Vaikų atėmimo istorijos Lietuvoje: globos tarnybų įsikišimo ribos
Algimantas Rusteika – visuomenės veikėjas ir žurnalistas savo socialiniuose tinkluose prabilo, esą itin aktualūs Lietuvoje klausimai kartais paliekami kiurksoti po akmeniu, nepaisant to, jog dėl to gali kentėti vaikai bei jų tėvai[1].
77 primena, jog Lietuvoje fiksuojamas ne vienas itin garsiai nuskambėjęs atvejis, kai tėvams laikinai ar visam laikui buvo atimtos vaikų globos teisės dėl tariamo smurto ar netinkamo elgesio. Vis dėlto, kai kurios iš šių situacijų visuomenėje sukėlė daug diskusijų dėl globos tarnybų sprendimų pagrįstumo.
Vienas iš pavyzdžių – Kauno šeimos byla 2018-aisiais, kai iš kauniečių šeimos buvo atimti du mažamečiai vaikai[2]. Pasak tėvų, globos tarnybos juos atėmė dėl netinkamo auklėjimo ir smurto požymių, tačiau šeima neigė fizinio smurto naudojimą, teigdama, jog viskas įvyko dėl drausminančio pliaukštelėjimo. Bylos metu kilo protestai ir diskusijos visoje Lietuvoje dėl smurto apibrėžimo bei institucijų vaidmens šeimos reikaluose. Galų gale, po ilgos kovos, šeima vaikus atgavo, tačiau tai paliko pėdsaką Lietuvos visuomenėje ir paskatino diskusijas apie vaikų teises.
Neringos Venckienės byla 2012-aisiais – taip pat nepaliko abejingų. Nors byla labiau buvo susijusi su teisminiais ginčais dėl globos, o ne fiziniu smurtu, ji tapo simboline, nes nagrinėjo vaiko globos klausimą dėl institucinių sprendimų. N. Venckienės šeimos ir globos institucijų ginčai dėl mažametės mergaitės globos sukėlė visuomenės susirūpinimą, nes, apskritai, buvo abejojama dėl vaiko interesų pirmumo.
Tokių incidentų, regis, pilasi kaip iš gausybės rago. Taip vyksta dėl to, jog vis dažniau kvestionuojamas globos tarnybos elgesio modelis, koreliuojantis su klausimų keliančiu tėvų auklėjimu, kurio fone tam tikras neva prieštaringas veiksmas gali būti traktuojamas kaip smurtas. Nepaisant to, jog kai kurie tėvai teigia, esą pliaukštelėjimas – yra paprastas auklėjimo epizodas, tarnybos į situaciją žvelgia per kitą objektyvą. Tad skirtinguose žiniasklaidos kanaluose diskusijos apie ribas tarp drausminimo ir smurto – ne retas svečias. Tiesa, kaip ir svarstymai apie vaikų teises, tėvų teisę auklėti savo vaikus bei valstybinių institucijų galios ribas.
Fizine bausme nelaikomas pagal įstatymą skiriamos ar taikomos fizinės ar kitokios bausmės nepilnamečiams
Įstatymas primena, kad fizinė bausme gali būti bet koks veiksmas, traktuojamas kaip fizinis skausmas[3]. Vis dėlto, fizine bausme nelaikomas pagal įstatymą skiriamos ar taikomos fizinės ar kitokios bausmės nepilnamečiams. Trumpiau tariant, mamai rankos gali būti užrištos priešingai nei valstybės pareigūnams.
Iš tiesų, ši opi tema reikalauja daug skirtingų rakursų – ne tik tų, kurie apnuogina atitinkamų tarnybų pajėgumus. Juk, tarkime, nuo tėvų neva nukentėjusiam vaikui taip pat turi būti skiriami reikalavimus atitinkantys globėjai, į kuriuos, tarkime, gali būti (labiau) žiūrima pro pirštus.
Galiausiai, prisiminkime, jog turi būti atsižvelgiama ir į vaikų interesus.
Žiniasklaidos kanaluose ne kartą buvo aptarinėjama, jog atžalos po menamo netinkamo auklėjimo tiesia į tėvus rankas – mat nenori, kad dėl pliaukštelėjimo per užpakalį jiems būtų apribotos teisės. Vis dėlto, į pastarųjų nuomonę, regis, beveik nėra atsižvelgiama. Kaip, kartais, neatsižvelgiama ir į tai, jog vaikas nenori pas mamą, nes ji, pasirodo, nuolatos prieš atžalą naudoja smurtą. Tačiau, vietoj konstruktyvių sprendimų, prie durų gali išsirikiuoti keliolika ginkluotų pareigūnų, vaiką atiduodant nusikaltėliams tėvams…
Kitaip sakant, jei vienų tarnybų atstovų manymu globėja negali būti geriau už mamą, kitai daliai tapo įprasta prieš tikrus nusikaltimus užmerkti akis. Nes niekas vaiko nuomonės nepaklausė, o įstatymas – jo neatstovauja.
Lietuvoje diskutuojama apie įstatymų ir vaiko teisių apsaugos tarnybų reformos poreikį
Daugelis nevengia samprotauti, esą problema ne minėtame įstatyme, tačiau tuose, kurie juo prisidengia. Gali būti, jog Lietuvoje iš tiesų trūksta stiprios, tvirtos teisinė organizacijos, padedančios nepagrįstai apkaltintiems tėvams.
Galima pastebėti, jog Lietuvoje per amžius gajūs keli poliai: vieni „vatnikai“ – kiti neva už Ukrainą; vieni už laisvės puoselėtojus – kiti –palaikomus tikrųjų vertybių gyvenimus. Vis dėlto, stipri organizacija ir stipri šalis, regis, sunkiai suderinami dalykai, regint kivirčus netgi dėl ne taip išaugusios tvoros.
O laikai tokie, jog žmonės vengia pasakyti savo nuomonę. Todėl kartais bijoma grubesniu šūksniu sulaikyti savo vaiką, išbėgusį per gatvę. Priešingai, liniuote per pirštus apdovanojami tėvai, įeinantys į žmogaus sąvoką – dėl to jiems taikomi žmonių įstatymai. Vaikai, tuo tarpu, yra ne sulaikomi, tačiau išvežami, kai kurie sako – jog visai kaip gyvūnai – nežinoma kryptimi pas globėjus.
Lietuvoje vaikų apsaugos įstatymai sukurti tam, kad užtikrintų vaikų teisę į saugią aplinką, apsaugotų juos nuo smurto ir suteiktų galimybę augti be fizinės ar psichologinės prievartos. Tačiau, tam tikrais atvejais, tarnybų veiksmai vertinami kaip neobjektyvūs[4]. Iš tikrųjų, kadangi kai kuriems specialistams gali nepavykti tiksliai įvertinti situacijos, ypač jei remiamasi subjektyviais įrodymais, tokiais atvejais normalios šeimos gali nukentėti. Kaip išvengti neaiškios ribos tarp smurto ir auklėjimo metodų, galinčių sukelti situacijas, kai šeima netyčia priskiriama „rizikingų šeimų“ kategorijai?
Atsakymo šiuo metu nėra. Gera žinia ta, kad Lietuvoje pastaruoju metu diskutuojama apie įstatymų ir vaiko teisių apsaugos tarnybų reformos poreikį, siekiant tobulinti sprendimų priėmimo procesą tikintis, jog tai sumažins riziką, kad tarnybos neobjektyviai vertintų šeimų veiksmus ir dėl to nukentėtų normalūs tėvai. Nepaisant to, pokyčiams (kaip ir tam tikrų institucijų sąžinėms) įsišaknyti gali prireikti daug metų ir eilės nuskriaustų žmonių.
