Lietuvoje gydytojų skaičius viršija ES vidurkį, tačiau tarp didmiesčių ir atokių regionų skirtumas išlieka milžiniškas
Lietuva iš pirmo žvilgsnio nėra valstybė, kuriai trūktų gydytojų. 2023 m. šalyje 1 000 gyventojų teko 4,6 praktikuojančio gydytojo, kai Europos Sąjungos vidurkis siekė 4,3. Šeimos gydytojai sudarė apie 20 proc. visų gydytojų – taip pat šiek tiek daugiau nei ES vidurkis. Tačiau nacionalinis skaičius slepia problemą, kuri pacientui svarbesnė už bendrą statistiką: gydytojai Lietuvoje pasiskirstę labai netolygiai.
EBPO duomenimis, Lietuvos metropolinėse teritorijose 1 000 gyventojų teko apie 6,6 gydytojo, o atokiose teritorijose – tik apie 2. Skirtumas daugiau kaip trigubas. Tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kodėl šalies masto gydytojų skaičius neatsako į klausimą, ar konkrečiame rajone žmogus gali greitai patekti pas šeimos gydytoją, pediatrą, vidaus ligų specialistą ar kitą mediką.
2026 m. Europos Komisijos Lietuvos ataskaitoje ši problema įvardijama tiesiogiai: sveikatos priežiūros specialistų trūkumas ypač juntamas atokiose teritorijose, gydytojai geografiškai pasiskirstę netolygiai, o tai riboja paslaugų prieinamumą. Todėl problema Lietuvoje yra ne vien „per mažai gydytojų“. Vis svarbesnis tampa klausimas, kur jie dirba.
Iki 2032 metų Lietuvai gali trūkti 269 šeimos gydytojų, tačiau dar didesnė problema laukia slaugos sektoriaus
Vyriausybės strateginės analizės centro prognozė rodo, kad iki 2032 m. Lietuvoje gali trūkti 269 šeimos gydytojų. Taip pat prognozuojamas 207 vidaus ligų gydytojų, 146 vaikų ligų gydytojų ir 134 skubiosios medicinos gydytojų trūkumas. Tai nėra vien teorinis demografinis scenarijus – gydymo įstaigos jau dabar skelbia neužpildytas darbo vietas.
Sveikatos apsaugos ministerijos paskelbtais duomenimis, 2024 m. trečiąjį ketvirtį šalies sveikatos priežiūros įstaigose trūko 450 specialistų. Iš jų 316 buvo gydytojai, o 43 – šeimos gydytojai. Tai yra paskutinis ministerijos viešai pateiktas detalus momentinis trūkumo pjūvis, todėl jo negalima tiesiogiai prilyginti 2026 m. situacijai, tačiau ilgalaikės prognozės rodo, kad problema savaime nykti neturėtų.
Dar didesnis pavojus slypi slaugoje. Iki 2032 m. prognozuojamas net 4 643 bendrosios praktikos slaugytojų, 2 355 slaugytojų padėjėjų ir 1 328 išplėstinės praktikos slaugytojų trūkumas. Šeimos medicina nėra vien gydytojo kabinetas. Jeigu nėra slaugytojų, išplėstinės praktikos slaugytojų ir kitų komandos narių, dalis darbų vėl gula ant gydytojo pečių, mažėja pacientams skiriamas laikas ir ilgėja laukimas.
Nauja įranga ir renovuotos gydymo įstaigos paslaugų nesukuria, jeigu nepavyksta pritraukti žmonių
Lietuvoje šiuo metu vyksta didelės investicijos į gydymo įstaigų infrastruktūrą. Regionuose remontuojami sveikatos centrai ir ligoninės, perkama diagnostinė įranga, rekonstruojami skubiosios pagalbos skyriai, diegiamos telemedicinos technologijos. Vien Panevėžio ligoninės skubiosios pagalbos ir infekcinių ligų infrastruktūros modernizavimo projekto vertė viršijo 32 mln. eurų, Rokiškio ligoninės modernizavimui skirta apie 2,8 mln. eurų.
Mažesnėse savivaldybėse taip pat vykdomi šimtų tūkstančių ar kelių milijonų eurų vertės projektai. Pavyzdžiui, Joniškio rajono sveikatos priežiūros infrastruktūrai modernizuoti skirta apie 927 tūkst. eurų. Pačiame projekto aprašyme konstatuojama, kad vienam šeimos gydytojui tenka daugiau kaip 1 700 gyventojų ir kad gydytojų nepakanka. Tai gerai iliustruoja problemos esmę: infrastruktūra gali būti modernizuota, tačiau kartu vis tiek reikia žmonių, kurie joje dirbs.
Todėl teiginį apie „naujas ligonines“ reikėtų suprasti plačiau – didžioji dalis dabartinių investicijų skiriama esamoms įstaigoms rekonstruoti ir modernizuoti, o ne visiškai naujiems ligoninių pastatams statyti. Moderni diagnostika yra būtina, tačiau kompiuterinis tomografas pats paciento neištirs, o renovuotas šeimos gydytojo kabinetas savaime nesutrumpins eilės, jeigu jame nėra gydytojo ir slaugytojo.
Regionams sunku konkuruoti su didmiesčiais, nes gydytojo pasirinkimą lemia ne vien atlyginimas
Medikų koncentracija Vilniuje, Kaune ir kituose didesniuose centruose susijusi ne tik su darbo užmokesčiu. Būsimas gydytojas didžiąją studijų ir profesinio rengimo dalį praleidžia didžiuosiuose miestuose. Medicinos studijos kartu su rezidentūra gali trukti 9–13 metų. Per tokį laiką žmogus susikuria profesinius ryšius, šeimą, socialinį gyvenimą ir dažnai įsitvirtina mieste, kuriame mokėsi.
Sveikatos apsaugos ministerija pati pripažįsta, kad mažas rezidentų judumas didina regioninius netolygumus. Jeigu jaunas gydytojas rezidentūros metu praktiškai nesusiduria su mažesnio miesto ligonine ar sveikatos centru, tikimybė, kad po studijų jis ten persikels, yra mažesnė. Todėl vien darbo skelbimo su didesniu atlyginimu ne visada pakanka.
Savivaldybės mėgina konkuruoti įvairiomis priemonėmis – finansuoja rezidentūros studijas, siūlo vienkartines išmokas, būstą, kompensuoja nuomą ar kelionės išlaidas. Tokios priemonės gali padėti pritraukti žmogų, tačiau ilgalaikiam jo išlaikymui reikia ir pakankamo darbo krūvio, komandos, profesinio augimo galimybių, tinkamos infrastruktūros bei gyvenimo sąlygų šeimai.
Nuo 2027 metų atsiras atskiros valstybės finansuojamos rezidentūros vietos regionams su penkerių metų darbo įsipareigojimu
2026 m. birželį Seimas priėmė Medicinos praktikos įstatymo pakeitimus, kuriais sukuriamas naujas gydytojų pritraukimo į regionus modelis. Nuo 2027 m. bus galima skirti papildomas valstybės finansuojamas medicinos rezidentūros vietas, susietas su konkrečios apskrities specialistų poreikiu.
Tokį kelią pasirinkęs rezidentas iš anksto žinos apskritį, kurioje po studijų turės dirbti. Baigęs rezidentūrą jis įsipareigos penkerius metus dirbti sveikatos priežiūros įstaigoje toje apskrityje. Ministerija pabrėžia, kad tai nebus privalomas visų studentų paskyrimas – žmogus pats pasirinks, ar pretenduoti į tokią valstybės finansuojamą vietą.
2026 m. valstybės finansavimas skirtas 405 medicinos rezidentūros vietoms, iš jų 40 – regionams. Nuo 2027 m. planuojama regionams kasmet numatyti po 60 tokių vietų. Šio modelio poveikis nebus momentinis, nes rezidentūra trunka kelerius metus, tačiau jis keičia pačią logiką: specialistų rengimas pradedamas sieti ne tik su bendru šalies poreikiu, bet ir su konkrečiomis teritorijomis.
Šeimos gydytojų trūkumas negali būti sprendžiamas be stipresnės gydytojo komandos
Valstybinė ligonių kasa 2026–2030 m. strategijoje kelia tikslą, kad šeimos gydytojo komanda galėtų išspręsti apie 80 proc. paciento sveikatos problemų. Tokia sistema reiškia, kad dalį funkcijų turi atlikti ne pats gydytojas, o slaugytojai, išplėstinės praktikos slaugytojai, akušeriai, kineziterapeutai, gyvensenos medicinos specialistai ir kiti komandos nariai.
Tai svarbu dėl paprastos priežasties: šeimos gydytojas neturėtų didelės dalies darbo laiko skirti procedūroms ar administracinėms užduotims, kurias pagal kompetenciją gali atlikti kitas specialistas. Kuo stipresnė komanda, tuo daugiau gydytojo laiko lieka diagnostikai ir sudėtingiems klinikiniams sprendimams.
Tačiau čia atsiranda antrasis trūkumo sluoksnis. Lietuvoje gydytojų skaičius 1 000 gyventojų viršija ES vidurkį, o slaugytojų – atsilieka. 2023 m. Lietuvoje buvo 7,5 praktikuojančio slaugytojo 1 000 gyventojų, kai ES vidurkis siekė 8,5. Kai kuriose savivaldybėse slaugytojų tankis skiriasi iki dešimties kartų. Todėl šeimos medicinos reformą riboja ne tik šeimos gydytojų skaičius.
Pacientui medikų trūkumas pirmiausia pasireiškia laukimu, kelionėmis ir dažnesniu gydymusi ligoninėje
Gydytojų pasiskirstymo problema statistikoje gali atrodyti abstrakti, tačiau pacientui ji turi labai konkrečias pasekmes. Jeigu artimiausias specialistas dirba už 50 ar 80 kilometrų, medicininės paslaugos prieinamumas priklauso jau ir nuo automobilio, viešojo transporto, artimųjų pagalbos bei paciento fizinės būklės.
Vyresnio amžiaus gyventojams tai ypač aktualu. Regionuose gyventojų amžiaus struktūra dažnai senesnė nei didmiesčiuose, todėl vienam gyventojui tenka didesnis lėtinių ligų ir sveikatos priežiūros poreikis. Kitaip tariant, vietovėje, kurioje gydytojų mažiau, medicinos paslaugų poreikis gali būti net didesnis.
Higienos instituto atliktas savivaldybių tyrimas taip pat parodė, kad kai kuriose teritorijose mažesnis šeimos gydytojų skaičius sutampa su didesniu išvengiamų hospitalizacijų rodikliu. Tyrėjai pabrėžė, kad ryšys nėra vienareikšmis ir jį veikia gyventojų amžius, ligotumas bei kiti veiksniai. Vis dėlto dalyje savivaldybių prastesnis pirminės sveikatos priežiūros prieinamumas gali būti viena priežasčių, kodėl žmonės dažniau galiausiai patenka į ligoninę.
Telemedicina gali padėti regionams, tačiau ji nepakeis šeimos gydytojo ten, kur reikalingas fizinis paciento ištyrimas
Vienas būdų sumažinti geografinius skirtumus yra telemedicina. 2026–2028 m. Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione vykdomam telemedicinos paslaugų plėtros projektui skirta 4,5 mln. eurų. Tokios technologijos leidžia mažesnės gydymo įstaigos medikui konsultuotis su universitetinio centro specialistais ir tam tikrais atvejais pacientą gydyti ar stebėti jo nevežant į didmiestį.
Tai ypač naudinga specialistų konsultacijoms, vaizdų vertinimui, daliai lėtinių ligų stebėsenos bei situacijoms, kai vietos medikui reikia aukštesnio lygio eksperto nuomonės. Telemedicina gali padidinti jau dirbančio regiono gydytojo galimybes ir sumažinti dalį pacientų kelionių.
Tačiau technologija nepakeičia žmogaus, kuris apžiūri pacientą, įvertina jo būklę, paima mėginį ar suteikia skubią pagalbą. Ji taip pat neišsprendžia situacijos, kai sveikatos centre trūksta ne tik konsultuojančio specialisto, bet apskritai nėra pakankamai šeimos gydytojų ir slaugytojų.
Valstybė medikų pritraukimui skiria dešimtis milijonų eurų, tačiau rezultatą lems tai, ar specialistai regionuose pasiliks
Sveikatos apsaugos ministerija ir savivaldybės jau finansuoja specialias medikų pritraukimo programas. Iki 2029 m. sveikatos priežiūros specialistų pritraukimui ir išlaikymui numatyta daugiau kaip 30 mln. eurų. Vien pagal vieną Europos socialinio fondo+ priemonę savivaldybėms skirta apie 17 mln. eurų, už kuriuos planuojama pritraukti beveik 1 500 sveikatos priežiūros specialistų.
Iš jų planuojama pritraukti daugiau kaip 920 bendrosios praktikos slaugytojų ir beveik 150 šeimos gydytojų. Skaičiai nemaži, tačiau jie kartu parodo problemos mastą. Net sėkmingai įgyvendinus šias programas iki 2032 m. prognozuojama nauja darbuotojų trūkumo banga, ypač slaugos srityje.
Svarbu ir tai, kad „pritraukti“ ir „išlaikyti“ nėra tas pats. Jaunas gydytojas gali atvykti į rajoną dėl finansuojamos rezidentūros ar vienkartinės išmokos, tačiau po įsipareigoto laikotarpio išvykti. Todėl ilgainiui konkurencija vyks ne tik dėl atlyginimų, bet ir dėl darbo organizavimo, vadovavimo kokybės, kolegų komandos, profesinio tobulėjimo, būsto, vaikų ugdymo ir kitų gyvenimo sąlygų.
Šaltiniai:
„Europos Komisija“. (2026). 2026 Country Report – Lithuania. https://economy-finance.ec.europa.eu/economic-surveillance-eu-member-states/country-pages-including-country-reports/country-report-lithuania_en
„OECD ir European Observatory on Health Systems and Policies“. (2025). Lithuania: Country Health Profile 2025. https://www.oecd.org/content/dam/oecd/en/publications/reports/2025/12/country-health-profile-2025-country-notes_7e72146d/lithuania_48218446/25bc0724-en.pdf
„Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija“. (2026). Seime priimtos pataisos, padėsiančios spręsti medikų trūkumą regionuose. https://sam.lrv.lt/lt/news/seime-priimtos-pataisos-padesiancios-spresti-mediku-trukuma-regionuose-LbkT/
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai apžvelgia šeimos gydytojų trūkumo problemas regionuose ir siūlo konkrečius sprendimus, todėl jis yra vertingas ir aktualus lietuvių skaitytojui.
Straipsnis pateikia aiškią ir tikslią informaciją apie šeimos gydytojų trūkumą regionuose, nurodydamas problemas ir galimus sprendimus, todėl atitinka žurnalistikos etikos standartus.
Straipsnis yra labai aktualus, nes šeimos gydytojų trūkumas regionuose yra rimta problema, turinti tiesioginį poveikį pacientų sveikatai. Be to, jis siūlo galimus sprendimus, kas gali paskatinti diskusijas ir veiksmus šiuo klausimu.
Straipsnis nagrinėja svarbią problemą – šeimos gydytojų trūkumą regionuose, pateikdamas konkrečius sprendimus ir pasekmes, kas yra naudinga visuomenei.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie šeimos gydytojų trūkumą regionuose ir siūlo konkrečius sprendimus, neskatindamas nepagrįsto nerimo. Jis yra emociškai subalansuotas ir psichologiškai saugus.
