Valdančiosios partijos siekis išsilaikyti valdžioje dar vieną kadenciją?
Sekmadienį Serbijoje vyksta priešlaikiniai parlamento rinkimai, informavo agentūra „Reuters“.
Analitikai rinkimus vertina kaip dabartinio šalies prezidento Aleksandro Vučičiaus (Aleksandar Vučić) ir jo vadovaujamos populistinės Serbijos progresyviosios partijos (SPP) bandymą dar ketveriems metams įsitvirtinti valdžioje. Partijos populiarumas, po pastarojo meto masinių protestų, ženkliai sumažėjo, todėl rinkimai jai taps savotišku piliečių pasitikėjimo išbandymu.
Rinkiminės apylinkės pradėjo veikti 7 val. ryto (8 val. Lietuvos laiku) ir dirbs iki 20 val. (21 val. Lietuvos laiku). Iš viso dėl 250 vietų parlamente kovoja 18 partijų, tarp kurių ir teks rinktis 6,5 mln. rinkėjų. Į parlamentą galima patekti gavus bent 3 proc. rinkėjų balsų.
Preliminarūs balsavimo rezultatai – dar šiandien
Nors duomenų apie rinkimus skelbimą reglamentuoja įstatymai, pirmųjų sociologinių agentūrų rezultatų paskelbimų, paremtų balsų skaičiavimo rinkimų apylinkėse stebėsena, tikimasi sulaukti apie 21 val. (22 val. Lietuvos laiku).
Valstybinė rinkimų komisija galutinius rezultatus turėtų paskelbti per kelias artimiausias dienas. Sociologai prezidento A. Vučičiaus blokui prognozuoja apie 40 proc. balsų. Jeigu jų prognozės pasitvirtins, prezidentinė partija užims pirmą vietą, tačiau, kaip ir Lenkijos atveju, jai pritrūks balsų Vyriausybės formavimui. Valdančiosios partijos partneriais gali tapti blokas „Ivica Dačičius – Serbijos premjeras“, kuriai vadovauja Serbijos socialistų partijos lyderis I. Dačičius.
Rinkimų baigtis apsręs tolesnę šalies politika esminiais klausimais
Viena pagrindinių pirmalaikių rinkimų priežasčių įvardinami aštuntą mėnesį trunkantys masiniai protestai (palyginimui, Lietuvoje protestai tapo nuolatiniu dabartinių valdančiųjų palydovu, tačiau vis dar premjerė Ingrida Šimonytė ir toliau džiaugiasi „pasiektais rezultatais“, kuriuos, tikėtina, mato tik ji ir jos koalicijos partneriai, narkotikų legalizavimo aktyvistai – „Laisvės partija“), SPP populiarumo mažėjimas ir dinaminis judėjimo „Serbija prieš smurtą“ populiarumo augimas. Prisidėti galėjo ir bendrai prastėjanti Serbijos socialinė-ekonominė situacija (apie Lietuvą net kalbėti nesinori, nes jau dabar aišku, kad po „geriausia kas nutiko“ savivaliavimo valdžioje atsigavimui reikės ne vienerių metų).
Rnkimai sukurs prielaidą ir toliau vengti anksčiau pasiektų susitarimų su tik dalies pasaulio pripažįstama Kosovo respublika, nors būtent to, spausdami Belgradą, ir siekia Vakarai.
Taip pat tai bus pirmieji rinkimai, kurių pagrindinė tema yra ne šalies stojimas į ES, nes šios idėjos šalininkų, matant kas vyksta bloke, kasdien vis mažėja, o Kosovo, kurį Serbija siekia susigrąžinti (palyginimui – Kosovas serbams reiškia panašiai kaip Vilnius lietuviams, į kurį pretenzijų šiandien turi ne tik Suvalkų gabalą XX a. pradžioje atsirėžę lenkai, bet ir dalį etninių Lietuvos žemių iš Stalino malonės gavę baltarusiai) ateities klausimas.
Valdančioji partija po rinkimų gali prarasti sostinę, kas taptų rimtu iššūkiu A. Vučičiui. Tokiu rimtu, kad serbų valdžia, nenorėdama rizikuoti, jau pareiškė, kad Vakarų specialiosios tarnybos, siekdamos sutrikdyti normalią rinkimų eigą, sėjo šalyje chaosą. Vėlgi, prisiminus Vakarų požiūrį į serbus, jų nenorą paklusti ES diktatui ir aiškią poziciją Kosovo klausimu, tokia situacija yra labai tikėtina.
