Idėjiniai neokomjaunuoliai naikina sostinę
Lietuvoje vis plačiau įsigali neigiama tendencija – į savivaldą patekę įvairūs prisiplakėliai ar šiaip gyvenime normalaus darbo nedirbę veikėjai, netrūksta pasijausti visagaliais. Tą labai ryškiai buvo galima stebėti pastaruosius keletą metų sostinėje, kurios vadovu net dvi kadencijas buvo Laisvės partijos narys Remigijus Šimašius. Tik jeigu jo bendrapartietis, mažaraštis (gyrėsi trimis aukštaisiais, nors neturi nė vieno diplomo) Gediminas Jaunius bandė neleisti įamžinti miestui nusipelniusių žmonių, tai pats R. Šimašius, maža to, jog užsimojo prieš jau įamžintuosius, dar nusprendė paversti pragaru pačių miestiečių kasdienybę. [1]
Savivaldybės puslapyje visa ši bakchanalija buvo skambiai pavadinta „Mažiau sovietinio kvapo mieste“: [2]
Sovietmetis įspaudus paliko ne tik ideologizuotais paminklais – santvarka tvirtino savo pozicijas ir kitokiais būdais: net urbanistinėmis struktūromis ir standartizuotu butų suplanavimu. Pernai Vilnius valėsi nuo likusių simbolių ir kūrė perkrovimo modelius gatvėms, ugdymo įstaigoms ir kvartalams.
Skulptūros keičiamos surūdijusiais vamzdžiais
Neokomjaunuoliai nusprendė, kad sostinei kenkia ne tik tarybinių laikų skulptūros, kurias būtina pakeisti surūdijusiais vamzdžiais, bet ir žalieji plotai šalia daugiabučių bei plačios gatvės.
GERESNĖ IR ATVIRESNĖ ARCHITEKTŪRA: „Prieš dvejus metus Vilniaus suformuluotos 10 geresnės architektūros taisyklių virsta konkrečiais projektais mieste, ir pernai tai ypač pasimatė gatvėse su atvirais pirmais aukštais, automobilių neužstojamais fasadais, požeminėmis stovėjimo aikštelėmis.“
Savivaldybė savo veiklą matė taip, tačiau dažnas vilnietis gali paliudyti, kad „atviresnė“ architektūra netruko išvirsti į dar likusių žaliųjų plotų mieste naikinimą, skubant juos urbanizuoti.
Sostinėje vienas po kito dygsta jau faktiškai morališkai pasenę biurų pastatai, kadangi vis daugiau žmonių dirba nuotoliniu būdu.
Taip pat užsimota „perkrauti“ tarybinius rajonus, kuriuose tyčia buvo paliktos žaliosios erdvės, prikišant į jas kaip galima daugiau statinių. Kadaise miegamaisiais vadinti rajonai dabar gali būti lyginami su getais, kadangi juose vietose nebelieka ne tik gyventojų automobiliams, bet ir patiems gyventojams – „kepant“ daugiabučius, niekas nesirūpina infrastruktūros gerinimu, naujų darželių ar mokyklų statymu, poilsio erdvėmis ir t.t.
Miestui daug kainavęs ir plačiai reklamuotas Japoniškas sodas jau yra tapęs šabakštynu, puikiai atspindinčiu bendrą sostinės savivaldos politiką – piaras, milžiniškos išlaidos ir… nulinis rezultatas.
Tą patį galima pasakyti ir apie gatvių „debilizavimą“.
GATVIŲ HUMANIZAVIMAS: „Prieš metus suformuluotas naujasis Vilniaus gatvių standartas su 12 esminių punktų pernai jau virto darbais mieste – jaukesnėmis ir žalesnėmis gatvėmis. Standartas bus tobulinamas, atsižvelgiant į praktikoje pastebėtus trūkumus.“
Savivaldybė „pamiršo“ paminėti, kad visa ši, mažiausiai 25 mln. eurų Vilniui kainuosianti, idėja yra vienas didelis trūkumas. Tiek pati iniciatyva, tiek jos realizavimas jau pridarė miestui žalos – spūstyse stringa automobiliai, kai kurios sankryžos tapo neįveikiamos viešajam transportui, nelaimės atveju ne visus pasieks gelbėtojai ir t.t. – bet ji vis tiek yra tęsiama gadinant kokybiškas gatves ir tuo pat metu nerandant pinigų tikrai probleminių vietų tvarkymui. [3]
Neseniai LVŽS vadas Ramūnas Karbauskis viešai abejojo ar Lietuva atlaikys dar pusantrų metų dabartinės valdančiosios koalicijos saviveiklos. [4] Kalbant apie Vilnių, prie kurio vairo po rinkimų stojo ištikimas R. Šimašiaus ginklanešys Valdas Benkunskas, prognozės būtų dar pesimistiškesnės, nes niekam nepavaldi savivalda, su „konservatoriais“ ir laisviečiais priešakyje, čia galės siautėti dar beveik ketverius metus, po kurių, tikėtina, Vilnių, kaip po Antrojo pasaulinio karo, reikės atstatyti iš griuvėsių.
Uostamiestis užsimojo drausti aplankus
Neatsilikti nuo sostinės pažangiečių stengiasi ir uostamiesčio politikai. Tiesa, apie gatvių siaurinimą čia, bent kol kas, nekalbama, tačiau dangstantis tvarumu, užsimota naikinti kitą „sovietinį paveldą“ – knygų aplankus. [5]
Tokią iniciatyvą iškėlė Klaipėdos savivaldybės tarybos narė, liberalė Lina Skrupskelienė. Ji siūlo uostamiesčiui tapti pirmuoju miestu šalyje, kuriame oficialiai būtų atsisakyta plastikinių aplankalų knygoms bei sąsiuviniams ir parengta daugiau „tvarių“ rekomendacijų.
Moteris įsitikinusi, kad aplankai yra „netvarus sovietinis palikimas“, todėl jo, kaip ir plačių gatvių Vilniuje, būtina atsisakyti. Politikės nuomone, knygas galima apvilkti popieriumi, bet geriausia būtų išvis jų niekaip neįvilkti, o tiesiog „labiau saugoti“. Tiesa, kaip su saugojimu susijęs kitas politikės pasiūlymas – skatinti moksleivius rūšiuoti atliekas – ji nepaaiškino, bet galima įtarti, jog tokia idėja kilo supratus, kad be aplankalų knygos ir sąsiuviniai labai greitai susidėvės ir juos reikės keisti.
Ir tai niekaip nesiderina su L Skrupskelienės deklaruojama finansine nauda, esą nepirkdami aplankalų tėvai sutaupys. Čia būtų maždaug tas pats, kas nusipirkus brangų automobilį pagailėti kelių eurų uždangalui ir taip „taupyti“.
Beje, vienos liberalės svajonės netrukus gali tapti realybe, nes klausimas jau svarstomas Klaipėdos savivaldos tarybos komitetuose. Belieka tikėti, kad likusiems politikams užteks sveiko proto ir jie idėjai – privaloma tvarka atsisakyti aplankalų – nepritars.
Nepaisant liberalės svaičiojimų, aplankalai saugo tiek knygas, tiek sąsiuvinius, todėl pastarieji tarnauja ilgiau. Turint omenyje bendrą šalies ekonominę padėti ir tai, kad, vėlgi, kovojant su „sovietiniu palikimu“ faktiškai nebeliko makulatūros supirkimo, kiekviena greitai susidėvėjusi knyga reiškia nuostolius. Tiek finansinius, nes teks pirkti naują, tiek ekologinius, nes jos gamybai teks kirsti medžius. Tačiau pastaroji problema, ką akivaizdžiai rodo Lietuvos realijos, nerūpi nei eiliniam liberalui, nei Aplinkos ministro pareigas einančiam Liberalų sąjūdžio nariui Simonui Gentvilui. Mūsų šalyje, garsiai kalbant apie tvarumą, ekologiją ir atsinaujinančius išteklius, tuo pat metu tyliai kertami medžiai. Tiek vis mažėjančiuose miškų plotuose, tiek miestuose… Tai yra viskas, ką būtina žinoti apie dabartinių valdančiųjų „tvarumo“ politiką…
