Siaubo žanro filmai, literatūra bei pramogos populiarėja
Delnai prakaituoja, padažnėja širdies plakimas, raumenys įsitempia, oda pašiurpsta. Kai baimė atslūgsta, užplūsta malonus jausmas. Vieniems tai palengvėjimas, kitiems – tikra euforija.
Tai yra vadinamasis „siaubo paradoksas“, reiškiantis, kad tinkamomis aplinkybėmis, bijoti gali būti smagu ir galbūt net naudinga. Net kūdikiams ir vaikams patinka kiek baugios pramogos.
Dažnas su siaubo pasaulio susipažįsta dar ankstyvoje vaikystėje žaisdami slėpynes tamsoje, skaitydami kiek baugias pasakas ar tikėdami vaiduokliais arba pabaisomis, gyvenančiomis po lova[1].
Suaugus, daugelis žmonių, kurie net nelaikytų savęs siaubo žanro gerbėjais, mėgaujasi tikrų nusikaltimų tinklalaidėmis, internete nagrinėja siaubingų nusikaltimų bylas, skaito trilerius ir detektyvinius romanus, su draugais mielai užsuka į pramoginius siaubo kambarius.
Siaubas tampa atsipalaidavimo forma, pramoga ir kai kuriais atvejais, net būdu įveikti savo vidinius demonus bei sunkumus. O atsižvelgiant į įtemptą pastarųjų metų laikotarpį, kurį išgyvena visas pasaulis, pastebima ir įdomi tendencija.
Siaubo pramogos vis populiaresnės tampa sudėtingu gyvenimo laikotarpiu. Tai reiškia, kad didelė dalis žmonių, nerimą dėl sudėtingos finansinės situacijos, pandemijos ar karo, malšina būtent siaubo pramogomis.
Mūsų kūnui baimė gali būti naudinga
Kai kurie žmonės visiškai mėgausi siaubo filmais, literatūra, pabėgimo kambariais. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, baimė nėra teigiama emocija. Tai reiškia, kad siaubo mums reikia ne emocinių poreikių patenkinimui, bet stimuliacijai. Baimės laukimas gali mus stimuliuoti tiek psichiškai, tiek fiziškai.
Pavyzdžiui, žiūrint siaubo filmą, vienu metu suaktyvėja net keli stimuliacijos tipai, mūsų kūnuose keičiasi biocheminės medžiagos. Išgąstis gali paskatinti adrenalino išsiskyrimą, todėl sustiprėja pojūčiai ir pakyla energija. Kai bijome, mūsų endokrininė sistema išskiria adrenaliną, noradrenaliną ir kortizolį, kurie padeda organizmui pasiruošti kovai[2].
Supratus, kad realios kovos nebus, mūsų kūnas atsipalaiduoja, o tada daugelis žmonių patiria pakilią nuotaiką. Viename tyrime buvo nagrinėjama, kaip 262 suaugusieji jautėsi prieš ir po to, kai įžengė į ekstremalų siaubo namą. 50 proc. žmonių teigė, kad po apsilankymo name jautėsi žymiai geriau[3].
Siaubas mus moko pažinti savo emocijas
Vis dėlto, į siaubą kiekvienas reaguojame individualiai. Tai reiškia, kad atrasdami savo vidines siaubo ribas mes mokomės pažinti save, galime labiau kontroliuoti savo emocinę būseną.
Paprastai, pagrindinė siaubo filmo tema yra kokia nors pabaisa, blogis, kurį reikia nugalėti. Būtent pabaisos grėsmė yra siaubo filmo tikslas – sukelti žiūrovams baimę ir nerimą.
Grėsmė yra pagrindinis siužeto elementas: žmonės yra linkę atkreipti dėmesį į pavojų ir šis polinkis pasireiškia dar vaikystėje. Grėsmė svarbi ne tik mūsų regimajam dėmesiui, bet ir kitoms pažinimo sritims, įskaitant atmintį, mokymąsi ir socialinį informacijos perdavimą.
Aplinkos stebėjimas, ar nėra grėsmės, ir geriausių veiksmų nustatymas yra dalis nervinių sistemų, kurios optimizuoja gyvų sutvėrimų išgyvenimą. Taigi, net pats absurdiškiausias siaubo filmo scenarijus ateityje gali padėti mums išgyventi, pasirinkti tinkamesnį kelią ar tiesiog išvengti pavojaus.
Siaubas – būdas kovoti su nerimu ir stresu
Pasirinkę kokią nors siaubo pramogą mes netenkame kontrolės. Žiūrėdami siaubo filmą ar skaitydami knygą nežinome, kada pasirodys piktoji dvasia ar žudikas. Apsilankę siaubo kambaryje, negalime nuspėti, kada pasirodys pabaisa. Itin neurotiškiems žmonėms tokia situacija gali atrodyti it tikras pragaras.
Juk vienas nemaloniausių nerimo aspektų dažnai yra jausmas, kad negalime kontroliuoti situacijos. Tačiau, keletas tyrimų rodo, kad siaubas gali padėti mums suvokti kontrolės rėmus: didėjanti suvokiama kontrolė, net ir įsivaizduojama, mažina smegenų sričių, reaguojančių į grėsmę, aktyvavimą ir mažina nerimą.
Siaubas gali suteikti tokį kontrolės jausmą, nes pakeičia nerimo šaltinį. Kai išgalvotas siaubo pasaulis patraukia mūsų dėmesį, pasikeičia mūsų nerimo šaltinis. Užuot jautę nerimą dėl santykių ar darbo, nerimaujame dėl ekrane rodomos pabaisos.
Ilgainiui, ypač užsigrūdinę siaubo gerbėjai gali tapti psichologiškai atsparesni nerimui. „NOW TV“ vartotojų apklausa parodė, kad žmonės, kurie yra siaubo žanro gerbėjai, jautėsi geriau pasirengę antrajai COVID-19 bangai.
Kitaip tariant, žmonės, susidūrę su išgalvotais siaubais, gali geriau susidoroti su nerimą keliančiais įvykiais realiame pasaulyje[4].
Iš tiesų, siaubo žanras ypač populiarus tapo 2020 m., kai pasaulį sukaustė pandemija. Tais metais žmonės buvo labiau neramūs ir savo stresą malšino siaubingais vaizdiniais ekrane ar siaubo literatūra[5].
Kontroliuojamas saugumo aspektas tampa siekiamybe
Tačiau jeigu mūsų gyvenimuose užtenka ir ramybės, ir stimulo, kodėl vis tiek ieškome siaubo? Atsakymas gali būti paprastas. Siekiame naujos patirties: galbūt kiek fantastinės, kartais – komiškos ar tikrai siaubingos.
Pavyzdžiui, siaubo filmai apie apokalipsę leidžia mums išgyventi alternatyvią realybę. Siaubo pramogos gali mums padėti saugiai patenkinti smalsumą apie tamsiąją žmogaus psichikos pusę.
Daugelis iš mūsų iš prigimties esame smalsūs. Stebėdami siužetus, kuriuose veikėjams tenka susidurti su blogiausiomis savo, žmonijos ar planetos dalimis, galime atlikti mūsų pačių charakterio studiją.
Tiesa, tyrimai rodo, kad tinkamai mėgaudamiesi siaubo turiniu turime turėti psichologinį apsauginį rėmą. Yra trys skirtingos tokių rėmų kategorijos:
- turime tikėti, kad esame fiziškai saugūs;
- turime gebėti psichologiškai atsiriboti nuo siaubo patirties;
- turime pasitikėti savimi kontroliuojant ir valdant pavojus, su kuriais susiduriame.
Tyrimai rodo, kad bet kurio iš šių psichologinių apsaugos rėmų nebuvimas mažina siaubo vartojimo džiaugsmą.
Siaubo fanatiko portretas gali būti ypač įvairus
Taigi, kokie žmonės dažniausiai įsitraukia į siaubo pasaulį? Kai kurie tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems būdingas stipresnis pojūčių ieškojimo bruožas, yra linkę labiau ieškoti su siaubu susijusių patirčių ir jomis mėgautis. Atvirumo naujai patirčiai bruožas taip pat yra svarbus.
Be to, su tuo, ar žmogus pamėgs siaubo pramogas yra susiję ir individualūs empatijos skirtumai. Tie, kurie nėra tokie empatiški, gali labiau mėgautis siaubo filmais, knygomis, džiaugtis siaubo pramogomis. Taip yra todėl, kad tie, kurie pasižymi aukštesniu empatijos lygiu, yra linkę labiau neigiamai vertinti kitų patiriamas kančias.
Atrodo, kad lytis ir amžius taip pat turi reikšmės. Vienos apklausos metu nustatyta, kad siaubo žanras labiau traukia jaunesnius asmenis; vyrus dažniau nei moteris[6].
Galiausiai, tyrimas, kurio metu analizuoti 82 šalių kino teatrų kasų duomenys, atskleidė, kad siaubo filmų pomėgis gali skirtis įvairiuose ekonominio išsivystymo etapuose.
Nustatyta, kad asmenys iš šalių, kuriose BVP vienam gyventojui yra didesnis, dažniau išreiškė palankumą siaubo filmams, tačiau tokio paties dėsningumo nepastebėta kitų filmų žanrų, pavyzdžiui, romantinių, atveju. Tai reiškia, kad finansinių išteklių trūkumas gali susilpninti psichologinį apsauginį rėmą, reikalingą siaubo filmams mėgautis.
