Aktyvus jaunimas ar politinis ugdymas pamokų metu: mokinių pasirodymas mitinge kelia aštrią diskusiją
Po antradienio „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ mitingo socialiniuose tinkluose įsiplieskė nauja tema – ar į protestą buvo vedami mokiniai, ir ar tėvai tam iš tiesų davė sutikimą? Nors renginyje dominavo žurnalistai, kultūros veikėjai ir aktyvistai, minioje pasirodė ir ne viena mokinių grupė, lydima mokytojų. Būtent šis faktas sukėlė daugiau klausimų nei atsakymų.
Viešojoje erdvėje į diskusiją įsitraukė ir žurnalistas, politikos bei gynybos temų apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Savo „Facebook“ paskyroje jis pasidalijo kritiška reakcija į kilusias diskusijas dėl moksleivių dalyvavimo mitinge, pateikdamas argumentus ir lygindamas situaciją su kitomis politinėmis akcijomis. A. Bačiulio įrašas tapo plačiai aptarinėjamas socialiniuose tinkluose.
Socialiniuose tinkluose įvairūs mokytojai atvirai dalijosi įspūdžiais. Ne vienas teigė, kad vaikus į protestą vedė su pasididžiavimu. Tokie mokytojų įrašai sulaukė įvairių komentarų lavinos. Nors šie pasisakymai socialiniuose tinkluose sulaukė tiek smerkiančių, tiek palaikančių reakcijų, kartu atvėrė ir visai kitą diskusiją – ar mokiniai dalyvavo savanoriškai, ar tai buvo organizuota išvyka pamokų metu?
Tėvų klausimai: ar buvo gautas sutikimas?
Vienas komentatorius tiesiai paklausė:
„O tėvai apie tai žinojo, kad vaikai specialiai buvo vežami į protestą? Ar buvo supažindinti?“
Atsakymai – nevienareikšmiai. Viena komentatorė mama teigė: „Puikiai žinojo ir pritarė. Ir niekas niekur nebuvo specialiai vežamas. Vaikai važiavo, nebuvo vežami.“
Tačiau diskusija nesibaigė. Kiti tėvai pastebėjo, kad informaciją patikrinti nesunku, ypač jei būtų įtrauktos pamokos, išvykos ar mokytojų iniciatyvos.
Kritinė pusė reagavo emocingai. Kiti komentatoriai mato pavojų: situacija primena sovietmečius – kai jaunimas buvo vedamas į politinius renginius. Komentatorius Vidas rašė:
„Kaip sovietmečiu, taip jauni žmonės zombinami, būti paklusnūs vergai, lojalūs sistemai.“
Į tai atsakė ta pati Irena: „Ne, žinokit, čia kas kita. Būčiau laiminga, jei prieš 30 metų nors vienas mūsų mokytojų būtų išdrįsę eiti prie Seimo. O mes ėjom be jų.“
Dar viena komentatorė ironizavo: „Vaikams svarbu pamokose nedalyvaut, eitų bet kur. Dar užskaitys kaip socialines valandas.“
Kiti tvirtino, kad tai – geriausia pilietinio ugdymo pamoka: „Nesupratusiems tokios pamokos prasmės nepasisekė su istorijos mokytojais jaunystėje.“
Mokytojai savo ruožtu giria pilietiškumą. Jų gretose vyravo visiškai priešinga nuotaika:
„Geriausia pamoka. Visi mokytojai turėtų būti tokie pilietiški.“
„Tikra dovana turėti tokį Mokytoją.“
Daliai visuomenės tai atrodo kaip sveikintinas pilietinis aktyvumas. Kitiems – kaip ribos tarp ugdymo ir politinės akcijos peržengimas.
77 susisiekė su vienu iš mokytojų, dalyvavusių mitinge „Šalin rankas“ kartu su mokiniais
Siekiant tiksliai ir objektyviai atspindėti situaciją 77 susisiekė su vienu iš viešai apie savo dalyvavimą su mokiniais pareiškusių mokytojų. 77 mokytojo pasiteiravo, iš kokios mokyklos mokiniai atvyko ir kiek jų maždaug buvo. Taip pat buvo pasiteirauta, ar ir daugiau mokytojų prisijungė su savo klasėmis.
Deja, prisistačius ir paaiškinus, kad straipsnis bus publikuojamas 77 portale, mokytojas bendrauti atsisakė.
Savo ruožtu, siekdami išsiaiškinti, kokia yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pozicija dėl mokinių dalyvavimo protesto akcijose pamokų metu, kreipėmės į instituciją prašydami komentaro. Jie atsakė:
„Mokyklos neprivalo informuoti ministerijos, jeigu su mokiniais dalyvauja veiklose už mokyklos ribų. Tai pačių mokyklų bendruomenių apsisprendimas. Jeigu mokiniai pamokų laiku dalyvauja veiklose už mokyklos ribų, turi būti mokyklos vadovų ir mokytojų bendras sutarimas.
Kaip nustato Bendrieji ugdymo planai, nepilnamečių mokinių tėvai ar globėjai turėtų pateikti raštišką sutikimą dėl vaiko dalyvavimo mokyklos atsakingam asmeniui. Sutikimas gali būti pateiktas laisva forma arba pagal mokyklos parengtą formą, arba el. dienyne. Jeigu tėvai nepritaria, jų vaikams ugdymo procesas tuo metu vyksta mokykloje.
Visi Lietuvos žmonės turi teisę į žodžio ir susirinkimų laisvę, įtvirtintą Konstitucijoje. Mokiniai, kaip ir visi kiti piliečiai, turi teisę išsakyti ar pademonstruoti savo pilietinę poziciją.
Mokytojai vienaip ar kitaip neišvengiamai prisideda prie mokinių nuomonės ir įsitikinimų formavimo. Tačiau mokyklose ugdoma ir kritinio mąstymo kompetencija, kaip viena iš svarbiausių septynių mokinio kompetencijų. Tad mokiniai yra laisvi turėti ir savo nuomonę, diskutuoti, argumentuoti.“
Ar tėvai visada žino, kur vedami jų vaikai? Ankstesnės istorijos rodo, kad – ne visada
Diskusijos dėl mokinių dalyvavimo politiniuose renginiuose nėra naujos. Dar 2022-aisiais Vilniuje kilo nemenkas triukšmas, kai Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai buvo siunčiami į mokamą filmą apie Vytautą Landsbergį.
Tai vyko pamokų metu, o dalis tėvų tikino, kad apie tokį „privalomą“ renginį jie nebuvo informuoti. Tuomet pasipylė klausimai: kodėl mokiniai privalo eiti į filmą, kodėl už bilietus moka iš savo kišenės ir ar politinio turinio peržiūra derinta su šeimomis. Švietimo ministerija tuo metu atsakė paprastai – jeigu veikla mokama, tėvų sutikimas yra būtinas.[1]
Todėl nenuostabu, kad dabar, po „Laisvo žodžio“ mitingo, tėvai vėl kelia tuos pačius klausimus. Ar mokiniai į protestą ėjo savo noru? Ar tai vyko pamokų metu? Ar tėvai buvo informuoti ir ar apskritai politiniai mitingai gali būti vadinami edukacija?
Socialiniuose tinkluose matėme mokytojus, su pasididžiavimo skelbiančius, jog su klase stovėjo minioje, tačiau jokios mokyklos iki šiol oficialiai nepatvirtino, kokiu statusu ši veikla vyko – kaip pamoka, kaip klasės valanda ar kaip asmeninė mokytojų iniciatyva.
Švietimo ekspertai į tokias situacijas žiūri atsargiai. Protestai, kad ir kokie taikūs būtų, visada yra nenuspėjama aplinka. Juose gali kilti fizinių incidentų, o politinės akcijos, bent jau teoriškai, neturėtų pakeisti mokyklinių pamokų. Visada būtinas aiškus tėvų sutikimas, o mokiniai neturėtų būti veikiami mokytojų autoriteto taip, kad būtų jaučiamas spaudimas dalyvauti.
Būtent čia kyla esminis klausimas: kur baigiasi pilietiškumo ugdymas ir prasideda politinė mobilizacija? Ar mokyklos nepastebimai peržengė ribą tarp demokratijos pamokų ir ideologinio kryptingumo, kuris nebetelpa į švietimo misiją?
