Švedijos mokiniams Vengriją rodo kaip blogą pavyzdį
Paaiškėjo, kad Švedijos mokiniai socialinių mokslų pamokose turi žiūrėti mokomuosius filmus, viename kurių patriotizmas nupiešiamas kaip blogybė.
Vengras Danielis Boharas pasakoja, kad dar besimokydamas vidurinėje mokykloje pagal moksleivių mainų programą lankėsi Švedijoje, ir tai, ką jis pamatė jų mokykloje, tapo tikru kultūriniu šoku.
„Kai mokiausi vidurinėje, pirmą kartą kaip mainų studentas lankiausi Švedijoje, vidutinio dydžio mieste, esančiame 500 kilometrų į šiaurę nuo Stokholmo.
Iki šiol vaizdas, kaip imigrantai, sėdintys už švedų mokinių, visiškai nekreipdami į mokytoją dėmesio, ginčijasi tarpusavyje pakėlę kojas. Tai buvo kultūrinis šokas, nes jei kas nors būtų tai padaręs Vengrijos mokykloje, tai nebūtų gerai pasibaigę“, – sako D. Bohartas.
Vėliau jis ne kartą lankėsi Švedijoje, tik jau kaip nebe mokinukas, o reporteris, nušviečiantis šalies situaciją.
„Prisiminimai apie mano mokyklos laikus pasikeitė neženkliai – tik kad švedų vaikų mokyklose vis mažiau, o imigrantų daugiau, tačiau ir šį kartą buvo aišku, kad europoietiškos tvarkos jie vis dar nėra išmokę“, – sako jis.
O štai portalas „Mandiner“ pranešė, kad nuo 2019 metų aštuntos klasės mokiniams Švedijoje buvo rodomas „mokomasis filmas“, kuriame per 10 minučių pasakojama apie baisią diktatūrą, kurioje gyvena vengrai. „Demokratija nustojo egzistuoti“ nuo 2010 m., sako filmo herojus Mártonas Gulyásas.
„Skaudžiausia filmo dalis, kai Budapešte gyvenanti švedė savo draugams parodo, kad vengrų kalbos vadovėliuose yra tokių baisybių kaip „patriotizmas“, – neslėpė vengras[1].
Švedijoje mažai kritiškų patriotų
Paradoksalu tai, kad mokslininkai teigia, kad Švedija kaip tik yra stipriai patriotiška šalis. Švedai garsėja geromis manieromis, tačiau išlieka šalti ir nepalankūs užsieniečiams, o patriotizmas ten laikomas aklu.
Tiek didelis pasididžiavimas, tiek politinis pasitikėjimas gali būti labai naudingi visuomenei. Tačiau nacionalinis pasididžiavimas taip pat gali pakirsti ekonominį solidarumą šalyje.
Didelis išdidumas gali virsti aklu tikėjimu, jei jo nesubalansuoja įsipareigojimas tautinei savikritikai. Mokslininkai tai vadina kritišku arba konstruktyviu patriotizmu. Kai koronaviruso krizė paaštrėjo, išnagrinėjus Švedijos požiūrį į tai, paaiškėjo, kad Švedijoje yra mažiausiai „kritiškų patriotų“ iš 33 šalių, įtrauktų į mokslininkų apklausą
Tik 6 procentai švedų tvirtai sutinka, kad „pasaulis būtų geresnė vieta, jei švedai pripažintų Švedijos trūkumus“. Nors su teiginiu sutinka 30 procentų, tai vis tiek mažiau nei Vengrijoje ar Rusijoje.
Švedai priprato prie tarptautinių pagyrimų už savo gerovės valstybę, solidarumą su pabėgėliais ir aktyvizmą klimato kaitos srityje. 2013 m. atliktame ISSP tyrime jie taip pat išreiškia didesnį pasididžiavimą savo demokratija nei daugelio kitų stabilių demokratijų žmonės. Tačiau koronaviruso krizės akivaizdoje staiga tarptautiniai ekspertai ir žiniasklaidos priemonės iš užsienio ėmė teigti, kad Švedijos piliečiai gali būti neapgalvoti ir bejausmiai.
Problema ta, kad grėsmė tapatybei ir nacionalizmas dažnai yra mirtinas mišinys.
Saugiais laikomi tie šalies žmonės, kurie mano, kad jų šalis yra pranašesnė už kitas, ar nekritikuoja, nekelia pavojaus demokratijai. Bet kai jie suvokia grėsmę savo šaliai, jie tampa agresyvūs. Britų mąstytojas Isaiah Berlinas pavadino tai „sulenktos šakelės“ nacionalizmu: ji smerkia kiekvieną, kas ant jos užlipa. Šiaurės vakarų Europoje, įskaitant Švediją, tyrimai parodė, kad taip atsitinka ne tik su etninėmis, bet ir su pilietinėmis tautybės sampratomis.
Švedijos pandemijos strategijos kritikai susidūrė su priešiškumu ir pajuoka tiek akademinėje bendruomenėje, tiek žiniasklaidoje.
Toliau eilėje gali būti pažeidžiamos mažumos. Pavyzdžiui, buvęs vyriausiasis epidemiologas Johanas Giesecke nesugebėjimą apsaugoti pagyvenusių žmonių primetė imigrantams. „Daugelis slaugos namuose dirbančių žmonių yra iš kitų šalių; jie yra pabėgėliai arba prieglobsčio prašytojai“, – sakė jis. Jie „ne visada gali suprasti informaciją“[2].
Naujasis Vengrijos patriotinis ugdymas susiduria su pasipriešinimu
Tuo tarpu pačioje Vengrijoje vis labiau prieštaraujama vyriausybės pakeistai nacionalinei mokymo programai, kuria siekiama įskiepyti mokiniams nacionalinio pasididžiavimo dvasią.
Kritikai, įskaitant daugelį mokyklų ir mokytojų organizacijų, veda paraleles su komunistiniu laikotarpiu, kai valdančioji partija primetė savo ideologiją.
Szilardas Demeteras yra pagrindinė premjero Viktoro Orbano „kultūros karo“ prieš liberalizmą figūra.
Jis studijuoja didelį, tamsiu audiniu įrištą tomą, kai įeinu į jo kabinetą Petöfi literatūros muziejuje Budapešte – esė knygą, švenčiančią nacionalinio konservatoriaus dramaturgo Ferenco Herczego 80-ąjį gimtadienį 1943 m.
Ranka rašytas dedikavimas priekyje yra Vengrijos nacionalistų karo meto lyderio Mikloso Horthy, vedusio Vengriją į aljansą su nacistine Vokietija.
Admirolas Horthy rašė: „Dėkoju Visagaliui, kad jis atidavė Ferencą Herčegą mūsų tautai ir išsaugojo jį visa kūrybine galia“.
Herczeg kartu su kitais nacionalistiškai nusiteikusiais 1930-ųjų autoriais ką tik įtrauktas į privalomą skaitymą naujoje nacionalinėje mokymo programoje, kuri bus mokoma nuo rugsėjo mėnesio.
M. Demeter sako, kad su juo nebuvo konsultuojamasi dėl mokymo programos, tačiau iš esmės jai pritaria.
„Turime turėti galimybę perduoti savo paveldą ateities kartoms. Jei aiškiai suvokiame, ką reiškia šeima, darbas, pagarba, meilė tėvynei, tada mes privalome tai perduoti. Štai apie ką yra visuomenės švietimas“, – sako jis.
Tą patį, ne taip poetiškai, teigia vyriausybės atstovas Zoltanas Kovačas.
„Nėra tokio dalyko, kaip neutralus išsilavinimas. Švietimo sistemos yra susijusios su vertybėmis… apie mokymą to, kas, mūsų manymu, yra Vengrijos visuomenės vertybės. Be to, tarp vertybių, kurias labai dieviname, yra tie herojai, kurie padėjo mums išgyventi praėjusius šimtmečius“, – įsitikinęs politikas[3].
