Slovakijos socialdemokratai kovoja prieš gender ideologiją - o kuo užsiima mūsiškiai?

Prieš Slovakijos parlamento rinkimus jėgą demonstruoja socialdemokratai

Slovakijoje artėjant pirmalaikiams parlamento rinkimams, buvęs ministras pirmininkas Robertas Fico ir jo vadovaujama socialdemokratų partija „Smer“ užtikrintai lyderiauja daugelyje visuomenės apklausų^[1].

Partija, kaip įprasta „socdemams“, daug dėmesio skiria vargstantiems piliečiams, aktyviai pasisako už socialinės gerovės išlaidų didinimą, nestokoja nacionalistinės retorikos, siekia apsaugoti visuomenę nuo vakarietiškų tendencijų bei genderizmo, žada kovoti už tradicines šeimas.

Daliai slovakų tokia rinkiminė retorika stipriai imponuoja, kitiems – labiau kairiųjų pažiūrų piliečiams, ją suprasti gali būti kiek sudėtingiau. Vis tik, politinių ideologijų skirtumai tikrai nėra vienintelė priežastis, kodėl „Smer“ lyderis R. Fico pačioje Slovakijoje yra toks prieštaringas.

Kita vertus, ne mažiau prieštaringai gali būti įvertina ir Lietuvoje veikiančių socialdemokratų veikla. Ilgametes tradicijas puoselėjanti partija pastaraisiais metais tarsi atgimė, tačiau su šiuo atgimimu visiškai pasikeitė ir partinė ideologija.

Dabar Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) iš viešų politikų pasisakymų ir pozicijų galima supainioti su liberalais ar Laisvės partija. Vilijos Blinkevičiūtės vedami Lietuvos „socdemai“, priešingai kolegoms slovakams, pasisako už Stambulo konvenciją ir Partnerystės įstatymą, pozicijos išsiskiria ir kitais vidaus bei užsienio politikos klausimais.

Slovakijos „Smer“ – užtikrintas pasirinkimas tradicinių pažiūrų piliečiams, kurie pavargo nuo Vakarų propagandos

„Smer“ pergalė Slovakijos parlamento rinkimuose nieko nenustebins. Tačiau ką tai reikš pačiai šaliai bei Europai? Norint atsakyti į šį klausimą derėtų iš arčiau susipažinti su partijos programa bei pastarųjų metų ideologija.

Slovakijos socialdemokratų partija užsienio politikos srityje laikosi pro-rusiškų pozicijų,reiškia stiprias antivakarietiškas, ypač antiamerikietiškas nuomones, skeptiškai vertina Europos Sąjungos (ES) politiką, nors ir pabrėžia, kad remia šalies narystę Bendrijoje ir NATO^[2].

Kalbant apie Rusijos karą Ukrainoje, „Smer“ ragina nutraukti ugnį, o tarptautinę bendruomenę skatina nutraukti karinę pagalbą Ukrainai bei sankcijas Rusijai. Partijos politikai Rusijos agresiją aiškina kaip „tarpinį JAV ir Rusijos karą“, kuriame Maskva tiesiog „saugo savo nacionalinius interesus“.

Anksčiau, kai Rusija į Ukrainą į įsiveržė 2014 m., partija teigė, kad agresiją išprovokavo „ukrainiečių fašistų vykdomas rusų tautybės piliečių naikinimas“. Savo užsienio politikos manifeste „Smer“ ragina suprasti ir kitas šalis, turinčias „kitokią nei parlamentinė demokratija valdymo formą“ – šiuo atveju omenyje turima komunistinė Kinija.

Kalbant apie socialinius ir žmogaus teisių klausimus partija yra griežtai konservatyvi. Dabartinės rinkiminės kampanijos metu „Smer“ skelbė įrašus, kuriuose kritikuojama LGBT ir genderizmo ideologija. Plačiau kalbant apie LGBT teises, „Smer“ ragina konstituciškai uždrausti tos pačios lyties asmenų civilines sąjungas, taip pat ir įvaikinimą. Nepritariama valstybės subsidijų skyrimui LGBT teisių organizacijoms siekia drausti vaivorykštės vėliavų demonstravimą ant viešųjų pastatų. Partija aktyviai priešinasi ir Stambulo konvencijos ratifikavimui.

Partijos programoje žadama ginti ir saugoti tradicinį šeimų modelį, skatinti gimstamumą ir patriotiškumą, meilę tėvynei. Kritiškai pasisakoma ir apie migrantus, kitatikius. Dar 2015 m. „Smer“ lyderis R. Fico pareiškė, kad vyriausybė stebi „kiekvieną musulmoną, esantį Slovakijos Respublikos teritorijoje“, vėliau jau buvo teigiama, kad islamui Slovakijoje iš viso nėra vietos. COVID-19 pandemijos metu partija pasisakė prieš skiepus ir pandemijos plitimą galimai ribojančias priemones.

Slovakijos socialdemokratų lyderis – viena labiausiai prieštaringų figūrų šalies istorijoje

„Smer“ – intriguojantis politinis darinys, nepaisant to, ar pritariate partijos ideologijai, ar ne. Tačiau ne mažiau įdomus yra ir partijos lyderis r. Fico. Jis ne tik sumanus vadovas, tačiau ir itin kontraversiška figūra Slovakijoje. Ir taip yra tikrai ne tik dėl jo politinių įsitikinimų, tačiau dėl pačių švariausių biografijos puslapių.

Daugybė jo šalininkų vertina jo socialinę politiką ir dėmesį eiliniams piliečiams. Kritikai mano, kad jis yra korumpuotas, oportunistiškas populistas, susijęs ne su vienu nusikaltimu^[3]. Kad ir kaip būtų iš tiesų, per daugelį metų politikoje R. Fico pademonstravo nepaprastą gebėjimą atsikratyti kritikos ir savo praeities šešėlio.

Į Čekoslovakijos komunistų partiją R. Fico įstojo dar 1986 m., būdamas vos dvidešimt dvejų. Po komunistinio režimo žlugimo 1989 m. jis buvo Demokratinės kairės partijos, de facto komunistų partijos tradicijų perėmėjos, narys, o 1999 m. jau pats įkūrė partiją „Smer“.

R. Fico žinomumas Slovakijos politinėje arenoje išaugo dėl jo pasipriešinimo neo-liberalioms reformoms, kurias įgyvendino Mikulašo Dzurindos vyriausybė. Tuo metu Pasaulio bankas M. Dzurindą vadino „geriausiu rinkos reformatoriumi pasaulyje“, nors ilgainiui atėjęs visuomenės nepasitenkinimas reformų rezultatais padėjo „Smer“ laimėti pirmuosius visuotinius rinkimus 2006 m.

Pirmoji. R. Fico, kaip ministro pirmininko, kadencija toli gražu nebuvo ideali. Parlamente jo partijai prisireikė buvusio premjero Vladimíro Mečiaro autoritarinio „Judėjimo už demokratinę Slovakiją“ paramos, o tai pakenkė „Smer“ reputacijai, kuri žadėjo būti alternatyva korumpuotoms pokomunistinio privatizavimo laikotarpio partijoms.

Bėgant laikui tai pasimiršo, o R. Fico partija įvykdė pažadą reformuoti Darbo kodeksą. Jau gerokai vėliau, partija padidino ir minimalųjį darbo užmokestį, įvedė progresinį pajamų mokestį, įvedė nemokamą traukinių transportą studentams ir pensininkams, pritaikė kitas priemones, kurios buvo ypač aktualios sunkiau besiverčiantiems slovakams.

Tačiau antroji R. Fico premjero kadencija baigėsi anksčiau laiko. 2018 m. nedidelę Slovakiją sukrėtė dviguba žmogžudystė: namuose buvo nužudytas tyrimų žurnalistas Janas Kuciakas ir jo sužadėtinė^[4]. Sutapimas ar ne, bet prieš mirtį žurnalistas buvo išspausdinęs straipsnį apie korumpuotos Slovakijos valdžios ryšius su Italijos mafija.

Po šių įvykių Slovakijoje kilo didelis chaosas. Dalis politikų viešai kalbėjo, kad su J. Kuciako ir jo gyvenimo draugės nužudymu yra susijęs ir pats R. Fico. Šalyje prasidėjus masiniams protestams R. Fico galiausiai atsistatydino, ji pakeitė jo pavaduotojas Peteris Pellegrinis, kuris vadovavo „Smer“ ir 2020 m. visuotiniuose rinkimuose.

Tačiau korupcijos ir žmogžudystės dėmių lengvai nenuplausi: „Smer“ populiarumas jau buvo pasiekęs rekordiškai žemą lygį, rinkimuose partijos rezultatai buvo prasčiausi per du dešimtmečius. Galiausiai rinkimus laimėjo centro dešinioji partija, vadovaujama verslininko Igorio Matovičiaus, kuri rėmėsi antikorupcine platforma.

Tačiau dabar ir vėl matome „Smer“ atgimimą, o partija yra vieną iš lyderių laimėti rugsėjo pabaigoje vyksiančius parlamento rinkimus.

O tokia galimybė aktuali ne tik vietiniams slovakams, bet ir likusiam pasauliui. Tarptautinėje žiniasklaidoje netrūksta prieštaringų nuomonių: pavyzdžiui, kinų „Foreign Policy“ skelbė, kad „Vakarų valstybės turėtų susirūpinti“ dėl numanomos R. Fico pergalės, o „Bloomberg“ įspėjo, kad jei naująją slovakų vyriausybę formuos „Smer“, ES vienybei iškils pavojus.

„Socdemai“ Slovakijoje bei Lietuvoje skiriasi kaip diena ir naktis

Sugrįžkime į Lietuvą – juk socialdemokratų partija gyvuoja ir čia. Tačiau mūsų šalyje „socdemai“ pasižymi visiškai kitokiomis ideologijomis.

Pavyzdžiui, partija neseniai pranešė, kad sieks, jog Lietuvoje savivaldos rinkimuose būtų galima balsuoti nuo 16 m^[5]. Partijos pirmininkės V. Blinkevičiūtės teigimu, galimybė jauniems žmonėms dalyvauti rinkimuose sustiprintų šalies demokratinius procesus. Tai be abejonės intriguojantis ir daug diskusijų reikalaujantis pasiūlymas, kurį daugiau šansų būtų išgirsti iš liberalių partijų atstovų lūpų.

Tačiau bene didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Slovakijos „socdemų“ yra jų požiūris į žmogaus teises, LGBT bendruomenę, genderizmą, šeimą. Jau prieš keletą metų Lietuvos socialdemokratų partija ragino kuo greičiau ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją, nors dalis visuomenės šį dokumentą sieja būtent su genderizmo įprasminimu šalyje^[6]. Be to, LSDP eidama į rinkimus pažadėjo įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę^[7].

Skirtumai tarp partijos ideologijų Lietuvoje ir Slovakijoje milžiniški. Dėl to, kyla klausimas, kas klysta? Ar Lietuvos socialdemokratai visiškai išsikvėpė? O gal Slovakijoje ši ideologija nėra įgyvendinama taip kaip turėtų? Deja, bet atsakymus į tokius klausimus surasti yra gana sudėtinga, o gal ir neįmanoma.

Politikos ekspertai jau labai seniai socialdemokratus siejo su populizmu. Tai yra gerai ar ne – kiekvienas vertina savaip. Partija žada tai, ko nori aktyviausias jų elektoratas – socialinės paramos gavėjai, daugiavaikiai tėvai, senjorai arba tie, kurie jaučiasi nuskriausti. Tačiau kiekvienoje Europos šalyje veikiantys socialdemokratai nestokoja ir skirtumų.

Įvertinus istoriją, tradiciniai Europos socialdemokratai paprastai pasisako už mišriąją ekonomiką, kurioje derinami ir kapitalizmo, ir socializmo elementai. Partijos remia rinkos ekonomiką, kurioje skatinamas privatus verslas, tačiau taip pat tiki dideliu valstybės vaidmeniu reguliuojant ekonomiką ir užtikrinant socialinę apsaugą.

Socialdemokratai pabrėžia visapusiškos gerovės valstybės svarbą, o tai apima visuotinę prieigą prie sveikatos priežiūros, švietimo, bedarbio pašalpų ir kitų socialinių paslaugų. Siekiama mažinti nelygybę ir užtikrinti piliečių saugumo tinklą. Be to, pabrėžiama lyčių lygybė, stengiamasi užtikrinti lygias moterų galimybes darbo vietoje ir siekia panaikinti diskriminaciją.

Socialinės demokratijos paprastai yra pliuralistinės ir vertina demokratines institucijas bei procesus. Jos remia daugiapartines sistemas, laisvus ir sąžiningus rinkimus, pilietinių laisvių ir žmogaus teisių apsaugą. Daugelis socialdemokratinių valstybių teikia pirmenybę sekuliarizmui, atribodamos religiją nuo valstybės. Jos skatina religijos laisvę ir mažumų teisių apsaugą.

Tačiau praktikoje, konkreti socialdemokratų politika ir prioritetai įvairiose šalyse ženkliai skiriasi, o tam įtakos turi istoriniai, kultūriniai ir ekonominiai veiksniai, žinoma, ir partijas vedančių politikų ambicijos, savo rinkėjų pažinimas, bendras tautos nusivylimo esama valdžia lygis. Tokios būtent tokios Europos šalys kaip Švedija, Danija, Norvegija, Vokietija ir Nyderlandai yra dažnai minimos kaip tiksliausi socialinės demokratijos pavyzdžiai.