ugdymo prasme vyresnėse klasėse – pasak jo, tiek etika, tiek tikyba tokio amžiaus jaunuoliams jau tėra laiko gaišimas, juo labiau, kad viską, ką mokytojai norėjo pasakyti tomis temomis, jie jau būna pasakę ankstesniais metais.
„Nebeliko A ir B pamokų lygių, siekiant sukoncentruoti mokinius ne į mokomųjų dalykų kiekybę, o kokybę, tačiau tai padaryti labai sunku, nes vien pasirinkus tris privalomuosius dalykus – matematiką, lietuvių kalbą, fizinį „ugdymą“ ir etiką/tikybą – susidaro 18 valandų. Pasirinkus po dar vieną dalyką iš privalomų blokų, susidaro jau virš 25 pamokų, o jei renkiesi po kelis dalykus ir modulius, jie paprasčiausiai netelpa į 35 pamokas“, – apmaudo neslėpė moksleivis[4].
Į tokius jaunuolio žodžius sureagavo buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Jis sakė nesutinkantis, kad trys fizinio lavinimo pamokos yra per daug, tačiau sutiko su kitais jaunuolio išsakytais argumentais.
„Tenka su mokiniais sutikti.
Už mokinio pavertimą preke, santykio su mokytoju sugriovimą, mokytojo profesijos devalvaciją ir mokyklų skirties sukūrimą reikėtų „padėkoti“ įvedusiems mokinio krepšelį.
Marazmas tęsiasi ir toliau. Toliau didinama socialinė ir regioninė atskirtis.
Tūkstantmečio mokyklų projektas jau pripažintas antikonstituciniu“, – rašo A. Veryga[5].
Ministerija plauna savo mundurą menkindama Konstitucinio Teismo išvadas
O pati kritikuojama Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nusileisti nei nemano. Priešingai, ji kritikuoja Konstitucinį Teismą ir sako, kad jo sprendimas, jog reformos punktai prieštarauja Konstitucijai, yra klaidingas.
„Įvertinus Konstitucinio Teismo sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad mokyklų tinklo kūrimo kriterijai pagal savo turinį yra antikonstituciniai, nepagrįsti ir negalimi taikyti.
Konstitucinis Teismas nevertino nė vieno konkretaus Vyriausybės nutarime nustatyto mokyklų tinklo kūrimo kriterijaus teisėtumo, pagrįstumo, tinkamumo, proporcingumo ir pan.“, – rašoma ministerijos pranešime spaudai.
Taip pat ministerija rėžė, kad Tūkstantmečio mokyklų programa yra savarankiškas projektas, kuris turi savo kriterijus suderintus su Europos Komisija, šie kriterijai kaip privaloma projekto sąlyga išlieka ir toliau, nepriklausomai nuo to, kuriame teisės akte mokyklų veiklos kriterijai bus reglamentuoti[6].
Kitaip tariant, Europos Komisijai leidus, ŠMSM panorėjus – kriterijai liks, nors ir prieštaraujantys Konstitucijai.
Galų gale, kas gi tas pagrindinis mūsų šalies įstatymas, jei jau visus leidimus davė Europos Sąjungos grietinėlė?
