Lietuvoje – diskusijos dėl pasenusio maisto pardavimo
Ketvirtadienį Seimas priėmimo stadijoje svarstė siūlomas Maisto įstatymo pataisas. Šiomis pataisomis numatoma, kad maistas, kuris pasibaigus minimaliam tinkamumo vartoti terminui yra saugus, gali būti parduotas[1].
Po balsavimo Seime, nutarimas priimtas. „Už“ balsavo Seimo nariai 92, „prieš“ – 6, susilaikė – 11 .
Viena iš įstatymo iniciatorių – ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė. Ji anksčiau sakė, kad įstatymo projektas reikalingas tiek Lietuvos ekonomikai, tiek aplinkosaugai.
Maisto įstatymo pataisos iniciatoriai yra sakę, kad šis pokytis leistų vartotojams įsigyti ir vartoti saugių produktų ilgiau, taip mažinant mažmeninėje prekyboje susidarančių maisto atliekų kiekį.
Vis dėlto, kritikai nemato tokio žingsnio poreikio. Jie klausia, ar Lietuvoje šiuo metu prioritetiniais klausimais iš tiesų yra laikomi įstatymai, reguliuojantys pasenusio maisto pardavimus, ypač, kai tai potencialiai gali kelti riziką žmonių sveikatai. Be to, kvestionuojama, ar nesumažės parama skurstantiems, jei prekybininkai daugiau besibaigiančio galiojimo produktų tiesiog parduos.
O šios diskusijos ypač aktualios yra dabar, kai valdantieji, kalbėdami apie tvarumą, ekologiją bei žaliąją politiką, savo priimamais sprendimais prieštarauja patys sau.
Geriausiu to pavyzdžiu pastarosiomis dienomis dėmesio centre atsidūręs miškų kirtimo atvejis, kai Aplinkos ministerija vienu atveju skatina gamtos apsaugą ir tvarumą, tačiau kitu, jau drąsiai laimina pelningus, masinius miškų kirtimus.
Įstatymas paveiks maisto produktus su žyma „Geriausias iki…“
Maisto įstatymo pataisa reiškia, kad jai įsigaliojus, vartotojai bus skatinami vartoti maistą, paženklintą „Geriausias iki…“, nepaisant to, kad jo tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs.
Toks maistas galėtų būti pardavinėjamas Vyriausybės patvirtintose mažmeninės prekybos taisyklėse nustatyta tvarka ir atsižvelgiant į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas rekomendacijas. Taip neva bus skatinamas domėjimasis maisto ženklinimo žymų „Geriausias iki…“ ir „Tinka vartoti iki…“ skirtumais.
Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT), terminas „Tinka vartoti iki“ yra susijęs su maisto sauga, jis reiškia, kad maisto produktus galima vartoti iki nurodytos datos, bet ne vėliau – net jei produktas atrodytų įprastai, jo vartoti negalima[2].
O terminas „Geriausias iki“ labiau siejamas su maisto kokybe. Produktus galima vartoti ir po šio termino. Tai galioja tokiems produktams kaip makaronai, arbata, aliejus, cukrus, kava, kruopos, konservai ir kitos ilgai negendančias prekes.
Įsigaliojus pataisai ir pasenusius produktus leidus vartoti ilgiau, už tokio maisto saugą ir kokybę atsakytų patys pardavėjai.
Išimtys galiotų maisto papildams, kūdikių mišiniams ir jiems skirtiems maisto produktams, specialiosios medicininės paskirties maisto produktams, viso paros raciono pakaitalams svoriui kontroliuoti.
Pardavinėti ilgai negendančius produktus ilgiau Europoje leidžia Airija, Danija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Austrija ir Slovakija.
Maisto atliekų problema Lietuvai opi, tačiau su ja kovojama neteisingai
Lietuvoje per metus išmetama beveik 400 tūkst. tonų maisto produktų. Maždaug šeštadalį šio kiekio išmeta prekybos centrai. Neverta stebėtis, kad valdžia nori suvaldyti tokius švaistūniškus pačių piliečių bei verslininkų įpročius.
Panašiai elgiasi ir Europos Sąjunga (ES). Pagal naujausią strategiją, pristatytą liepos pradžioje, ES valstybės-narės turės 10 proc. sumažinti maisto švaistymą maisto perdirbimo ir gamybos sektoriuose ir 30 proc. maitinimo sektoriuje, prekyboje ir namų ūkiuose[3].
Dar 2020 m. visoje ES bendras maisto atliekų kiekis pasiekė 59 mln. tonų šviežios masės. Perskaičiavus šį kiekį kiekvienam ES gyventojui, tai yra po 131 kg maisto atliekų.
Lietuvoje, „Eurostat“ pateikiamuose skaičiuose matoma, kad gyventojui tenka ten 137 kg švaistomo maisto per metus. Palyginimui, Lietuvos Žemės ūkio ministerijos užsakytu tyrimu nustatyta, kad kasmet iššvaistoma beveik 394 828 tonų maisto. Vienam gyventojui tai gaunasi apie 141 kg.
Dalis ES šalių jau vykdo skirtingas atliekų prevencijos programas, bet kol kas matoma, kad maisto švaistymas nėra mažinamas pakankamai, tai toliau lieka didele problema.
Vis dėlto, ją spręsti kiekviena šalis pasirenka skirtingai. Jei Lietuva pasišovė maisto atliekas sumažinti pasenusius produktus toliau pardavinėjant žmonėms, kitos valstybės atsigręžia į likimo nuskriaustuosius ir labdarą.
Manoma, kad vieną iš pačių sėkmingiausių būdų kovoti su maisto atliekomis pritaikė Čekija. Čia yra privalomas tinkamo, tačiau besibaigiančio galiojimo maisto aukojimas labdaros ir paramos organizacijoms. Taip ne tik sumažinamas maisto švaistymas, bet ir prisidedama prie skurdo švelninimo.
Benamiai ar pačias žemiausias pajamas gaunantieji dažnai ir taip yra linkę pirkti nukainotas, besibaigiančio galiojimo maisto produktus, tačiau pritaikius šį įstatymą, dabar tokie produktai žmonėms suteikiami nemokamai, per labdarą. Taip išlošia visi.
Poreikio pardavinėti pasibaigusio galiojimo produktus Lietuvoje galbūt net nėra
Tačiau mūsų šalyje, didžiausios Lietuvoje labdaros organizacijos „Maisto bankas“ vadovas Simonas Gurevičius atvirai abejoja Maisto įstatymo pataisos projekto būtinybe.
Jis ragina atsižvelgti į tai, kad „Maisto bankas“ kasdien maistą surenka iš maždaug 600 vietų, tačiau galėtų maistą surinkti iš daugiau vietų, bet noro bendradarbiauti aktyviau neretai nerodo patys prekybininkai[4].
Pasak jo, Žemės ūkio ministerijos užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, jog prekyboje daugiausiai prarandama ne produktų, kurių ženklinimas „geriausias iki“, o vaisių ir daržovių, antroje vietoje yra mėsa ir jos produktai. Būtent ši produktų kategorija nėra apribojama jokiais galiojimo terminais, todėl reikėtų ieškoti būdų, kaip sumažinti švaistomų vaisių ir daržovių, taip pat mėsos, žuvies ir pieno produktų kiekį.
S. Gurevičius sako, kad daug naudingiau ir efektyviau būtų ieškoti perdirbimo galimybių, mažinti reikalavimus vaisių ir daržovių išorinėms savybėms, taikyti nuolaidas ne paskutinę galiojimo dieną, o bent prieš keturias dienas, bei mažiau tokių prekių užsakinėti.
„Maisto banko“ vadovas taip pat sako, kad pataisos nebus efektyvios ir todėl, kad „geriausias iki…“ dažniausiai ženklinami ilgo galiojimo maisto produktai, kurių ir taip yra prarandama palyginamai mažai.
„Šie produktai ir taip galioja du ar net tris metus, todėl, palyginus su kitomis maisto kategorijomis, jų iššvaistoma labai nedaug ir naivu tikėtis, kad produktai, kurie nebuvo parduoti per kelis metus, kažkodėl bus parduoti per kelias savaites ar net mėnesį pasibaigus „geriausias iki…” datai“, – sako jis.
Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga jau anksčiau taip pat skeptiškai įvertino įstatymo pataisą, retoriškai klausė – jei jau pardavinės pasenusį maistą, tai gal ir vaistams greitu metu ims galioti tos pačios taisyklės?
Savo ruožtu Konkurencijos taryba pateikė išvadą, kurioje teigiama, kad įstatymo projektas, kuriuo reikalavimus dėl maisto nešvaistymo siūloma taikyti tik didelę rinkos galią turinčioms mažmeninės prekybos įmonėms, gali sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas prekiaujantiems maistu, todėl projekto rengėjams rekomenduojama atlikti poveikio konkurencijai vertinimą.
Institucija pažymėjo, jog „konkurencijos sąlygų skirtumai gali būti nustatomi, jeigu tai daroma siekiant tam tikrų viešosios politikos tikslų ir jeigu konkurencija apribojama ne daugiau negu būtina atitinkamiems tikslams pasiekti“.
Maisto atliekų mažinimu bandoma dangstyti kitas aplinkosauginės politikos klaidas
O Maisto įstatymo pataisa Seime svarstyta kaip tik tuo metu, kai šalyje vis garsėja kritika dėl valdančiųjų aplinkosauginės politikos. Ilgą laiką viešai ir garsiai kalbėję apie tvarumą, ekologiją bei žaliąjį kursą, dabar bent jau Aplinkos ministerija sulaukia priekaištų, dėl visoje šalyje masiškai kertamų medžių.
Praėjusį penktadienį šimtai protestuotojų susirinko prie Seimo. Jie teigė, kad šiais metais vykdant sanitarinius kirtimus buvo planuojama sunaikinti daugiau nei 4000 hektarų miško. Kertama ir saugomuose II grupės miškuose, draustiniuose, Europos Bendrijos svarbos natūraliose buveinėse, „Natura 2000“ teritorijose bei miškuose, esančiose tautos istoriniam ir kultūriniam palikimui svarbių įvykių vietose.
Protesto iniciatoriai piktinosi ir teigė, kad šalies institucijos – Aplinkos ministerija, Valstybinė miškų tarnyba ir Valstybinių miškų urėdija – kurios lyg ir turėtų ginti mūsų visų interesus, sistemingai lengvina kirtimų leidimų išdavimo tvarką, vadovaujasi trumparegiškais ekonominio naudingumo argumentais.
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė pabrėžė ir tai, kad visoje Lietuvos miškų politikos retorikoje pagrindiniu prioritetu išlieka nepertraukiamos medienos tiekimas. Šalyje – 4 grupės miškų, kuriuose neribojama ūkinė veikla ir kurių tikslas nepertraukiamai tiekti medieną, yra daugiau nei 70 proc.
O visą šį, ypač didelį visuomenės pasipiktinimą sukėlė anksčiau Verkių regioniniame parke, draustiniuose ir saugomose teritorijose atlikti plynieji sanitariniai kirtimai.
Organizacijos „Girių spiečius“ teigimu, medžių šalinimas atliktas prisidengiant Valstybinės miškų tarnybos išduotu leidimu vykdyti sanitarinius kirtimus dėl kenkėjo žievėgraužio tipografo pažeidimų. Iškirsti ne tik žievėgraužio tipografo pažeisti spygliuočiai, bet ir ten augę stambūs lapuočiai, kuriuose, kaip pažymi organizacija, žievėgraužis tipografas nesiveisia.
„Valstietė“ Ligita Girskienė dabar net tikisi, kad nestabdomą miškų kirtimą galiausi sustabdyti galėtų tik interpeliacija aplinkos ministrui Simonui Gentvilui.
O tai ne pirmas kartas, kai S. Gentvilo darbo metodais abejojama. Prieš daugiau nei metus opozicinė Seimo demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ kreipėsi į premjerę Ingridą Šimonytę, prašydama įvertinti, ar aplinkos ministras yra tinkamas eiti tokias pareigas.
Tuomet ministras pasirašė įsakymą, leidžiantį mažinti želdynų plotus, o tokie siūlymai prieštarauja žaliajam kursui ir yra palankūs siauroms interesų grupėms[5].
Vėliau buvo nuskambėję ir nekorektiški ministro pastebėjimai dėl per lėtai kertamų Lietuvos miškų, noras priimti pataisas, atleidžiančias privačių miškų savininkus nuo mokesčių, kuris galimai buvo naudingas pačiai Gentvilų šeimai.
Taigi matome situaciją, kai vienomis aplinkybėmis Aplinkos ministerija, regis, laikosi tvarumo politikos, aktyviai ragindama prekybininkus pardavinėti ne pačius šviežiausius maisto produktus, o piliečius ragindama juos drąsiai pirkti ir vartoti. Tačiau kitomis aplinkybėmis, valdantieji, jau nepaisydami jokių ekologinių normų ir gamtos apsaugos įstatymų, tik ieško progų, kaip daugiau miško būtų galima iškirsti ir iš to pasipelnyti.
