Senosios lietuvių mįslės: ką jos išduoda apie protėvių gyvenimą

Lauke spaudžia šaltis, anksti sutemsta, o trobos kampe ūžia ratelis. Prie balanos šviesos susėdę žmonės verpia, plėšo plunksnas, vija virves – ir vienas kitam meta klausimą, kurio niekas iš karto neįspėja. „Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta. Kas?“ Kol kiti spėlioja, darbas eina greičiau, o vakaras – linksmiau. Taip šimtmečius gyvavo senosios lietuvių mįslės. Šiandien jas dažniausiai randame vaikų knygelėse, bet iš tiesų tai vienas įdomiausių langų į protėvių kasdienybę: kas buvo svarbu, ką žmonės matė, lietė ir naudojo kiekvieną dieną, kaip juokavo ir kaip vertino gudrumą.

Šiame straipsnyje papasakosime, kada ir kaip mįslės buvo minamos, kodėl jose tiek daug pečių, kibirų ir ratelių, kur šiandien saugomi dešimtys tūkstančių užrašytų mįslių ir kaip jas atrasti patiems. Pabaigoje rasite 11 senųjų mįslių su paaiškinimais – ką kiekviena jų sako apie to meto gyvenimą.

Kas yra mįslė: užminimas ir įminimas

Tautosakininkai mįslę apibūdina labai paprastai: ją sudaro dvi dalys. Pirmoji – užminimas, t. y. vaizdingas, dažnai keistas ar net absurdiškas apibūdinimas. Antroji – įminimas, paprastas atsakymas, kuris įvardija daiktą ar reiškinį. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pabrėžiama, kad būtent ši dvinarė struktūra yra svarbiausias mįslės požymis, o pačiam minimui reikia gyvo dialogo – vienas klausia, kitas spėja.

Lietuvių mįslių pasaulis platesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tyrėjai skiria kelias grupes:

• Objektų mįslės – pačios gausiausios. Jose perkeltine prasme apibūdinamas kasdienis daiktas, gyvūnas, augalas ar gamtos reiškinys.
• Mįslės apie konkretų atsitikimą – jas įminti gali tik tas, kuris žino slepiamą istoriją. Atsakymas čia būna ilgas, beveik pasakojimas.
• Mįslės apie raides, garsus ir žodžius – jose „slepiamas“ ne daiktas, o pats žodis ar jo raidė.
• Minklės – mįslės klausimo forma („Kas auga be šaknų?“). Dalis jų labai senos, kitos – sąmojingi klausimai su netikėtu atsakymu.
• Galvosūkiai – užduotys su aiškia sąlyga, dažnai reikalaujančios ką nors suskaičiuoti.

Jei norite pažiūrėti, kaip šios rūšys atrodo šiandien, užsukite į 77.lt mįslių skyrių – ten rasite ir lietuviškų liaudies mįslių, ir šiuolaikinių galvosūkių.

Kada ir kaip buvo minamos mįslės

Mįslės nebuvo minamos bet kada. Tautosakininkės Aelitos Kensminienės tyrimai rodo, kad Lietuvoje, kaip ir šiauresniuose kraštuose, jos daugiausia skambėdavo šaltuoju metų laiku – rudenį ir žiemą, vakarais, patalpose, kai žmonės susirinkdavo kartu dirbti. Vasarą laukuose darbo buvo per akis, o ilgais tamsiais vakarais, kai rankos užimtos, o galva laisva, mįslės tapdavo puikia pramoga.

Ypač svarbūs buvo linų dorojimo ir verpimo vakarai. Tyrėja atkreipia dėmesį į įdomų sutapimą: linų darbų, mįslių minimo ir vestuvių laikas kaime sutapdavo. Rudenį ir žiemą jaunimas daugiau bendraudavo, vykdavo vakaronės, buvo piršlybų ir vestuvių metas. Todėl mįslės buvo ne tik žaidimas – jos padėdavo parodyti savo nuovokumą.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje mįslių minimas daugiausia atliko pramoginę funkciją. Tyrėjai mano, kad buvo dvi pagrindinės mįslių minėtojų grupės:

1. Jaunimas tarpusavyje. Vaikinai ir merginos vakaronėse varžydavosi, kas daugiau įspės ar kas sugalvos neįmenamą mįslę.
2. Vyresnieji – vaikams. Seneliai ir tėvai mįslėmis mokė mažuosius pažinti aplinką, daiktų paskirtį, gyvūnų įpročius. Čia mįslė tapdavo ir mokymo priemone.

Šis senas įprotis puikiai tinka ir šiandien: rudens ar žiemos vakarą išjunkite ekranus ir surenkite šeimos mįslių vakarą. Idėjų, kaip tokį vakarą paįvairinti žaidimais, rasite žaidimų vakarėliui rinkinyje.

Mįslės vestuvėse, dainose ir pasakose

Mįslės gyveno ne vien vakaronėse. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad mįslių minimo varžybų atspindžių yra liaudies pasakose, dainose ir vestuvių apeigose. Kensminienė pastebi, kad dainose mokėjimas įspėti mįslę dažnai laikomas privaloma merginos (kartais ir vaikino) savybe. Pasakose atvirkščiai – herojus, sugalvojęs mįslę, kurios niekas negali įminti, parodo savo gudrumą ir protą. Abiejuose žanruose mįslė tampa savotišku egzaminu: ar žmogus pakankamai išmintingas tuoktis?

Įdomu ir tai, kad dainose dažniausiai sutinkamos objektų minklės – artimos toms mįslėms, kurias pažįstame ir šiandien. O pasakose aptinkama daug įvairesnių ir senesnių formų, kurias tyrėjai sieja net su pačia mįslių kilme.

Ką mįslės pasakoja apie protėvių buitį

Paskaitę kelias dešimtis senųjų mįslių iš karto pastebėsite, kad atsakymuose kartojasi tie patys daiktai: durys, krosnis, ratelis, kibiras, šulinio svirtis, dalgis, adata, vartai, tvora. Enciklopedijoje pažymima, kad įminimai dažniausiai nurodo nesudėtingus žmogaus aplinkos objektus – gyvus ir negyvus, gamtinius ir žmogaus sukurtus. Kitaip tariant, mįslės yra tarsi senosios sodybos inventorius.

Ką iš jų galime sužinoti?

• Kaip atrodė namai. Mįslėse daug durų, slenksčių, langų, krosnių ir kaminų. Jose atsispindi tai, kad troba buvo šildoma krosnimi, o durys skyrė šiltą vidų nuo šalto kiemo.
• Kokie buvo darbai. Ratelis, verpstė, staklės, spragilas, dalgis, akėčios – mįslėse kalbama apie verpimą, audimą, šienapjūtę, kūlimą.
• Kaip buvo gaunamas vanduo. Šulinio svirtis ir kibiras – vienas dažniausių mįslių objektų. Tai nenuostabu, nes vanduo kasdien būdavo semiamas rankomis.
• Kaip žmonės matė gamtą. Mėnulis, žvaigždės, sniegas, ledas, ežys, voras, bitė – mįslės rodo atidų gamtos stebėjimą.
• Kokie buvo gyvuliai. Kensminienė yra atskirai tyrusi, kaip mįslėse vaizduojami arkliai, – šis gyvūnas ūkyje buvo nepakeičiamas, todėl ir mįslėse jo labai daug.

Mįslių vaizdai kartais būna platesni nei valstiečio gyvenimas: juose atsiranda mitinių ir fantastinių elementų, karalių, dvarų, net kūno vaizdinių. Tačiau atsakymas beveik visada grąžina į žemę – į paprastą daiktą, kurį kiekvienas klausytojas buvo matęs savo kieme.

11 senųjų lietuvių mįslių su paaiškinimais

Žemiau pateikiame mįsles, užrašytas tautosakos šaltiniuose ir pateiktas Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mįslių kartotekoje. Pirmiausia pabandykite įminti patys, o tik paskui skaitykite paaiškinimą.

Mįslė	Atsakymas	Ką ji pasakoja
„Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta.“	Durys	Viena durų pusė atsukta į šiltą trobą, kita – į šaltį. Viršus išdžiūsta, o apačia nuo drėgmės ir purvo pūva. Mįslė primena, kad troba buvo šildoma, o durys kasdien „kariavo“ su oru.
„Meškos nagai surakinti.“	Sąspara	Sąspara – vieta tvoroje, kur skersinės kartys sukišamos tarp stulpų ir išimamos, norint pereiti ar pervažiuoti. Kartys, įkištos į stulpus, priminė sukabintus meškos nagus. Ši mįslė pasakoja apie aptvertus kiemus ir ganyklas.
„Abipus kalnelio žiba dvi žvakelės.“	Akys	Kalnelis – tai nosis, o žvakelės – akys. Žvakė ar balana buvo vienintelė vakaro šviesa, todėl ir akių blizgesys lygintas su ugnele.
„Abidvi stovi prie kelio ir viena kitos nemato.“	Akys	Tas pats atsakymas, kitas vaizdas: kelias čia – nosis, o akys stovi abipus jos ir viena kitos niekada neišvysta. Ši mįslė kartotekoje užrašyta daugybe variantų.
„Adatų kamuolėlis takeliu nuriedėjo.“	Ežys	Spygliuotas, susiriečiantis į kamuolį gyvūnas – iš tikrųjų panašus į adatų pagalvėlę. Adata buvo kasdienis siuvimo įrankis, todėl palyginimas buvo aiškus kiekvienam.
„Vasarą darže keroja, žiemą gryčioje žiemoja, kas jį pauosto, ašaras šluosto.“	Svogūnas	Mįslė seka visą daržovės kelią: užauga darže, žiemai sunešama į trobą, o pjaustant spaudžia ašaras. Ji rodo, kaip buvo kaupiamos atsargos žiemai.
„Įkiši – marma, ištrauki – varva.“	Kibiras, šulinio svirtis, samtis ir kt.	Viena įdomiausių mįslių: kartotekoje jai užrašyta daugybė teisingų atsakymų – svirtis, kibiras, samtis, šulinys, vanduo, skalbimas, sviesto mušimas. Ji parodo, kiek kasdienių darbų buvo susiję su vandeniu.
„Kas auga be šaknų?“	Akmuo	Tai objektų minklė, kurią tyrėjai laiko labai sena, nes ji sutampa su dainų tekstais. Ji primena, kokie paprasti, bet gilūs buvo protėvių klausimai apie pasaulį.
„Po kokiu medžiu kiškis slepiasi lyjant?“	Po šlapiu	Tikroji minklė: klausimas verčia galvoti apie medžių rūšis, o atsakymas – juokingai paprastas. Tokios minklės rodo, kad protėviai mėgo ne tik išmintį, bet ir žodžių žaismą.
„Pas kleboną vidury, pas bobutę yra dvi.“	Raidė „b“	Mįslė apie raidę: žodžio „klebonas“ viduryje yra viena „b“, o žodyje „bobutė“ – dvi. Tokios mįslės atsirado plintant raštingumui ir rodo jau abstraktesnį mąstymą.
„Mes trys, jūs trys; mudu du, judu du, tu bei aš. Kiek tai?“	Dvylika	Liaudies galvosūkis, kuriame tereikia viską sudėti: 3 + 3 + 2 + 2 + 1 + 1. Gudrybė ta, kad skaičiai paslėpti įvardžiuose, todėl skubantis ima ir susipainioja.

Daugiau panašių lietuviškų mįslių su atsakymais rasite lietuviškų mįslių puslapyje, o mažiesiems pritaikytas – mįslių vaikams rinkinyje.

Kaip mįslės „kalba“: metaforos, rimai ir garsų žaismas

Kodėl mįsles taip lengva įsiminti? Atsakymas – jų kalboje. Enciklopedijoje rašoma, kad daugumos objektų mįslių užminimai yra ištobulintos poetinės formos ir sąmojingi. Pagrindinė priemonė – metafora: durys turi „galvą“ ir „kojas“, nosis tampa „kalneliu“, ežys – „adatų kamuolėliu“.

Mįslėse ypač mėgstami priešpriešos ir paradoksai – kai daiktas tuo pat metu šyla ir šąla, stovi prie kelio, bet nieko nemato. Dažnai kartojasi tos pačios sakinio konstrukcijos, todėl mįslė skamba ritmingai, beveik kaip daina. Daug rimų, aliteracijų (to paties priebalsio kartojimo), net specialiai dėl skambesio sugalvotų žodžių, tokių kaip „šarangė varangė“, ar garsažodžių, pavyzdžiui, „tatatuoja“.

Ši kalbos žaismė turėjo ir praktinę prasmę. Kai mįslės buvo perduodamos tik žodžiu, ritmas ir rimas padėdavo jas įsiminti ir perduoti kitai kartai beveik nepakitusias. Tuo pačiu jos lavino vaikų kalbą – mokė pastebėti panašumus, mąstyti vaizdais, žaisti žodžiais.

Mįslių rinkiniai: nuo XVII a. rankraščių iki knygų

Mįslės buvo užrašinėjamos jau senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. 1956 m. tautosakininkas Jurgis Lebedys parengė leidinį „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: priežodžiai, patarlės, mįslės“, kuriame surinkta seniausia užrašyta smulkioji tautosaka. Tai liudija, kad mįslės domino rašto žmones jau prieš kelis šimtmečius.

1913 m. Čikagoje išleista Kleopo Jurgelionio „Mįslių knyga“ – vienas ankstyvųjų lietuviškų mįslių rinkinių, išleistas išeivijoje. Vėliau mįsles rinko tautosakininkai, mokytojai, studentai ir patys kaimo žmonės, siųsdami užrašus į tautosakos archyvus.

2024 m. pasirodė Aelitos Kensminienės monografija „Lietuvių mįslės: funkcionavimas ir poetika“, kurioje apibendrinti ilgamečiai mįslių tyrimai. Pagrindiniai šaltiniai apibendrinti lentelėje:

Leidinys ar šaltinis	Metai	Kuo svarbus
Kleopas Jurgelionis, „Mįslių knyga“ (Čikaga)	1913	Ankstyvas lietuviškų mįslių rinkinys, išleistas išeivijoje.
„Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.“, parengė Jurgis Lebedys	1956	Seniausi užrašyti priežodžiai, patarlės ir mįslės.
LLTI mįslių kortelinė kartoteka	Kuriama kelis dešimtmečius	Apie 100 000 susistemintų mįslių ir dar apie 40 000 nesutvarkytų išrašų.
Skaitmeninė mįslių kartoteka („E. kalba“)	Viešai prieinama	Dešimtys tūkstančių mįslių, kurias galima ieškoti internete.
Aelita Kensminienė, „Lietuvių mįslės: funkcionavimas ir poetika“	2024	Mokslinė monografija apie mįslių gyvavimą ir poetiką.

Kur saugomos lietuvių mįslės: tautosakos archyvai

Didžiausias mįslių lobynas yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI) Vilniuje. Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomi per daugelį dešimtmečių surinkti užrašai, o iš jų sudaryta speciali mįslių kartoteka. Jos kūrimą sumanė ir pradėjo akademikas Leonardas Sauka: jo vadovaujami studentai iš archyvo rankraščių išrašinėjo mįsles į korteles ir rūšiavo jas pagal atsakymus abėcėlės tvarka.

Šiandien ši kartoteka apima apie 100 000 mįslių, o dar apie 40 000 išrašų laukia sutvarkymo. Nuo 1997 m. pabaigos ją tvarko Aelita Kensminienė. 2006–2011 m. vykdant projektą sukurta mįslių duomenų bazė, į kurią suvesta apie 80 tūkstančių mįslių, o vėliau, 2012–2014 m., parengta vieša skaitmeninė kartoteka.

Skaitmeninėje mįslių kartotekoje mįslės sugrupuotos į tipus ir versijas. Tipas jungia panašaus vaizdo mįsles, o versija – beveik vienodos sandaros užminimus. Pavyzdžiui, mįslė apie dvi žvakeles abipus kalnelio kartotekoje užrašyta daugybe variantų: „žiba dvi žvakelės“, „žiba dvi žvakutės“, „žiba žvakelės“. Kiekvienas variantas – tai kito kaimo, kito pateikėjo ar kitos tarmės pėdsakas.

Ši kartoteka rodo dar vieną svarbų dalyką: daugelis mįslių turi kelis teisingus atsakymus. Tas pats užminimas vienur reiškė kibirą, kitur – šulinio svirtį ar sviesto mušimą. Taigi mįslė nebuvo uždaras klausimas su vieninteliu atsakymu – ji gyveno ir keitėsi kartu su žmonėmis.

Ar mįslės gyvos šiandien

Vakaronių prie ratelio nebėra, bet mįslės neišnyko. Kensminienė, tyrinėjusi šiuolaikinę mįslių vartoseną, pastebi, kad tradicinės mįslės, jų fragmentai ar pagal jų sandarą sukurtos naujos mįslės mėgstamos žiniasklaidoje – kaip straipsnių antraštės, įžangos, nuotraukų pavadinimai. Mįslės gyvos ir vaikų folklore, darželiuose, mokyklose, šeimų žaidimuose.

Pasikeitė ir pats turinys. Senąsias mįsles apie spragilą ar sąsparą šiandien ne kiekvienas suaugęs įmintų, nes tų daiktų nebeturime. Užtat atsiranda naujų mįslių apie telefonus, liftus ar automobilius. Mįslės visada atspindi tai, kas žmogų supa, todėl po šimto metų mūsų laikų mįslės pasakos apie mūsų kasdienybę taip pat, kaip senosios pasakoja apie protėvių.

Jei norite pasitreniruoti, išbandykite sudėtingesnius galvosūkius, o pertraukėlei su vaikais – anekdotus vaikams. Žodžių žaidimų mėgėjams tiks ir kryžiažodžiai – jie, kaip ir mįslės, verčia ieškoti žodžio pagal užuominą.

Kaip surengti senovinį mįslių vakarą namuose

Norint pajusti, kaip mįsles minė protėviai, nereikia ratelio ar balanos. Pakanka kelių paprastų žingsnių:

1. Pasirinkite metą. Geriausiai tinka rudens ar žiemos vakaras – kaip ir senovėje. Gražiai tiks laikotarpis tarp Vėlinių ir Kalėdų, kai vakarai ilgiausi.
2. Užsiimkite kuo nors rankomis. Mįslės buvo minamos dirbant: galite kartu lukštenti riešutus, dėlioti dėlionę, megzti ar gaminti kalėdines dekoracijas.
3. Paruoškite mįslių kortelių. Ant kortelių užrašykite po mįslę, o atsakymą – kitoje pusėje. Pradėkite nuo lengvų, baikite sudėtingomis.
4. Įveskite „atpirkimą“. Neįspėjęs žaidėjas atlieka smagią užduotį – padainuoja, papasakoja istoriją ar pats sukuria naują mįslę.
5. Aptarkite senuosius daiktus. Jei kas nors nežino, kas yra sąspara ar svirtis, tai puiki proga pasakoti apie senelių gyvenimą.

Tokiu vakaru galite paminėti ir senąsias tradicijas – pavyzdžiui, artėjant Vėlinėms prisiminti išėjusius senelius ir jų mėgtas mįsles.