Šventės – idealus laikas atsakyti sau į egzistencinės būties klausimus
Šventės – puikus laikas dvasiniams pašnekesiams. Gal net tikėjimo atradimui ar pažadinimui širdyje. Ir ypač šiuo laiku vis dažniau mąstome apie tai, ar religija vis dar aktuali pasaulyje, kuriame tiek daug smurto ir problemų? Ar mokslinis požiūris įgavo tokį statusą, kokį turėjo religija? Ar pasauliui po pandemijos ir vykstant karui vis dar reikia Dievo?
Kaip bebūtų, kokias negandas išgyventume, tikėjimas yra aktualus. Tiesioginė priežastis yra ta, kad religija įvairiais būdais formuoja žmones per jų įsitikinimus, tradicijas, praktiką ir kultūrą. Ir socialiniai mokslai jau seniai suprato religijos vertę ir svarbą žmogaus elgsenos apibūdinimo ir prognozavimo užduotims atlikti. Sociologai tiria, kaip religinė įtaka įvairiose kultūrose gali pagerinti mūsų supratimą apie pasaulį ir vieni kitus. Todėl vienas iš būdų, kuriuo religija yra naudinga, yra suprasti save[1].
Tačiau, kita vertus, ar iš tiesų galime tapatinti religiją ir tikėjimą? Ar tai vienas ir tas pats? O jei ne? Koks tuomet skirtumas?
Daugybė garsių žmonių vienu ar kitu savo gyvenimo momentu atsiliepė į Dievo pašaukimą
Tikėjimo ar atsivertimo į bažnyčią keliu pasuka ir garsūs pasaulio žmonės ar bent jau taip viešai deklaruoja. Krikščionišku tikėjimu besivadovaujančių įžymybių sąraše yra žinomų dainininkų, aktorių, kantri žvaigždžių ir pokalbių laidų vedėjų, kurie visi vienu ar kitu savo gyvenimo momentu atsiliepė į Dievo pašaukimą. Kaip ir krikščionybė jums reiškia kažką ypatingo, kiekviena iš šių krikščionių įžymybių turi savo religingumo aiškinimą ir visą gyvenimą ieškojo Dievo palaikymo įvairiose srityse, nesvarbu, ar tai būtų santykiai, ar šeimos reikalai.
Jus gali nustebinti kai kurie šiame sąraše esantys vardai, taip pat tai, kiek galite susieti savo patirtis su jų išgyventa patirtimi. Galų gale, pagal Dievo planą įžymybės taip pat yra mirtingos.
Oskaro laimėtojas Denzelis Washingtonas savo duodamuose interviu dažnai kalba apie tikėjimą. D. Washingtonas sakė, kad savo aktorinius talentus skiria Dievui.3
„Viena iš svarbiausių gyvenimo pamokų, kurią turėtum žinoti – nepamiršti dėkingumo, nuolankumo, suprasti, iš kur ta dovana“, – sakė aktorius.
Dwayneas Johnsonas-Uola vaizdo įraše, sukurtame Oprah Winfrey tinklui, atviravo apie kai kurias savo kovas su depresija. Jame jis įvardijo Dievą už tai, kad jis matė jį kai kuriais tamsesniais savo gyvenimo momentais. Aktorius taip pat davė patarimų kitiems, kurie galūt išgyvena panašias kovas: „Laikykitės pagrindinės tikėjimo tiesos. Tikėkite tuo, jog kitoje jūsų skausmo pusėje yra kažkas gero“.
Kai dažna bažnyčios lankytoja aktorė Reese Witherspoon buvo paklausta apie pomirtinį gyvenimą, ji pasakė: „Yra laikas, tikslas ir vieta, ir aš nebijau mirties, nes žinau, kad yra rojus. Aš tai žinau“.
Dainininkas Justinas Bieberis „Instagram“ tinkle rašė, kad jo prioritetas yra jo santykiai su Jėzumi – nebūtinai su religija.
„Daugelis žmonių klaidingai laikytų mane religingu žmogumi, o aš nesu. Religija atkreipia dėmesį į jūsų trūkumus ir įamžina atkalbinėjimą. Religija leidžia žmonėms jaustis geriau nei kiti, nes jie eina į „bažnyčią, – rašė dainos „Holy“ („Šventasis“) atlikėjas. – Tačiau aš myliu tą, kuris mane sukūrė. Tikiu, kad Jėzus yra žmonijos gelbėtojas ir kad Jo meilė mus pakeičia.“
2019 m. reperis Kanya Westas įkūrė „Sunday Service“ – savaitinį gospel chorą sau ir savo draugams. Netrukus po to pasirodė jo albumas „Jesus Is King“ („Jėzus yra Karalius“), kuriame taip pat pabrėžiamas K. Westo tikėjimas.
Aktorius Chukas Norrisas tikėjimo jausmą paveldėjo iš savo motinos.
„Ji myli Jėzų visa širdimi ir siela. Ji norėjo būti tikra, kad mes tai suprantame, – sakė aktorius. – Ji visada man sakydavo: „Dievas turi tau planų“, o aš nežinojau, ką ji turi omenyje. Bet, manau, dabar jau suprantu.“
Aktorė Jennifer Garner sakė, kad nors užaugo kiekvieną sekmadienį eidama į bažnyčią, tačiau suaugusiųjų gyvenime ji šią rutiną prarado. Vis tik vaidinimas religiniame filme „Stebuklai iš dangaus“ padėjo jai vėl prisijungti prie krikščionybės.
„Kalbėjau su savo vaikais apie filmo kūrimą ir supratau, kad jie labai domisi bažnyčia, jos struktūra kiekvieną sekmadienį, – sakė J. Garner. – Taigi, tai buvo puiki šio filmo dovana, kuri mus vėl paskatino mūsų vietovėje susirasti metodistų bažnyčią, į kurią einame kiekvieną sekmadienį. Tai tikrai miela.“
Tuo metu buvęs aktorės J. Garner vyras taip pat aktorius Benas Affleckas ir trys jųdviejų vaikai visi kartu lankosi bažnyčioje. Jiems tikėjimas yra svarbiau nei buvę jų romantiniai santykiai[2].
Religijos negalima tapatinti su tikėjimu, dabar religija nebevaidina tokio didelio vaidmens žmonių gyvenime kaip kadaise
Didžiojoje Europos dalyje religija ir valstybė kažkada buvo lygiavertės viena kitai. Tačiau 2011 m. surašymas parodė, kad 14,1 milijono žmonių Anglijoje ir Velse nurodė, kad jie neturi religijos. Tai maždaug ketvirtadalis gyventojų. Ir, jei vertintume surašymo duomenis, religija nebevaidina tokio didelio vaidmens žmonių gyvenime kaip kadaise.
Religinės šventės peržengė religijos ribas ir įžengė į platesnę kultūrą tuose regionuose, kur jos yra ryškiausios.
Kalėdas švenčia ne tik krikščionys, o dovanomis apsikeičia daugiau žmonių, nei žino arba švenčia jų religinę reikšmę. Be to, Indijoje Diwali švenčia ne tik induistai, sikai ir džainai, o šventėmis džiaugiasi dauguma gyventojų. Abiem atvejais tai nėra blogai ir parodo, kokia įtrauki tapo šiuolaikinė visuomenė. Nors tai taip pat rodo sekuliarizmo iškilimą ir iliustruoja, kaip religija tapo antrinė platesnei kultūrai.
Yra teigiančių, kad religija negali arba nenori taikyti savo mokymų šiuolaikiniame kontekste, ji tik atstumia netikinčius ir garbinančius asmenis, ir tai iš esmės yra priežastis, kodėl jai stinga kažkada buvusio aktualumo. Tačiau, nepaisant to, kad mažiau žmonių išpažįsta tikėjimą, religijos gebėjimas formuoti jos sekėjų mintis ir veiksmus išlieka stiprus.
Vis tik pabrėžiama, jog svarbu atskirti religiją nuo tikėjimo. Religijas kūrė žmogus, kuris aiškino savo tikėjimą ir kaip jis turėtų būti praktikuojamas. Tuo metu tikėjimas remiasi tikėjimu kažkuo, atmetant religijos suvaržymus. O religija, pasak skirtingų religijų kūrėjų, nusako, kaip reikia gyventi ir taikyti savo tikėjimą.
Nors tikėjimas yra asmeninis ir šiek tiek neapčiuopiamas, religija gali būti (ir per visą istoriją buvo) modifikuojama pagal tai, ką nusprendžia tie, kurie gali tai daryti[3].
Prognozuojama, kad amžiaus viduryje islamas taps lyderiaujančia religija
Nors tik ketvirtadalis Anglijos ir Velso gyventojų yra tikintys, tačiau prieš ketverius metus skelbti duomenys rodo, kad net 84 proc. pasaulio populiacijos tapatina save su kokia nors religine bendruomene. Todėl, jei manėte, jog religija priklausė praeičiai, o mes gyvename naujoje realybėje, dar kartą pažiūrėkite į faktus. Šios demografinės grupės nariai paprastai yra jaunesni ir susilaukia daugiau vaikų nei tie, kurie neturi religinės priklausomybės, todėl pasaulis tampa labiau, o ne mažiau religingas – nors ir yra didelių geografinių skirtumų.
Islamas yra greičiausiai auganti religija pasaulyje – daugiau nei dvigubai greičiau nei bendras pasaulio gyventojų skaičius. Numatoma, kad 2015–2060 metais pasaulio gyventojų skaičius padidės 32 proc., tačiau prognozuojama, kad musulmonų populiacija išaugs 70 proc. Ir nors per tą laikotarpį taip pat išaugs ir krikščionių skaičius, daugiausia dėl didėjančio gyventojų skaičiaus Afrikoje į pietus nuo Sacharos, kur prognozuojamas 34 proc. padidėjimas, krikščionybė greičiausiai praras savo aukščiausią vietą tarp pasaulio religijų prieš islamą iki šio amžiaus vidurio[4].
Religija suteikia psichinę ramybę ir pasitenkinimą
Taigi, kam reikalinga religija ir tikėjimas? Paprastai religija yra priemonė, suteikianti psichinę ramybę ir pasitenkinimą, dvasinį komfortą tam tikru tikėjimu.
Daugelis sutinka, kad turi būti pasaulietinis būdas suteikti ramybę, bet jei kalbame apie būdą, kaip atnešti ramybę, pagrįstą tikėjimu, tai yra dvi religijos kategorijos – tikėjimas be filosofijos ir tikėjimas su filosofija.
Senovėje žmonės naudojo tikėjimą, kad suteiktų vilties ir paguodos, kai susidurdavo su beviltiškomis situacijomis – nuo mūsų nepriklausančiomis problemomis, beviltiškumu. Tokiose situacijose tikėjimas suteikia tam tikros vilties. Pavyzdžiui, naktį kyla susidūrimo su gyvūnais grėsmė, todėl tamsoje daugiau baimės. Su šviesa jaučiamės saugesni. Šviesos šaltinis yra saulė, todėl saulė yra kažkas švento, todėl kai kurie žmonės saulę garbino. Ugnis suteikia komfortą, kai mums šalta, todėl kai kurie ugnį laikė geru dalyku. Ugnis kartais kyla iš žaibo, kuris yra paslaptingas, todėl ir ugnis, ir žaibas yra šventi. Tai primityvūs tikėjimai, be filosofijos.
Kita religijos kategorija yra tikėjimas su tam tikromis filosofinėmis sąvokomis. Indijoje prieš tris tūkstančius metų žmonės bandė rasti atsakymą, kas yra „aš“, kas aš esu? Remiantis įprasta patirtimi, jaunas kūnas turi kitokią išvaizdą ir formą nei senas. Protas taip pat per kelias minutes skiriasi. Bet mes turime natūralų „aš“ jausmą – kai „aš“ buvau jaunas, kai „aš“ senas. Todėl turi būti kūno ir proto savininkas.
Savininkas turi būti kažkas nepriklausomo ir nuolatinio, nekintančio, o kūnas ir protas keičiasi. Kai kūnas nebenaudojamas, jame lieka siela. Tai yra atsakymas į tai, kas yra „aš“.
Žydams, krikščionims ir musulmonams galutinė tiesa yra Dievas, Kūrėjas
Tada iš kur atsiranda siela? Ar ji turi pradžią ar ne?
Jokios pradžios nėra sunku priimti, todėl turi būti pradžia, kaip ir šio kūno pradžia. Ir taip Dievas sukuria sielą.
Kalbant apie pabaigą, mes ateiname į Dievo akivaizdą arba galiausiai įsigeriame į Dievą.
Artimųjų Rytų religijos – ankstyvosios žydų, krikščionių, o gal ir egiptiečių – tiki pomirtiniu gyvenimu. Tačiau žydams, krikščionims ir musulmonams galutinė tiesa yra Dievas, Kūrėjas. Tai yra visko šaltinis.
Tai yra tikėjimas, kad Dievas turi turėti neribotą galią ir beribę užuojautą bei išmintį. Kiekviena religija teigia begalinę užuojautą, kaip ir Alachas. Ir Dievas yra už mūsų patirties ribų, galutinė tiesa. Tai teistinė religija.
Tarp religijų, kurios tiki filosofija, yra daug skirtingų tradicijų. Visi jie turi du aspektus – filosofiją ir sąvokas, taip pat praktiką. Yra didelis skirtumas filosofijos ir sąvokų prasme, bet praktika ta pati – meilė, atjauta, atleidimas, tolerancija, savidisciplina.
Įvairios filosofijos ir sampratos yra tiesiog metodai, kuriais siekiama suteikti žmonėms norą ir įsitikinimą praktikuoti meilę, užuojautą, atleidimą ir pan. Todėl visos šios filosofijos turi tą patį siekį ir tikslą – nešti meilę, užuojautą ir pan.
Tikėjimas – tai mūsų dvasinis kompasas, dvasiniai orientyrai
Taigi, turėti tikėjimą reiškia pasitikėti. O psichologas, psichoterapeutas Andrius Kaluginas, ragina žmones turėti kokį nors tikėjimo objektą, subjektą ar pan.
„Pirmuoju pasirinkimu patarčiau rinktis mūsų tradicines religijas, o antruoju – bet koks objektas, kuris yra svarbus žmogui. Pavyzdžiui, aš tikiu mokslu, jis man yra kaip religija. Kažkam krepšinis yra kaip religija, mes visi tikime, kad mūsų krepšininkai laimės. Kažkas tiki valstybe, kažkas dar kažkuo. Aišku, reikia tikėti, – patarė A. Kaluginas. – Iš psichologinės pusės aš rekomenduočiau turėti kažkokį tikėjimą, nes tai ne tik mūsų dvasinis kompasas, mūsų dvasiniai orientyrai, bet ir kažkas daugiau nei tu pats. Nes jeigu žmogus netiki niekuo, tai jis lieka tik pačiu savimi.
Dabar propaguojama kultūra „būk pačiu savimi“ man nelabai suprantama. Aš sakau, kad būti pačiu savimi šiuolaikiniame pasaulyje tikrai neužtenka. Tu turi būti daugiau nei pats esi. Tas „daugiau nei tu esi“ leidžia būti per tikėjimą, kai esi tu ir komanda, tu ir Dievas, tu ir kolektyvas, tu ir valstybė, tu ir atsakomybės, tu ir šeima… Ir jeigu būsi daugiau nei savimi, tada išgyvensi ir tikrai bus gerokai lengviau. O būti tik savimi, kaip dabar propaguojama, čia – XX amžius. Taip, tada pakako būti savimi, bet dabar to nebeužtenka.“
