Lietuvos visuomenė: itin išsilavinusi ar tiesiog bijanti pasirodyti kvaila?
Aukštasis mokslas Lietuvoje jau ne vieną dešimtmetį kelia aistras. Ne vienerius metus buvome priskiriami prie tų valstybių, kuriose 25-34 m. žmonių grupė yra labiausiai išsilavinusi – turi aukštojo mokslo diplomą[1]. Pavyzdžiui, 2018-ais buvome net 4-ti pasaulyje, 2019-ais jau pirmavome visoje Europos Sąjungoje[2].
Iš tiesų, pakalbėjus su dažnu paskutinių klasių moksleiviu, jis arba ji žada tęsti mokslus Lietuvos ar užsienio universitete. Tokia patirtis, atrodo, lyg ir būtina bei savaime suprantama, nors dažnas neturi nei didelių karjeros ambicijų, nei tuo labiau, akademinių planų.
Tikriausiai kiekvienas gali įvertinti skirtingai, bet ir bendrame mūsų šalies visuomenės kontekste, išskirti, kad daugelis mūsų iš tiesų esame itin išsilavinę, sudėtinga. Daugelis žmonių stokoja kritinių analizės įgūdžių, paprastos logikos ir gebėjimų diskutuoti. Ką jau kalbėti apie elementarią rašymo įgūdžių stoką, kuri persekioja net ir įgijusius ne vieną universitetinį laipsnį.
Tuomet didžiausia kaltė vėl suverčiama šalies aukštosioms mokykloms, kurios prisideda prie mokslo nuvertėjimo. Iš esmės, tai ir yra dalinė tiesa. Daugelis studijuoja tiesiog tam, kad dar keleriems metams atidėtų suaugusio žmogaus gyvenimą ir kasdienybę, o kai mokslas yra nemokamas – nestudijuoti tampa lyg tam tikra nuodėmė.
Tuo tarpu pačios aukštojo mokslo įstaigos priima daugybę studentų, kurie neatitinka ne tik universitetų ar kolegijų standartų, bet ir aplamai, sunku įsivaizduoti, kaip gi jie baigė vidurinę mokyklą. Taip išsikreipia visa aukštojo mokslo statistika, o kartu ir pamirštama, jog universitete turėtų būti ugdomi ir naujieji akademikai, dabartinius profesorius galintys pakeisti po kelerių ar keliolikos darbo metų.
Menka dalis pirmakursių susimąsto apie tolimesnes studijų galimybes. Nors antrosios pakopos magistro studijų programomis susidomi akademiniam gyvenimui „ne“ tarti dar nenorintys studentai arba teorinių žinių prisireikę vyresni specialistai, doktorantūros studijos daugeliui lieka visiška paslaptimi.
Tuomet ir kyla beveik komiška situacija, kai nei visuomenė, nei patys studentai besisukantys mokslo žmonių burbule, nesuvokia, kaip tampama profesoriumi. Juk iš tiesų, ugdyti vis naujas studentų kartas reikia ne vieno ir ne dviejų srities profesorių, tačiau praktikoje habilituoto daktaro laipsnį gauna vos vienas kitas, įveikęs ilgus studijų metus, pakėlęs daug jėgų reikalaujantį darbo krūvį ir tikra finansine našta galinčias tapti menkas studijų stipendijas.
Kelias link profesoriaus karjeros – ilgas ir stokojantis prabangos
Akademinio pasaulio hierarchija skiriasi, atsižvelgiant į kiekvieną šalį ir joje vyraujančias nuostatas. Vis tik, visoje Europos Sąjungoje taikoma vienoda tvarka ir dominuoja Bolonijos proceso dėka priimti akademiniai laipsniai. Šiuo metu, unifikuojant, pripažįstami šie laipsniai: bakalauras, magistras ir daktaras.
Bakalauras ir magistras daugeliui yra gerai suprantami žodžiai, tačiau daktaras sukelia žymiai daugiau klausimų.
Daktaro arba mokslų daktaro laipsnis yra aukščiausias akademinėje hierarchijoje. Daktaro laipsnis suteikiamas asmenims, baigusiems doktorantūros studijas ir apgynusiems daktaro darbą – disertaciją. Šis laipsnis liudija, kad asmuo geba dirbti mokslinį darbą, o kai kuriose šalyse tai yra ir paskutinis aukštojo išsilavinimo laiptelis[3].
Daktaro laipsnį įgiję asmenys gali skaityti paskaitas, vesti seminarus, atlikti išsamius tyrimus. Vis tik, pirmiau tenka įveikti doktorantūros studijas. Šios studijos trunka nuo 4 iki 6 metų. Priklauso nuo to, ar asmuo pasirenka nuolatines ar ištęstines studijas. Doktorantai gauna ir valstybės nustatytą paramą – stipendiją.
Pirmųjų metų doktorantai gauna 760 Eur, antrųjų, trečiųjų ir ketvirtųjų metų doktorantai – 880 Eur. Papildomos stipendijos gali būti skiriamos už akademinius pasiekimus[4]. Kadangi doktorantai susiduria su didžiuliu krūviu, kai kurie nesuderina darbo bei studijų. Būsimas profesorius tuomet yra priverstas išgyventi iš menkos stipendijos, be to, didžiąją dalį laisvalaikio skiria akademiniam darbui: rengia disertaciją, rašo mokslinius darbus, gali dėstyti žemesnės pakopos studentams.
Net ir neatbaidyti menkos finansinės perspektyvos ar asmeninio laiko stokos, ne visi baigia doktorantūros studijas ir įgauna daktaro laipsnį. Disertacijos rengimas dažnai atsiremia ir į pasirinktos srities įdomumą, perspektyvas, palaikymą iš vadovo. Dažniausiai doktorantai pirmuosius studijų metus skiria plano rengimui, diskusijoms su moksliniu vadovu, egzaminams, teorinės literatūros rinkimui ir analizei[5].
Antraisiais ir trečiaisiais metais disertacija yra rengiama ir svarstoma, kaupiami empiriniai duomenys, planuojama mokslinių tyrimų rezultatų sklaida: rengiamos publikacijos, dalyvaujama konferencijose.
Ketvirtaisiais metais disertacija yra svarstoma, o vėliau ir ginama.
Gynimas vyksta akademiniame padalinyje, viešai. Tiesa, prieš tai, reikia nueiti ir nemenkus dokumentacijos kelius. Reikia pateikti:
- prašymą ginti daktaro disertaciją;
- magistro kvalifikacinio laipsnio diplomo kopiją;
- gyvenimo ir mokslinės veiklos aprašymą;
- egzaminų išlaikymo protokolą;
- disertacijos svarstymo universiteto padalinyje ir doktorantūros komitete protokolus;
- recenzentų išvadas apie daktaro disertaciją;
- adresatų, kuriems bus siunčiama santrauka ir disertacija, sąrašą;
- mokslininko sutikimą būti gynimo tarybos pirmininku / nariu;
- gynimo tarybos pirmininko ir narių mokslo darbų sąrašus.
Pasiūla yra, tačiau susidomėjimas menkas
Galima manyti, kad kryžiaus keliai, kuriuos reikia nueiti iki norimo daktaro laipsnio ir profesoriaus karjeros starto atbaido net itin ambicingus ir tvirtus studentus. Nors populiariausios Lietuvos aukštosios mokyklos siūlo ne vieną doktorantūros studijų kryptį, dar bent 4-erių metų kelionei po akademinius vandenis pasiryžta nedaugelis.
Pavyzdžiui, 2020-ais aukštosios mokyklos parengė 24,8 tūkst. aukštojo mokslo specialistų, iš kurių tik 306 įgavo mokslo daktaro laipsnį, dar 39 absolventai baigė doktorantūros studijas mokslinių tyrimų institutuose. 2020-2021 metų laikotarpyje doktorantūros studijas krimto 2 235 studentai, iš jų, 2 175 mokėsi valstybės finansuojamose vietose[6].
