Širdies smūgio rizika didėja ir dėl prasto miego

Miego apnėja, knarkimas, prastas miegas ir kitos problemos gali sukelti sveikatos negalavimų

Miegas yra esminis žmogaus sveikatos ir gerovės aspektas, tačiau daugelis žmonių susiduria su sunkumais, kai reikia gerai išsimiegoti. Vieniems žmonėms gali būti sunku užmigti, kiti pabunda per anksti arba patiria sutrikimų, dėl kurių ryte jaučiasi pavargę ir apsnūdę^[1].

Šios miego problemos gali turėti neigiamų pasekmių žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai bei bendrai gyvenimo kokybei. Knarkimas yra dažna miego problema, su kuria susiduria milijonai žmonių visame pasaulyje. Ji atsiranda, kai kvėpavimo takai iš dalies užsikemša, dėl to gerklėje atsiranda vibracijos, sukeliančios knarkimo garsą.

Nors knarkimas dažnai yra nepavojingas, jis gali būti rimtesnės būklės, vadinamos obstrukcine miego apnėja^[2], požymis. Ši būklė pasireiškia, kai kvėpavimo takai visiškai užsikemša, todėl žmogus miegodamas trumpam nustoja kvėpuoti.

Obstrukcinė miego apnėja gali sukelti įvairių sveikatos problemų, įskaitant aukštą kraujospūdį, širdies ligas, insultą ir diabetą. Be to, dėl knarkimo gali sutrikti asmens ir jo partnerio miegas, todėl gali pablogėti miego kokybė ir atsirasti nuovargis dieną.

Prasta miego kokybė lemia imuniteto ir kitų organizmo procesų sutrikimus

Prastą miego kokybę gali lemti įvairūs veiksniai, įskaitant stresą, nerimą, skausmą ar ligą. Prastai miego kokybei yra būdingas nesugebėjimas užmigti, dažnas pabudimas naktį arba atsibudimas ryte jaučiant nuovargį ir mieguistumą.

Prasta miego kokybė gali turėti įvairių neigiamų pasekmių, įskaitant nuovargį, nuotaikų kaitą, pablogėjusią pažinimo funkciją ir susilpnėjusią imuninę sistemą. Taip pat gali padidėti rizika susirgti lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, nutukimu, diabetu, taip pat ir širdies ligomis^[3].

Nemiga yra miego sutrikimas, kuriam būdingas nesugebėjimas užmigti arba išlikti miegančiu. Jį gali sukelti įvairūs veiksniai, įskaitant stresą, nerimą, depresiją ar sutrikusį miego grafiką. Lėtinė nemiga gali turėti įvairių neigiamų pasekmių sveikatai, įskaitant pablogėjusią pažinimo funkciją, nuotaikos sutrikimus ir susilpnėjusią imuninę sistemą.

Neramių kojų sindromas yra dar vienas miego sutrikimas, kuriam būdingas nenugalimas noras judinti kojas, dažnai lydimas nemalonaus pojūčio kojose. Jis gali sutrikdyti miegą ir sukelti dienos nuovargį, dirglumą ir nuotaikos sutrikimus. Neramių kojų sindromą dažnai sukelia pagrindinė liga, pavyzdžiui, geležies trūkumas arba inkstų nepakankamumas.

Insulto rizika didėja, jei organizmas nuolat negauna tinkamo poilsio

Mokslininkai teigia, kad miego problemos, ypač tokios kaip knarkimas, per ilgas ar per trumpas miegas, gali būti susijusios su padidėjusia insulto rizika. Knarkimas miego metu, prasta miego kokybė, nesugebėjimas pilnai išsimiegoti ir miego apnėja taip pat gali būti susiję su didesne insulto rizika, teigiama tyrimo išvadose po neurologų atliktos studijos.

Šie naujieji rezultatai ne tik rodo, kad atskiri miego sutrikimai gali padidinti insulto riziką, bet ir tai, kad turint daugiau nei penkis iš šių simptomų, insulto rizika gali būti penkis kartus didesnė, palyginti su tais, kurie neturi jokių miego sutrikimų. Kaip teigė tyrimo autorė daktarė Christine McCarthy iš Golvėjaus universiteto Airijoje, šie atradimai labai svarbūs^[4].

Tyrimo rezultatai rodo, kad miego problemos turėtų būti viena iš pagrindinių insulto prevencijos sričių. Atlikdami tyrimą mokslininkai ištyrė beveik 4 500 žmonių, įskaitant daugiau kaip 2 200 insultą išgyvenusių asmenų. Jie buvo palyginti su daugiau kaip 2 200 žmonių, kurie nebuvo patyrę insulto. Tyrimo dalyvių vidutinis amžius buvo 62 metai. Jų buvo klausiama apie jų miego elgesį, įskaitant snaudimą ir kvėpavimo problemas miego metu.

Iš viso 162 insultą patyrę asmenys naktį miegojo mažiau nei penkias valandas, palyginti su 43 insulto nepatyrusiais asmenimis. Tyrėjai nustatė, kad tie, kurie miegojo mažiau nei penkias valandas, tris kartus dažniau patyrė insultą nei tie, kurie miegojo vidutiniškai septynias valandas.

Dar 151 insultą išgyvenęs asmuo miegojo daugiau nei devynias valandas per parą, palyginti su 84 insulto nepatyrusiais asmenimis. Ilgai miegojusieji turėjo dvigubai didesnę tikimybę patirti insultą nei tie, kurie miegojo septynias valandas.

Be to, tyrimo metu nustatyta, kad žmonės, kurie snaudė ilgiau nei vieną valandą, 88 % dažniau patyrė insultą nei tie, kurie nemiegojo. Tyrėjai taip pat pranešė, kad žmonėms, kurie miegodami knarkia, tikimybė patirti insultą yra 91 % didesnė nei tiems, kurie neknarkia.

Knarkiančiųjų tikimybė patirti insultą yra beveik tris kartus didesnė nei tų, kurie neknarkia. Dalyviams, sergantiems miego apnėja, beveik tris kartus didesnė tikimybė patirti insultą nei tiems, kurie neturi kvėpavimo sutrikimų miego metu.

Miego problemos dažnai lieka nepastebėtos

Atliekant tyrimą buvo atsižvelgta į kitus veiksnius, turinčius įtakos insulto rizikai, įskaitant rūkymą, fizinį aktyvumą, depresiją ir alkoholio vartojimą, tačiau gauti panašūs rezultatai, kurie negali įrodyti priežasties ir pasekmės ryšio. Jie įrodo tik patį ryšį. Vis dėlto, gavę šiuos rezultatus, gydytojai galėtų anksčiau pradėti pokalbius su žmonėmis, kurie turi miego problemų.

Intervencijos, skirtos miegui pagerinti, taip pat gali sumažinti insulto riziką ir turėtų būti būsimų tyrimų objektas.

Miego problemoms vis dar skiriama nepakankamai dėmesio širdies ir kraujagyslių ligų priežiūros srityje. Diagnozavus širdies ir kraujagyslių ligas, vis dažniau pripažįstamas miego apnėjos vaidmuo dėl jų atsiradimo, bet ne nemiga ir kitos miego problemos. Šiame tyrime buvo nagrinėjamos ne tik miego sutrikimų, tokių kaip apnėja, problemos, bet ir kiti miego sutrikimai, kurie dažnai lieka nepastebėti širdies ir kraujagyslių ligų priežiūros srityje.

Tyrėjai sakė, kad ypač nustebino didelis nemigos paplitimas tarp žmonių, atsigaunančių po insulto. Dar vieno panašaus tyrimo metu Arizonoje nustatyta, kad beveik 41 proc. insultą ar mini insultą patyrusių žmonių iš karto po insulto kankino nemiga^[5].

Nors laikui bėgant nemigos paplitimas šiek tiek mažėjo, praėjus daugiau nei trims mėnesiams po insulto ar mažojo insulto, šiek tiek mažiau nei 36 % insultą patyrusių asmenų vis dar turėjo miego problemų. Pasak tyrimo komandos vadovo Michael Grandner, nemiga dažnai traktuojama kaip psichikos sveikatos problema, jei gydytojai ją apskritai pripažįsta.

Paprastai ji atmetama arba apie ją net neklausiama. Manoma, kad tai yra skundas arba kažkas, su kuo turėtume tiesiog susitaikyti. Šie duomenys išryškina faktą, kad ši problema egzistuoja pacientams, patyrusiems insultą, ir jos nereikėtų ignoruoti. Tokie tyrimai ir šie konkretūs ryšio įrodymai turėtų paskatinti tirti miego sutrikimus atsižvelgiant į širdies sveikatą.