Socialdemokratų dėka partnerystės įstatymas liko neišbrauktas

Socialdemokratų parama partnerystės įstatymui ignoruoja didžiosios dalies visuomenės ir politikų nuomonę

Prieš keletą dienų politinis ir visuomenės veikėjas Mindaugas Puidokas savo socialiniuose tinkluose paskelbė, kad socialdemokratai ir konservatoriai dirba surėmę pečius... Tokią išvadą padarė po to, kai apčiuopė naujausią šios bendrystės įrodymą – mat socialdemokratų balsų dėka partnerysčių įstatymas esą pasiliko Seimo rudens sesijoje^[1].

Internautai šnabždasi, kad „situacija tokia, jog, regis, tuoj ir tėvus pardavinėti bus norma“, pridurdami, kad visais laikais socialdemokratų partijos palaiko konservatorius. Tačiau tie patys taip vadinamieji genderizmo „kritikai“ (kitaip – tiesiog žmonės, saugantys savo atžalas, vertinantys tūkstančius metų skaičiuojančias vertybes ir puoselėjantys šeimą kaip tvariausią pamatą), paprastų paprasčiausiai, nenori, jog LGBT atstovai įsivaikintų vaikus, juos mokytų savo gyvenimo filosofijos ir teigtų, kad normalu (ir netgi skatintina), pavyzdžiui, berniukui dėvėti sijoną... Negalime kaltinti žmonių, saugančių kelius, kurie buvo praminti prosenelių ir senelių, ir kurie atvedė ten, kur esame dabar, ideologiniams vėjams, daugių daugiausiai, galint „pažadėti“ laisvės fragmentus, pasireiškiančius siekiu pateisinti amoralų elgesį.

Iš tiesų, socialdemokratai Lietuvoje turi reikšmingą įtaką siekiant, kad partnerystės įstatymas nebūtų išbrauktas iš darbotvarkės. Jų parama šiam įstatymui buvo kritinė, atsižvelgiant į tai, kad dalis visuomenės ir politikų šiuo klausimu išlieka skeptiški bei priešiški.

Visų pirma, pastarieji viešai rėmė partnerystės įstatymą, kuris leistų oficialiai įteisinti ne tik heteroseksualių, bet ir tos pačios lyties porų partnerystę; parama padėjo išlaikyti iniciatyvą aktyvioje politinėje darbotvarkėje, nepaisant opozicijos iš kitų politinių jėgų. Jų manymu, įstatymo priėmimas yra žingsnis link lygybės ir žmogaus teisių užtikrinimo visiems piliečiams.

Visgi, partnerystės įstatymo priėmimas turėtų įtakos daugeliui Lietuvos gyventojų. Galiausiai, tikėtina, jis atvertų vartus į Europos Sąjungos teismą, gviešiantis menamo „visi mes lygūs naratyvo“, pasireiškiančio vaikų traumavimu, – juk puikiai žinoma, kad viskas gali būti išsprendžiama ir be partnerystės įstatymo.

Nepaisant to, jog dalis vardija šio užmojo privalumus, tokius kaip teisių suteikimas tam tikroms poroms, suteikiant joms teisę į paveldėjimą ir informaciją apie partnerio sveikatos būklę bei galimybę gauti teisines apsaugos priemones, kurios šiuo metu neva yra prieinamos tik santuokos atveju, yra ir kita medalio pusė.

Partnerystės įteisinimas, ypač tos pačios lyties poroms, kelia grėsmę tradiciniam šeimos modeliui, menkinant jos reikšmę visuomenėje ir skatinant šeimos sampratos kaitą. Galų gale, nors parama LGBT teisėms Lietuvoje tampa vis ryškesnė, partnerystės įstatymo įteisinimas jau dabar skatina socialinį susiskaldymą.

Rudens sesijoje vėl svarstomas tos pačios lyties partnerystės įstatymas

Rudens sesijoje vėl svarstomas tos pačios lyties partnerystės įstatymas, kai Seimas atmetė siūlymą išbraukti Civilinės sąjungos įstatymo projektą iš darbų programos. Nors Lietuvos socialdemokratų partijai atsisakius siekio priimti vienos lyties partnerystę įteisinantį įstatymą Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė teigė, esą civilinės sąjungos įstatymo projekto priėmimas yra nebeįmanomas, panašu, jog bandoma dar kartą^[2].

Socialdemokratų rugpjūčio pabaigoje pristatytoje 2024 metų Seimo rinkimų programoje numatyta kovoti „prieš diskriminaciją dėl lytinės orientacijos“. Jau tada šie sakė, esą valstybė turi pripažinti lygias teises visiems žmonėms, sukuriant ir palaikant bendro gyvenimo poroje santykius – dėl to jie skirs dėmesį kovai su neapykantos nusikaltimais, nukreiptais prieš LGBT asmenis, o taipogi su kitomis socialinės bei institucinės diskriminacijos šių asmenų atžvilgiu formomis. A. Armonaitės tvirtino, neva reikėtų stebuklo, kad Civilinės sąjungos įstatymas būtų priimtas dar šioje Seimo kadencijoje. Tačiau noras, panašu, turi galimybę išsipildyti. 

Šalyje kol kas nėra įteisinta nei vyro ir moters, nei vienos lyties porų partnerystė.

Balsavimo rezultatai buvo lygūs: 48 parlamentarai balsavo už išbraukimą, 48 – prieš

Už Civilinės sąjungos įstatymo projektą, kuriuo siūloma įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę, balsavo 48 parlamentarai, taip pat 48 buvo prieš, o 7 susilaikė^[3].

Dar pavasario pradžioje Seimas išbraukė projektą iš pavasario sesijos programos Agnė Širinskienės iniciatyva, teigusios, esą projektas dirgina visuomenę ir nesuteikia rezultatų, tapdamas rinkimų šou dalimi. Tada už balsavo 59 parlamentarai, prieš – 44, o 10 susilaikė. Laisvės frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas nurodė, jog partnerystės įstatymo priėmimas gali būti labiau tikėtinas po rinkimų, Laisvės partijai galimai turėsiant didesnę įtaką.

Ūkinius santykius galima sureglamentuoti ir kitais teisės aktais, ne tik civilinės partnerystės įstatymu

Nors tam tikra dalis politinių nevengia pabrėžti savo nuomonės apie Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą, kad šeima galima laikyti ne tik vyro ir moters santuoką, bet ir vienos lyties porų santykius, aptinkama ir kita stovykla.

Pavyzdžiui, Ignas Vėgėlė pavasarį akcentavo, jog šeima galima laikyti vyro ir moters santuoką. Anot jo, kalbėti apie kitus dalykus, tai yra pripažinti tai, ko realybėje iš tiesų nėra. Panašiai mąstė ir Andrius Mazuronis, tikinęs, esą partnerystės įstatymu, tiek ir civilinės sąjungos įstatymu, yra bandoma pakeisti konstitucines šeimos sampratos formuluotes: jis, kaip ir dalis tautiečių, tiki, jog partnerystę tarp tos pačios lyties asmenų bandoma priartinti prie šeimos sąvokos ar šeimos apibrėžimo, be to, tuos vadinamuosius „ūkinius santykius“ galima sureglamentuoti ir kitais įstatymais, o ne civilinės partnerystės įstatymu.

Kyla klausimų, ar Konstitucija, kaip ir Europos žmogaus teisių konvencija, savo raidoje gali evoliucionuoti; ar pamatinės vertybės, taipogi – gali prarasti formą, juk – kaip daugelis pastebi – apie jas kalbama vis mažiau, paliekiant pastarąsias paraštėse. 

Tautiečiai tarpusavyje kuždasi, esą „būtų sąžininga, jog kandidatai aiškiai ir nedviprasmiškai atsakytų į labai svarbų klausimą – kiek yra lyčių, tuomet mes pagal tai ir nubalsuosime“.