Širvintose specialiųjų poreikių mokinys užpuolė mokytoją
Situacijos, kai mokiniai užpuola mokytojus, yra dažnesnės, nei mes visi norėtume. Vieni apsiriboja psichologiniu smurtu, keiksmais ir piktybišku elgesiu, kiti imasi ir fizinės prievartos. Dažnu atveju mokinuko ginti stoja tėvai, tad mokytojui belieka nuryti karčią piliulę ir toliau, kenčiant pažeminimą, mokyti tas pačias klases, tuos pačius mokinius. Tačiau Švietimo ministerijai parengus įtraukiojo ugdymo programą, tokiems išpuoliams atverti platesni vartai.
Štai Širvintose viena mokytoja tapo pirmąja specialiųjų poreikių vaiko auka. Jis ją sukandžiojo, mokytojai prisireikė vakcinavimo, žaizdų siuvimo ligoninėje. Tradiciškai, vienas iš tėvų sako, kad mokykla ir mokytojai privalo jo vaikui suteikti viską, ko tik jis nori, o jie iš savo pusės… na, turi tik atvesti vaiką.
„Mokyklai net nepateikiama medicininė informacija bei medikų rekomendacijos, kurios galbūt padėtų surasti tinkamą metodiką, kurios galbūt padėtų išvengti grėsmių.
Pasirodo, neteikti informacijos – tėvų teisė. O mokyklos dirba su tuo, ką gauna – t.y. pedagoginių psichologinių tarnybų išvadomis.
Tuo tarpu vaikų raidos centro išvados – nepasiekiamos. Jei to nenori tėvai“, – nukentėjusios mokytojos ir visos mokyklos ginti stojo Širvintų merė Živilė Pinskuvienė.
Integracijos reikia, bet jai reikia ir pasiruošti
Ž. Pinskuvienė sako, kad neįgaliųjų, vaikų su specialiaisiais poreikiais integracija reikalinga, tačiau tik tada, kai jai tinkamai pasiruošta. Lietuvoje, kaip dažnai esti ypač švietimo sistemoje, viskas pradedama ne nuo to galo. Pirma reikalavimai, tada priemonės. Pirma pokyčiai, tada vadovėliai. Pirma ateina ypatingi vaikai, vėliau paaiškinama, kaip su jais elgtis.
„Neįgaliųjų integracija yra svarbi ir reikalinga. Taip – ji reikalauja ypatingo pasirengimo, žinių ir įgūdžių. BET – ir čia turbūt svarbiausia – reikalauja ir atsakingų institucijų, šeimos, tėvų bendradarbiavimo. Vaiko gaila, jam padėti norisi. Norisi padėti ir tėvams, kurie galbūt tiesiog yra sutrikę ir nežino, kaip elgtis.
Bet gaila ir kitų 20 vaikų, kurie šiandien neaišku, ar galės užmigti, o užmigę, ką sapnuos.
Gaila ir mokytojų, patenkančių į tokią padėtį. Gaila ir visos mokyklos, administracijos.
Ką galime mes? Deja, labai nedaug.
Psichologo pagalba visiems klasės vaikams ir mokytojoms. Mokyklos pareiškimas policijai surašytas. Teismo medicinos ekspertizė bus atlikta“, – socialinėje erdvėje rašė Ž. Pinskuvienė[1].
Ne visi ypatingų vaikų tėvai nori įtraukiojo ugdymo
Valdžia sako, kad yra neteisinga atskirti sveikus vaikus nuo tų, kurie turi negalią. Taip sveiki vaikai auga nežinodami, kad būna kitokių žmonių, o ypatingieji vaikai jaučiasi atstumti. Vis dėlto paaiškėjo, kad ne visi tėvai, o gal ir net ne visi vaikai, nori tos integracijos.
Štai dukrą su sutrikimu auginanti Jurgita Maldutytė rašo, kad norėtų, jog jos dukra mokytųsi su savo likimo vaikais.
„Turiu dukrą su raidos sutrikimu, norėčiau kad jį galėtų mokytis su savo likimo draugais, nenoriu, kad dukra būtų eksperimentinis triušis bendrojo lavinimo bendruomenėje. Nepasiruošusi valstybė integracijai, trūksta specialistų, kurie dirbtu su spec. poreikius turinčiais vaikais, padėjėjas tai dar nereiškia, kad jis sugebės ugdyti, tokiems vaikams turi būti specialistų komanda mokyklose, o mūsų valstybei tai per brangu…“, – įsitikinusi mama.
Jai antrino ir kita ypatingą vaiką auginanti mama, kuri pati pasirinko vaiką palikti specialiojoje mokykloje, kur aplinka ir pedagogai yra tokie, kurie tinkami kitokiems vaikams.
„Situacija tokia, tėvai veržiasi su spec. poreikių vaikais į bendrojo ugdymo mokyklas. Jie nesupranta, kad kenkia savo vaikams, kodėl ta agresija? Vaikų klasėje daug, vaikas nesusikaupia, šurmulys, ir kyla agresija vaikučiui, nes jis to neperneša.
Smerkit kiek norit mane, pati vaikutį auginu tokiį ir stebiu jį, mes pasirinkome spec. mokyklą, kad vaikas būtų ramus, kur vaikų kiekis žymiai mažesnis ir nėra blaškymosi“,– sako Lorena.
Šiauliuose mokinys sumušė mokytoją
Rugsėjis tik prasidėjo, o nukentėjusių mokytojų – daugiau, nei galima įsivaizduoti. Šiauliuose net nufilmuota, kaip mokinys žiauriai sumuša mokytoją.
Šiaulių Simono Daukanto inžinerinėje gimnazijoje 14 metų mokiniui užpuolus technologijų mokytoją, kiti vaikai muštynes nufilmavo telefonu. Vaizdas sukrečiantis, nes jame matyti, kaip aukštaūgis paauglys nepagarbiai suima mokytoją už drabužių, tąso jį, paskui vyksta grumtynės: mokinys smūgiuoja mokytojui į pilvą ir krūtinę, atitraukti smurtautojo puola kitas vaikas. Kiti žiūri ir mėgaujasi reginiu, padėti mokytojui bandė tik tas vienas vaikas.
Mokytojui buvo sulaužyti akiniai, jis buvo sužalotas į galvą ir kūną bei parašė pareiškimą policijoje.
Tačiau pala – vaiko tėvai taip pat parašė ieškinį, esą tai jų vaikas buvo nukentėjęs šioje situacijoje!
Policija, tiesa, dar sprendžia, ar apskritai pradės tyrimą.
O incidentas kilo dėl to, kad mokytojas paprašė mokinio laikytis taisyklių ir nesinaudoti telefonu pamokos metu. Spėjama, kad grumtynės įvyko mokytojui bandant iš mokinio paimti telefoną.
„Pagal galiojančias gimnazijos taisykles mokytojas gali paimti telefoną ir grąžinti jį tėvams po pamokos, jei mokinys nevykdo prašymo. Gali būti, kad mokytojas norėjo paimti telefoną, bet negaliu konstatuoti“, – pasakojo Šiaulių Simono Daukanto inžinerinės gimnazijos pavaduotoja ugdymui Irma Riukienė. Pavaduotoja taip pat pripažino, kad nors mokinys mokykloje mokosi vos tris savaites, bet įvairių taisyklių pažeidimų jau buvo. „Bet iki tol jie buvo nekeliantys grėsmės saugumui“, – sakė I. Riukienė[2].
Supertėveliai – blogiau, už agresyvų mokinį
Tuo tarpu Seimo narys Linas Slušnys neslepia, kad vaikai kaip vaikai, jų visada buvo visokių, bet šiais laikais mokyklos pilnos supertėvelių, kurie šokdina mokyklos vadovybę ir mokytojus ne ką prasčiau, nei jų pasipūtę visateisiai vaikai. Laikai, kai mokytojas turėjo autoritetą, seniai praeityje.
„Norėčiau pastebėti, kad šiuolaikinėse ugdymo įstaigose (tiek darželiai, tiek mokyklos) yra pilna supertėvelių. Jie kelia visiškai nerealius reikalavimus mokytojams bei administracijai ir tikisi iš švietimo sistemos neįmanomo. Švietimas prasideda namuose ir mokytojai tėvų atstoti negali. Taip atsiranda naratyvas, kad tokioje toksiškoje aplinkoje niekas nenori nenori dirbti. Negi tikrai mokykla yra tokia prasta vieta dirbti?“, – sako politikas[3].
