Tūkstantmečio mokyklų projektą administruojantys asmenys pasidalins 10 milijonų
Žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas, kalbėdamas apie Tūkstantmečio mokyklų projektą, negaili aštraus žodžio. Pasak jo, šis projektas yra parodija, ir dar gi mažai kontroliuojama. 210 milijonų eurų finansavimo jėgą turinti programa visą švietimo bendruomenę jau treti metai maitina pažadais, kad tuoj viskas pasikeis, ir tuoj pinigai ims plaukti į mokyklas, bet…
Bet mokyklos pinigų negauna. O projekto administravimo išlaidoms 10 milijonų eurų yra atriekta.
„Tūkstantmečio mokyklų programai numatyta 210 mln. eurų. Bet 10 mln. eurų iš jų sudaro administravimo išlaidos. O tai – milžiniška suma.
Sunku net įsivaizduoti, kiek visokiausių komitetų, komitetėlių, ekspertų ir ekspertėlių, konsultantų ir konsultantėlių, ir dar marios patarėjų dirba prie šio projekto. Ir ne už ačiū. Negana to, pagal Tūkstantmečio mokyklų programą savivaldybės turėjo parengti pažangos planus. Kai kurios pačios to nesiryžo daryti, tad samdė konsultantų bendroves, mokėjo joms po keliolika tūkstančių eurų.
Ir visokius prielipus prie Tūkstantmečio programos jau dabar galima skaičiuoti šimtais. Nors iki pinigų dalinimo dar toloka, daugybė paslaugų teikėjų jau dabar mokykloms siūlo įvairiausius mokymus, kaip ugdyti lyderystę švietimo srityje ar kaip plėtoti kultūrinį ugdymą.
Taigi, bendras vaizdas išties niūrus. Beje, labai sveika būtų, jei Tūkstantmečio mokyklų programa kiek rimčiau domėtis pradėtų ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, nes kol kas nematyti jokios kontrolės“, – „Žinių radijo“ eteryje sakė G. Sarafinas.
Tūkstantmečio mokyklų projektas jau pristatytas, tačiau dar realiai nesukurtas
„Iš tiesų Lietuvoje dar neteko matyti projekto, kurį jau pristatytą, išreklamuotą ir turintį 210 mln. eurų finansavimo šaltinį, dar tik reikėtų pradėti kurti. Ir vis kitaip, ir vis papildant. Negana to, daugybę kartų keičiant“, – tęsė G. Sarafinas.
Jis pridūrė, kad projekto kūrybinio proceso metu švietimo bendruomenė vis raginama palaukti pokyčių, o bendruomenei nieko kito ir nelieka – tik laukti. Ir vis dėlto projekto užduotys, tikslai ir jų įgyvendinimas yra labai migloti.
„Kodėl visa tai vyksta? Todėl kad Lietuvoje taip įprasta. Pas mus dauguma projektų vyksta pagal pinigų įsisavinimo mechanizmą. Yra milijonai, tai tikrai bus ir kas juos įsisavins. Nei savivaldybės, nei mokyklos labai negalvos, ar sistema logiška, ar ne, duos ji laukiamų rezultatų ar ne, pagerės mokinių pasiekimai ar nepagerės, jos tiesiog ateis, pasiims tuos milijonus ir juos sunaudos (arba įsisavins). Jeigu taip vyko iki šiol, kodėl kas nors turėtų keistis? O į popierius surašysime viską, ko tik pageidaus ministerija“, – sako švietimo ekspertas[1]
Tūkstantmečio mokyklų projektas skirtas tiesiog įsisavinti ES lėšas?
Ne ką mažiau skeptiškas yra ir KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas, edukologas, lyderystės ekspertas Gintautas Cibulskas, kuris pareiškė, kad jo subjektyvia nuomone, Tūkstantmečio mokyklų projektas tėra dar vienas skambiai pavadintas projektas, skirtas įsisavinti ES lėšas.
„Man nepatiko, kad tas pinigų paskirstymas vėlgi remiasi Pavlovo principu. Jūs padarote tai, ką mes norime – tinklo pertvarką pagal ŠMSM, pakeliui sukuriate „pažangos planą“, o mes jums – pinigus. (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad, pinigų panaudojimo paletė gan plati, nuo infrastruktūros iki kompetencijų kėlimo renginių apmokėjimo, tai labai gerai).
Tas principas yra geras, jei „Pavlovas“ (šiuo atveju ŠMSM) geriausiai žino, ko reikia „šuniui“, t. y. savivaldybėms (tinklo pertvarkos pagal statistinius rodiklius ir „centrų“ sukūrimo), kad mokymo(si) rezultatai šokteltų į viršų.
Tačiau ar tikrai taip yra? Ar tikrai uždarius ar reorganizavus kai kurias mokyklas pagal kiekybinius rodiklius (mokinių skaičių) ir nukreipus jas į „centrus“ mokytojams ir jų tėvams bus geriau?
Abejoju. Jau dabar yra tų mokyklų, kurios pagal didelę dalį pateiktų rodiklių yra „Tūkstantmečio mokyklos“. O tarp jų yra ir tokių, kurios netenkina vieno rodiklio – mokinių skaičiaus.
Gan subjektyviu mano požiūriu tai yra dar vienas labai skambiai pavadintas projektas, skirtas įsisavinti ES lėšas. Ar jis padarys perversmą Lietuvos švietimo sistemoje? Tikrai ne“, – teigia G. Cibulskas[2].
Tautiškumo puoselėjimo Tūkstantmečio mokyklose nereikia?
Na, o ten, kur Tūkstantmečio mokyklų programa bando kažkiek judėti – kyla savos problemos. Paaiškėjo, kad tautiškumo puoselėjimas nelabai susijęs su Tūkstantmečio mokyklų programos strategija, esą jose reikia kažko šiuolaikiško.
„Startavo Tūkstantmečio mokyklų programa. Buvau paskirta į mokyklos Kultūrinio ugdymo grupę. Mokykloje pasitarus, kadangi pati esu stipraus folkloro ansamblio narė, etnokultūros puoselėjimo entuziastė, buvo nuspręsta siūlyti kurti Folkloro studiją – klasę, pasiūdinti komplektą tikrų aukštaitiškų tautinių drabužių vaikams, nupirkti tradicinių muzikos instrumentų, žodžiu, visaip ,,tiesiogiai ir netiesiogiai kurti vaiką veikiančią aplinką, kuri padėtų geriausiai įgyvendinti etninės kultūros ugdymo pagrindinius siekinius ir turinį, būtų palanki numatytiems ugdymo metodams taikyti“.
Ir kai atėjo metas savivaldybėje įrodyti, kad šios pasiūlytos, planuojamos veiklos gautų finansavimą, pasirodo, kad cituoju: ,,Folkloras niekaip NEPRISITEMPIA prie Tūkstantmečio mokyklų Kultūrinio ugdymo programos“. Reikia kažko šiuolaikiško…
Kodėl mes taip nemylim, kas yra sava? Su ansambliu yra tekę nemažai keliauti po užsienio šalis, dalyvauti tarptautiniuose folkloro festivaliuose. Ir kai mes žygiuojam eisenoje su savo aukštaitiškais kostiumais, baltais nuometais, esam tikrai IŠSKIRTINIAI, atkreipiantys dėmesį ir savo archaiškomis daugiabalsėmis dainomis, šokiais, kalba.
Prieš keletą metų viešėjome Ukrainoje per jų Valstybinę šventę. Nuo mažo iki didelio, nuo jauno iki seno – visi vilkėjo ,,višivankas“ ir tuo didžiavosi. Nes nuo mažumės pratinami džiaugtis savo tautiniu kostiumu ar jo detalėmis. Kodėl mes to nedarome? O kai norim daryti, neleidžiama? Taip, pasisiūdinti tautinį kostiumą yra tikrai nepigu, ant savo kailio tą išbandžiau. Tad ir norėjosi savo mokykloje padaryti smagią pradžią – nuo pradinių klasių vaikus ugdyti tautiškumo dvasia, skatinti patriotiškumą, pilietiškumą. Nieko nesitikiu šiuo postu, nemanau, kad kažkas pasikeis, tiesiog LIŪDNA“, – mokytojus vienijančio socialinio tinklo grupėje savo patirtį pasakojo pedagogė Edita Čeikauskaitė Lapienienė[3].
