Skurdas iš Lietuvos nesitraukia
Skurdas Lietuvoje yra vis dar ypač opi problema, kurios išspręsti nepavyksta nei vienai Vyriausybei. Nors paskutiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje skurdo rizikos lygis po truputį mažėja, skurdas mūsų šalyje vis dar yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje – skursta kas penktas gyventojas. Nerimą kelia ir prastėjanti ekonominė situacija bei energetikos krizė, kurios pirmiausia paliečia būtent tuos, kurie jau kenčia nepriteklių. O tokių piliečių mūsų šalyje netrūksta: praėjusiais metais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 20 proc. šalies gyventojų.
Tiesa, nors ekonomistai pateikia nedrąsias optimistines nuotaikas apie tai, kad minimalioji mėnesinė alga „į rankas“ kitais metais turėtų siekti maždaug 633 eurus ir būti didesnė už prognozuojamą skurdo rizikos lygį – 625 eurus, vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, minėtos ribos nepasieks, bus 575,31 euro. Tai reiškia, kad Lietuvos senjorai neturintys papildomų pajamų, pagalbos iš artimųjų ir gyvenantys iš vienos pensijos, neabejotinai atsidurs ties skurdo lygiu.
Tačiau su finansiniais sunkumais vis dažniau susidurti gali ir vidutines pajamas uždirbantys lietuviai. Prekybininkai jau dabar pastebi, kad gyventojai savo maisto krepšelius derina prie akcijinių prekių pasiūlos, aktyviai naudojasi nuolaidų kortelių pasiūlymais ir lojalumo programomis.
Vis dėlto, jeigu maisto produktams sutaupyti galima pasirinkus pigesnę alternatyvą, degalams sutaupyti sekasi sunkiau. Dažnas be automobilio įprastomis savo veiklomis užsiimti negalintis asmuo yra priverstas plačiai atverti piniginę – lietuviai už degalus moka bene daugiausiai Europoje.
Augantis skurdas ir kartu augančios prekių bei paslaugų kainos sukuria chaosą ir įtampą visuomenėje. Dalis politikų ragina vyriausybę kovoti ne su skurstančiaisiais, bet su skurdu ir siekti suderinti taiklius, savalaikius, vienkartinius sprendimus ir ilgalaikius veiksmus.
Vis dėlto, dabartinės valdžios pateikiami minimalūs siūlymai skurdui mažinti nėra pakankami, o tai veikia tiek Lietuvos vaikų, tiek ir suaugusiųjų ar senjorų gyvenimą, savivertę, mąstymą.
Ties skurdo riba atsirandančių lietuvių skaičius auga
Kovai su skurdu Lietuvoje turi būti dedamos visos įmanomos pastangos. Tai rodo ir Lietuvos statistikos departamento elektroninis leidinys „Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos“ (2022 m. leidimas), kuriame, kaip jau minėta, atskleidžiama, kad žemiau skurdo rizikos ribos praėjusiais metais gyveno net 20 proc. šalies gyventojų.
Skurdo rizikos riba 2021 m. buvo 483 Eur per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui, 1 015 Eur – šeimai, kurią sudaro du suaugusieji ir du vaikai iki 14 metų amžiaus. Mieste skurdo rizikos lygis 2021 m. siekė 17,4 proc., kaime – 25,4 proc[1].
Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. 2021 m. jis sudarė 35,9 proc.
Vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą, o pajamų tyrimo laikotarpiu šis skirtumas dar padidėjo: vidutinė senatvės pensija išaugo mažiau nei skurdo rizikos riba.
Per metus šiek tiek sumažėjo ir absoliutaus skurdo lygis: 1,2 procentinio punkto, palyginti su 2020 m., o per penkerius metus – 11,9 procentinio punkto. Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2021 m. siekė 3,9 proc., t. y. apie 110 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos.
Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 2,6 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 2,1 proc., kituose miestuose – 3,3 proc.), kaime – 6,7 proc., teigiama pranešime.
2021 m. absoliutaus skurdo riba buvo 260 Eur per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 546 Eur – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus, 2020 m. – atitinkamai 257 ir 540 Eur.
Vis dėlto, toks minimalus pokytis tarp 2020 m. ir 2021 m. turėtų būti vertinamas atsargiai. Būtina atsižvelgti, kad dabartinės problemos, kurios slegia lietuvių pečius yra milžiniškos: nuo išaugusių prekių ir paslaugų kainų, iki energetikos krizės. Tai reiškia, kad 2022 m. skurdo rodikliai gali nustebinti ypač nemaloniai.
Apie tai atsargiai užsimena ir ekonomistai. Kaip teigia socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas, pagal dabartines prognozes, kitais metais MMA jau turėtų būti daugiau už skurdo rizikos ribą[2].
„Absoliutaus skurdo lygis yra 260 eurų. Lietuvoje nustatyta, kad žmonės, kurie pajamų per mėnesį gauna mažiau, yra žemiau absoliutaus skurdo. Kitas rodiklis yra santykinis skurdas, kuris vadinasi skurdo rizikos riba. Žmonės nebūtinai skursta, bet mes sakome, kad tai jau yra rizika. Šis rodiklis yra 60 proc. pajamų medianos. Tai reiškia, kad jei Lietuvoje žmonių pajamos auga, šis rodiklis kasmet irgi kyla“.
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka akcentuoja, kad pastaraisiais metais skurdo rodikliai šiek tiek gerėjo, tačiau pabrėžė ir gana keistą Lietuvos gyventojų situaciją:
„Žiūrint į faktinius rodiklius, o ne į prognozes, skurdo rizikos lygis yra sumažėjęs nuo 23 proc. iki 20 proc. Žiūrint į tai, kas ir kur labiausiai skursta, tai dažniausiai ne dirbantieji. Tokių tik 8 proc. Jeigu žmonės gauna minimalią algą, reikia turėti omenyje, kad kiti šeimos nariai irgi gauna pajamas, tai skurdas ten nėra paplitęs. Tačiau morališkai labai keista, kad dirbantis žmogus vis tiek dar gali skursti. Vis tiek yra prastai ir mes turime tokią ilgalaikę tendenciją, kad tiek mūsų vidutinės pensijos, tiek MMA vis nesiekia tos santykinio skurdo ribos“, – pastebėjo jis.
Skurdas Lietuvoje verčia ieškoti akcijinių maisto produktų
Skurdas, nerimas dėl ateities ir siekis sutaupyti, o kartu, auganti infliacija bei it ant mielių augančios kasdienės išlaidos daugelį Lietuvos gyventojų verčia rinktis pigesnius maisto produktus.
Kaip rodo lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ užsakymu atlikta apklausa, 6 iš 10 pirkėjų daro „namų darbus“ ir savo pirkinių krepšelius planuoja pagal sekamas akcijas.
Šių metų rugsėjį rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad net 82 proc. pirkėjų nurodo, kad jiems yra svarbu, jog apsiperkant jų pageidaujamai prekei būtų taikoma akcija ar nuolaida. Tyrimo metu paklausti, kaip taupo pirkdami maisto produktus, to nedarantys sakė vos 3 proc. pirkėjų[3].
Likusieji pasidalijo savo patarimais, iš kurių populiariausias metodas – sekti akcijas ir pagal jas planuoti pirkinius (67 proc.). Daugiau nei pusė (57 proc.) apklaustųjų sako, kad dabar dažniau besirenkantys prekes su nuolaidomis. Kas antras teigia taupantis pasinaudodamas prekybos tinklų teikiamais lojalumo programų, pavyzdžiui, „Ačiū“, pasiūlymais. Vienas iš trijų pirkėjų prekių su nuolaida stengiasi įsigyti daugiau – ir jų pasidėti atsargoms.
Dalis pirkėjų jau renkasi tik pačius būtiniausius produktus
Apklausa parodė, kad taupymo sumetimais dalis pirkėjų renkasi tik pačius būtiniausius produktus (32 proc.) ir dažniau gamina patys namuose, todėl rečiau perka jau paruoštus maisto patiekalus (30 proc.). Dėl taupymo 15 proc. apklaustųjų pripažįsta keičiantys mitybos įpročius ir kai kuriuos brangesnius produktus perkantys rečiau.
Ekspertai norintiems sutaupyti rekomenduoja į parduotuvę keliauti rečiau ir turint konkretų reikiamų prekių sąrašą. Tyrimas rodo, kad šiais patarimais naudojasi dar nedidelė pirkėjų dalis: savaitės meniu planuoja ir retesnį, bet suplanuotą apsipirkimą daro 3 iš 10 apklaustųjų, o griežtai sudaryto pirkinių sąrašo laikosi 12 proc. žmonių.
Pirkėjai mini ir daugiau būdų taupyti: 16 proc. renkasi nuosavo prekės ženklo produkciją (pavyzdžiui, „Optima linija“, „Favorit“ ir kt.), tokia pat dalis prioritetą teikią sezoniniams vaisiams ir daržovėms, nes jie paprastai yra pigesni, taip pat ieško pigesnių alternatyvų pamėgtiems produktams.
„Akcijos ir kitos įvairios nuolaidos visada buvo svarbios pirkėjams, tačiau šiuo metu tai yra ypač aktualu. Stebėdami pirkėjų elgseną matome, kad pirkėjai noriau perka tas prekes, kurioms yra pritaikyti geriausi kainų pasiūlymai. Vasaros pabaigoje pradėjome antiinfliacinę kampaniją „Kainų kaina“, kuria būtiniausius kasdienio vartojimo maisto produktus ir buities prekes visam mėnesiui užtikriname už ypač mažą kainą. Skaičiuojame, kad prekių, įtrauktų „Kainų kaina“ krepšelį, pardavimai yra išaugę beveik dvigubai, o tai tik patvirtina, kad nuolaidos ir kiti geros kainos pasiūlymai yra svarbūs pirkėjams ir sudaro galimybę sutaupyti“, – sako Ernesta Dapkienė, „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė.
E. Dapkienė pastebi, kad šiemet, palyginus su praėjusiais metais atlikta panašia apklausa, pirkėjų akyse išaugo kainos svarba renkantis maisto produktus. Kad jiems tai labai svarbu arba greičiau svarbu, nurodo 89 proc. apklaustųjų (pernai skaičius siekė 83 proc.). Visgi, svarbiausiais kriterijais besirenkant išlieka produkto skonis (93 proc.) ir jo kokybė (92 proc.).
Degalams sutaupyti sekasi sunkiai
Vis dėlto, jeigu kasdieniam maisto krepšeliui galima sutaupyti renkantis pigesnes prekes su nuolaida, degalams sutaupyti sekasi žymiai sunkiau. Lietuvoje vidutinės degalų kainos yra vienos didžiausios visoje Europos Sąjungoje ir stipriai lenkia kainas, kurias galima išvysti kaimynų lenkų degalinių švieslentėse.
Penktadienį Lietuvos energetikos agentūra pranešė, kad vidutinė benzino kaina Lietuvoje per savaitę didėjo beveik šešiais centais[4]. Nors benzinas mūsų šalyse yra pigesnis lyginant su Latvija ar Estija, tai neguodžia daugelio lietuvių.
Lietuvoje vidutinė E95 benzino litro kaina spalio 10-ąją sukosi apie 1,65 euro, dyzelino – 1,76 euro. Palyginimui, spalio pirmąją savaitę Juodkalnijos degalinėse benzino litras kainavo 1,34 euro, dyzelino – 1,48–1,56 euro. Kroatijoje šių degalų kainos atitinkamai sudarė apie 1,44 ir 1,77 euro, Čekijoje – 1,56 ir 1,74 euro, Slovėnijoje – 1,568 ir 1,798 euro.
Brangiausi degalai spalio pradžioje buvo Austrijoje, kur „Shell“ degalinėse benzino kaina siekė 2,1 euro, dyzelino – 2,25 euro. Kaimynėje Lenkijoje „Circle K“ degalinėse E95 benzino litras tuo pat metu atsiėjo 1,49 euro, dyzelino – 1,71 euro[5].
Europos Komisijos spalio 10 d. duomenimis, iš 27 ES valstybių daugiau nei Lietuvoje degalai kainavo Skandinavijos šalyse, Austrijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Estijoje, Latvijoje, Portugalijoje.
Akivaizdu, kad Lietuva yra tarp šalių, kur degalai kainuoja brangiausiai. Lietuviškų degalinių sąjungos vadovas Vidas Šukys tokią situaciją aiškina tuo, jog degalų kainos Lietuvoje neišvengiamai yra susijusios ir su mokesčių politika, ir su tam tikrais teisės aktų reikalavimais.
„Jau kone metai, kai trimituojame valstybei apie rinkos bėdas, kurios prasidėjo, kai pernai rudenį kaimynai lenkai ėmėsi mokesčių pokyčių ir degalams sumažino pridėtinės vertės mokestį (PVM). Prašėme Vyriausybės, kad ir ji tai darytų, tačiau veltui. O dabar ji galutinai mums atsuko nugarą“, – teigia V.Šukys.
Lenkijos vyriausybė pirmąkart akcizą degalams sumažino pernai gruodį, o nuo šių metų vasario pusmečiui nuleido iki ES minimumo – nuo 23 iki 8 proc. Tuomet lietuviškas degalines vienijanti sąjunga kartu su Lietuvos naftos prekybos įmonių asociacija išsiuntinėjo laiškus Vyriausybei bei kitoms valdžios institucijoms, kuriuose paaiškino, kaip būtų galima ir Lietuvoje sumažinti degalų kainas neliečiant PVM. Beveik tris mėnesius svarsčiusi Finansų ministerija atsakė, kad jokių pokyčių nesiims.
Pasak V. Šukio, svarstydama biudžeto projektą valdžia metėsi į pagalbą gyventojams, numatydama kompensacijas už elektrą ir šildymą, bet naftos produktų kainos jai nerūpėjo.
„Nežinome, kokiomis kainomis degalus perka kitų šalių degalinės, tačiau Lietuvoje juos visi už tą pačią kainą perkame iš „Orlen Lietuva“ gamyklos Mažeikiuose. Įstatymai riboja iš kitų šalių įvežamų degalų kiekį, taigi nupirkti jų pigiau nėra galimybių“, – apgailestauja V.Šukys.
Ateityje laukiantys pokyčiai taip pat nieko gero nežada. Pagal ilgalaikę Žaliojo kurso programą nuo 2023-iųjų turi būti didinamas akcizas dyzelinui, o tai jo litrą pabrangintų maždaug 4 euro centais.
Kaip gyvensime kitais metais?
Jau dabar finansinė situacija šalyje ramybės neduoda daugybei Lietuvos piliečių, kurie nerimauja ir dėl to, kaip gyvensime kitais metais. Ekspertai prognozuoja, kad kitais metais visoje Bendrijoje įvyks ekonominis sulėtėjimas[6]. Žvelgiant į padėtį mūsų šalyje, Lietuvos Respublikos finansų ministerija prognozuoja, kad šių metų Lietuvos BVP metinis augimo tempas bus lygus 1,6 proc., vidutinė metinė infliacija bus lygi 17,8 proc., o nedarbo lygis sudarys 6,3 proc.
Tai rodo, kad šių metų mūsų šalies Achilo kulnas – spartus kainų lygio kilimas, kuris turi neigiamą poveikį tiek verslo subjektams, tiek namų ūkiams.
Kaip pabrėžia ekonomikos mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros mokslo darbuotoja Viktorija Tauraitė, kuri remiasi Europos Komisijos (EK) prognozėmis, kitais metais mūsų šalies BVP metinis augimo tempas sieks 1,4 proc., vidutinė metinė infliacija bus lygi 6 proc., o nedarbo lygis – 6,8 proc.
Tačiau, tai optimistinis scenarijus: pagal jį, nepaisant to, kad metinis BVP augimo tempas nežymiai susitrauktų, Lietuvos ekonominė padėtis kitąmet būtų praktiškai tokia pati, kaip ir 2022-aisiais, tik infliacijos lygis reikšmingai nukristų iki 6 proc.
Finansų ministerija pateikia rizikos scenarijų, kuriame remiamasi prielaida, kad 2023 m. Europos Sąjungos BVP beveik nepakis – pokytis bus artimas 0 proc. Tokiu atveju prognozuojama, kad Lietuvos BVP metinis augimas bus neigiamas (ekonomika susitrauks) ir bus lygus -0,6 proc., o vidutinė metinė infliacija sieks 7 proc. Jeigu šis scenarijus būtų teisingas, tikėtina, kad Vyriausybė pradėtų intensyviau taikyti ekspansinę fiskalinę politiką.
Taigi, taikydama ekspansinę politiką, Vyriausybė galėtų naudoti du pagrindinius instrumentus: mažinti mokesčius arba didinti transferines išmokas (socialines išmokas, pensijas ir kt.). Akivaizdu, kad taip būtų didinamas biudžeto deficitas, bet tuo pačiu tai yra vienas iš būdų, kaip turėtų elgtis Vyriausybė esant ekonominiam nuosmukiui.
Visgi, ekspertė V. Tauraitė labiau kliaujasi ne Vyriausybės ar EK prognozėmis, bet Lietuvos banko. Remiantis jo prognozėmis, 2023 m. Lietuvos BVP augimas turėtų būti lygus 0,9 proc., vidutinė metinė infliacija – 8,4 proc., o nedarbo lygis – 7,3 proc.
„Žvelgiant į pateikiamą prognozių įvairovę, manau, kad Lietuvos banko pateikiamos įžvalgos apie ateitį gali pilnai pasiteisinti arba būti labai artimos tikrovei, kadangi pateikiamame ateities scenarijuje kritiškai ir objektyviai vertinamos vidinės ir išorinės aplinkybės: energijos žaliavų brangimas ir tiekimo sutrikimai, neapibrėžtumo didėjimas ir lūkesčių prastėjimas (tiek vartotojų, tiek investicinėje aplinkoje), įtampa darbo rinkoje ir kt.“, – teigia ekonomistė V. Tauraitė.
Savo įžvalgas ji apibendrina teigdama, kad kitais metais gyvensime sąlyginai prasčiau nei šiemet BVP augimo atžvilgiu, tačiau infliacijos augimo tempai turėtų sulėtėti ir nebepasiekti šiais metais prognozuojamo 17,8 proc. vidutinio metinio augimo tempo.
Siekiama daugiau pagalbos iš Vyriausybės
Lietuviams nerimaujant dėl ateities, dalis politikų reikalauja, kad Vyriausybė skirtų didesnį dėmesį skurdo problemos šalyje sprendimui. Seimo Socialdemokratai nutarė išsiaiškinti, kodėl Lietuva skiria tokią menką paramą maisto gamybai – mažiausią Europos Sąjungoje (ES), tuo metu, kai maisto kainos Lietuvoje augo labiausiai visoje ES. Dėl to, trečiadienį Seimo nariai socialdemokratai susitiko su žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku[7].
Pasak Seimo narės socialdemokratės Rasos Budbergytės, „Vyriausybė aplaidžiai žiūrėjo į paramą žemės ūkiui. Kaip ir kitose sektoriuose, čia „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. Rezultatas akivaizdus: Lietuva – maisto kainų rekordininkė visoje Europoje. Ir akivaizdu, kodėl: parama maisto gamybai – taip pat rekordiškai maža. Žemės ūkio poreikių nepaisymas – tragiška klaida. Kol kas stebime tik pirmuosius tokio aplaidumo padarinius. Netrukus galime sulaukti dar skaudesnių pasekmių. Kaip visada, labiausiai kentės gyventojai, ir taip dūstantys nuo suveržtų diržų“.
Tuo tarpu Linas Kukuraitis, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininko pavaduotojas teigia, kad kovoti reikia su skurdu, o ne skurstančiais šalies žmonėmis.
Politikas pažymi, kad jau seniai įrodyta, jog skurdas ne tik persmelkia visas žmogaus, jo šeimos ir aplinkos sritis, bet ir turi gniuždančią įtaką jį patiriančiojo savivertei ir savivokai, apriboja jo mąstymą, atskiria nuo galimybių, prieinamų visiems kitiems.
„Kad kovotume su skurdo reiškiniu, o ne su jį patiriančiais asmenimis, būtina derinti taiklius, savalaikius, vienkartinius sprendimus ir plačius, kompleksinius, ilgalaikius veiksmus. Deja, reikia su liūdesiu konstatuoti Vyriausybės daromas esmines klaidas, kurios galiausiai pasireiškia, kaip kova prieš vaikus, senjorus ir visus skurstančiuosius“, – teigia L. Kukuraitis.
Politikas pateikė valdančiųjų klaidų sąrašą, kuriuo besivadovaujant, šiuo metu šalį valdantys politikai vis nesugeba išspręsti esminės skurdo dilemos.
- Pirmiausia – ryškus atsitraukimas nuo principingo vaikų skurdo mažinimo. Kasmetis, tik įstatymiškai įpareigotas vaiko pinigų padidinimas 3–5 Eur ar nemokamo mokinių maitinimo „užšaldymas“ antroje klasėje yra akivaizdūs atsitraukimo nuo valstybės pagalbos šeimoms ženklai, paliekantys šeimas pačias dorotis su nepritekliaus iššūkiais ir rekordiškai augančia vaikų išlaikymo našta.
- Antra – senjorų skurdinimas ir priešinimas. Tai, kas vyksta pensijų sistemos tvarkymo ir pertvarkymo srityje atrodo, kaip daugybė sukeltų ir nuviltų lūkesčių, pensininkų skurdinimas ir priešinimas tarpusavyje.
- Trečia – prisiimami ilgalaikiai įsipareigojimai vietoje trumpalaikės pagalbos, kai turime terminuotą krizę. Mūsų kadencijos metu labai pasiteisino vienkartinės išmokos, net jei lėšų joms teko skolintis. Tuomet dėl tokio sprendimo sulaukėme aršios kritikos, tačiau laikas parodė, kad laiku ir tikslingai skirtos lėšos sustabdė sniego gniūžtę, neleido jai sustingdyti Lietuvos ekonomikos, o žmones apsaugojo nuo didesnio skurdo. Tiek ekonomiką, tiek skurdo situaciją COVID-19 pandemijos metu kartu suvaldėme bene geriausiai Europoje. Skolinimasis trumpalaikiams, aiškiems tikslams pasirodė esanti puiki priemonė krizei įveikti. Deja, dabartiniai valdantieji elgiasi visiškai priešingai – skolinasi milijardus ir jais dengia ilgalaikius įsipareigojimus. Ilgalaikiai įsipareigojimai todėl taip ir vadinami, kad lieka ilgam po to, kai skolinti milijardai išsemiami. Nenumatant tvarių finansavimo šaltinių, biudžeto papildymo galimybių, šie įsipareigojimai tampa nepakeliamu akmeniu po valstybės, t. y. mūsų visų, kaklu. Kokios bus mūsų galimybės kovoti su skurdu ateityje?
- Ketvirta – nebendradarbiavimas su visuomene, atsiribojimas nuo jos, laikymas nežinioje ir visų pavertimas prašytojais[8].
L. Kukuraičio teigimu, kovoje su skurdu pats skurdas yra vienintelis, prieš kurį reikia įrodyti savo pranašumą:
„Nereikia jo įrodinėti prieš opoziciją, buvusius valdančiuosius, ekspertus, kritikus ir jau tikrai ne prieš savo šalies piliečius. To ir norėčiau nuoširdžiai palinkėti visiems kovojantiems: susitelkime, įsiklausykime ir veikime išvien!”
