Šaunamieji ginklai amerikiečių rankose: ar Amerika būtų saugesnė be jų?

Garsiosios šaudynės pradinėje mokykloje

Teigiama, kad Amerikoje ginklų civilių rankose yra daugiau, nei pačių civilių gyventojų^[1]. Jų yra tiek, kad užtektų kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui po vieną ir dar beveik 67 milijonai ginklų liktų. Ir čia kalbama tik apie legaliai įgytus ir registruotus šaunamuosius ginklus.

Turėti ginklą savigynai yra Konstitucinė amerikiečių teisė ir, kai kuriais atvejais, net tradicija. Kad ir kaip kai kurie politikai norėtų tuos ginklus iš civilių žmonių rankų atimti, kol kas jie to padaryti negali. Tačiau jie gali priešinti visuomenę pasiremdami siaubingais ginkluotais užpuolimais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių kartais įvyksta viešose vietose, ir tikėtis, kad patys žmonės pradės reikalauti teisėto ginklų politikos pakeitimo.

Tačiau stengdamiesi formuoti žmonėms nuomonę, jog jei civiliai neturėtų priėjimo prie šaunamųjų ginklų, jokie ginkluoti užpuolimai nevyktų, politikai iš tiesų meluoja žmonėms. Šaudynes sukelia ne ginklai, o sąmoningam užpuolimui nusiteikę arba rimtų psichologinių problemų turintys žmonės, kurie tuos ginklus panaudoja.

Lyginant su dauguma vakarų pasaulio valstybių, Amerikos ginklų disponavimo politika yra sąlyginai lanksti. Nemažai daliai visuomenės ginklai yra prieinami ir amerikiečiai mielai juos perka, saugo namuose ar nešiojasi su savimi.

Amerika bene vienintelė šalis pasaulyje, kurioje įvyksta ginkluotų išpuolių mokyklose.

Gegužės 24-ąją toks išpuolis įvyko Teksaso valstijoje, Uvaldo miesto pradinėje mokykloje. Aštuoniolikmetis Salvadoras Ramos ginkluotas dviem pusiau automatiniais ginklais, įsiveržė į pradinės mokyklos pastatą ir užsibarikadavo viduje, vienoje iš klasių su mokiniais^[2].

Ši istorija baigėsi kraupiai – jaunuolis nušovė devyniolika pradinukų ir dvi mokytojas. Galiausiai pats buvo nušautas įsiveržusių pareigūnų.

Praėjus vos kelioms valandoms po įvykio, žiniasklaidoje pasirodė pirmieji straipsniai smerkiantys ginklų naudojimą ir jų laikymą. Amerikoje jau keletą metų netylančios kalbos apie ginklų nešamą pavojų dabar ir vėl turėjo progą išlįsti į dienos šviesą, primenant visuomenei, koks didelis tai gali būti blogis.

Žudikas buvo atsiskyrėlis, išgyvenęs sunkią vaikystę

Jaunasis šaulys gyveno sudėtingą gyvenimą. Vaikystėje patyręs daugybę patyčių dėl skurdo, augo su narkotikus vartojančia mama ir alkoholį vartojančiu jos partneriu.

Būdamas uždaru atsiskyrėliu, negalėjo pasigirti turintis draugų, o su šeima nesutarė. Paskutiniais metais beveik nelankė mokyklos.

Vėliau išsikraustė gyventi pas savo močiutę, su kuria taip pat nesutarė.

Keletą dienų iki įvykio, Salvadoras Ramos atliko svarbius veiksmus, liudijančius apie jo planuojamą išpuolį.

Socialinių tinklų pagalba jaunuolis nusiuntė ginklų ir amunicijos nuotraukas buvusiam klasės draugui, su kuriuo beveik niekada nebendraudavo. Šiam paklausus, kokiu tikslu jis turi įsigijęs tokius ginklus, Salvadoras atsakė, kad nėra ko dėl to sukti galvos.

Taip pat jis parašė keletą žinučių vienai penkiolikmetei bičiulei, su kuria retkarčiais bendraudavo internetu. Žinutėse vaikinas prisipažino turintis paslaptį, kurią ketina jai atskleisti, bet ji būtinai turėsianti jam atrašyti. Tačiau mergina tą dieną prastai jautėsi ir nuėjo pailsėti. Atsibudusi rado praleistas žinutes, kuriose Salvadoras Ramos prisipažino eisiantis panaudoti savo turimų ginklų.

Tai buvo paslėptas jaunuolio pagalbos prašymas, ypač būdingas planuojantiems nutraukti savo gyvybę. Tokiose situacijose žmonės dažnai užsimena apie savo planą pakelti prieš save arba prieš kitus ranką, nes tam tikra prasme jie nori būti išklausyti, sustabdyti ar perkalbėti. Tačiau šiuo atveju tai neįvyko.

Nepadėjo net ir tai, kad mokykla dalyvavo specialioje dirbtinio intelekto saugos programoje^[3], kuri buvo sukurta būtent šiuo tikslu – stebint vietinės bendruomenės ir mokyklos mokinių socialinius tinklus, nuspėti galimas šaudynes mokykloje ir užkirsti kelią dar prieš joms įvykstant.

Jaunasis šaulys savo socialinės medijos paskyrose prikėlė daugybę ginklų nuotraukų kelios valandos prieš įvykį, bet dirbtinis intelektas nesugebėjo atpažinti jo kaip potencialios rizikos.

Todėl įvyko, kas įvyko.

Lemtingąjį rytą jaunuolis pradėjo šaudyti dar namuose – pirmąja jo auka tapo močiutė, kuriai po barnio dėl didelės telefono sąskaitos, jis šovė tiesiai į veidą. Tuomet sėdęs į močiutės automobilį, pasuko link minėtosios mokyklos. Įvažiavęs į griovį, šaulys išlipo iš automobilio, gatvėje paleido keletą šūvių į netoliese buvusius žmones, kuriuos sužeidė, ir galiausiai pasuko į mokyklą^[4].

Padėti ar ne nepadėti – štai kur klausimas

Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, atvykę policijos pareigūnai beveik valandą laiko buvo apsupę mokyklą, bet nieko nedarė^[5], kad išgelbėtų įkaitus ir sučiuptų šaulį.

Nors vietinė policija turi specialųjį būrį, skirtą ekstremalių situacijų valdymui, jis taip pat neatliko savo funkcijos. Prie pareigūnų prisijungė vietos pasieniečiai, tačiau ir jie delsė.

Negana to, visą savo dėmesį pajėgos, turėjusios užtikrinti vaikų saugumą, sutelkė į tėvus, besiveržiančius jų gelbėti savarankiškai. Pareigūnai visomis išgalėmis stengėsi sulaikyti tėvus, kurie iš pradžių maldavo gelbėti jų vaikus, o vėliau jau ir šaukė, kodėl šie nesiima jokių veiksmų. Liudininkai teigia, kad buvo galima išvengti bene visų aukų, laiku įsiveržus į mokyklą.

Internetu plintančioje filmuotoje medžiagoje galima pamatyti, kaip policijos pareigūnai partrenkia ant žemės keletą iš tėvų – panašu, kad sulaikyti tėvus, o ne gelbėti vaikus buvo jų prioritetas. Prieš vieną iš tėvų buvo panaudotas elektrošokas, keletas kitų buvo surakinti antrankiais^[6].

Nors policijos viršininkas bandė pareigūnų darbą pavaizduoti labai teigiamai, neva jie didvyriškai stojo į kovą su šauliu ir išvengė dar daugiau aukų, vaizdo įrašai rodo ką kitą.

Besikeičianti istorijos versija

Policijos pateikta istorijos versija kiekvieną dieną pradėjo keistis^[7].

Iš pradžių teigta, kad Salvadoras Ramos užsibarikadavo vienoje klasėje ir visos aukos yra tos pačios klasės mokiniai ir mokytojos, bet paaiškėjo, kad tai netiesa. Aukos rastos net keturiose klasėse – tai reiškia, kad šaulys mokykloje netrukdomas judėjo.

Taip pat pareigūnai teigė, kad užpuolikas dėvėjo neperšaunamą kostiumą, dėl kurio jie nebūtų galėję jo lengvai įveikti ir dėl to delsė. Tačiau praėjus porai dienų paaiškėjo, kad tai tebuvo paprasta neperšaunama liemenė.

Yra ir daugiau neatitikimų istorijoje, tačiau labiausiai skaudūs į paviršių kylantys faktai, atskleidžiantys, jog keletas pareigūnų įsiveržė į mokyklą, kad išgelbėtų savo vaikus, bet nieko nedarė dėl kitų įkaitų.

Taip pat pareigūnai kažkodėl negalėjo išlaužti mokyklos durų. Jiems reikėjo visą valandą laukti, kol vienas iš mokyklos darbuotojų atrakino mokyklos duris ir įleido juos vidun.

Šiurpus kelia ir vieno išgyvenusio mokinio pasakojimas, kad jam būnant pasislėpus nuo užpuoliko, pro praviras klasės duris pasigirdo pareigūno balsas, sakantis, kad „jeigu jums reikia pagalbos, sušukit – pagalbos!”. Tada pasigirdo mergaitės balselis, šaukiantis – „pagalbos!” ir Salvadoras Ramos ją nušovė.

Kitaip tariant – specialiųjų pajėgų pareigūnas, stovėjęs už durų, padėjo šauliui surasti pasislėpusią mergaitę ir šis ją nušovė. O tuomet, įsiveržęs į klasę, pareigūnas nušovė patį šaulį.

Per visą šį laiką pasislėpę pradinukai net devynis kartus skambino pagalbos telefonu 911^[8], prašydami juos išgelbėti. Pareigūnų neveiksnumą  pripažino vietiniai valdžios atstovai ir dėl tokios jų pozicijos įvykio metu bus atliekamas tyrimas^[9][10].

Ar nužudyti pradinukai padės apriboti Konstitucinę amerikiečių teisę?

Mes visi suprantame, kad šaudymas į žmones yra baisus dalykas, tačiau tai nereiškia, kad ginklai patys savaime yra blogis. Peiliais taip pat galima sužeisti ar nužudyti žmogų. Bet peiliai pjauna duoną, kurią mes valgome kiekvieną dieną. Su degtukais galima padegti mišką ir sukelti siaubingą gaisrą. Bet galima ir jaukiai užsikurti židinį, susišildyti namus.

Aplink mus yra labai daug dalykų, kurie galėtų būti pavojingi, jei būtų naudojami neatsargiai arba specialiai siekiant pakenkti, tačiau naudojant juos protingai, mes iš šių dalykų gauname naudą, dėl kurios, visų pirma, jie ir buvo sukurti.

Jei automatiniai ir pusiau automatiniai ginklai būtų tik pareigūnų ir kariškių rankose, kaip kad to siekiama Amerikoje, tai nebūtinai reikštų didesnį gyventojų saugumą. Nusikaltėliai šiaip ar taip stengtųsi išlaikyti savo turimus ginklus – tą jie visada darė ir darys toliau. Tiesiog paprasti žmonės nebeturėtų galimybės apsiginti nuo jų ar nuo bet ko, nuo ko reikėtų gintis.

Žmonės nori turėti ginklus, nes nesijaučia saugūs. Jie nori galėti apsaugoti save, savo šeimą ir savo turtą. Taip pat bendruomenė, turinti ginklų, yra labiau pasiruošusi apginti savo interesus, jei nesulaukia pagalbos iš specialiųjų tarnybų, kurios taip pat ne visada linkusios padėti žmonėms.

Taip pat nereikėtų pamiršti teisinės šios situacijos pusės.

Vien dėl to, kad pasitaiko žiauriai ir neadekvačiai besielgiančių žmonių, dar nereiškia, kad iš visos visuomenės turėtų būti atimta teisė, kuri tiesiogiai susijusi su jų gebėjimu apsiginti ir užtikrinti savo saugumą. Be šios teisės žmonės būtų paliekami institucijų malonei, kurios galėtų nuspręsti, kas vertas būti apgintas, o kas ne.

Labai svarbu suprasti, kad blogų žmonių visada buvo ir visada bus. Jie visada rado būdų įgyvendinti savo sumanymus ir tai nepasikeis niekada. Todėl išeities reikia ieškoti ne apribojant žmonių teises, o identifikuojant tikras problemas ir jas sprendžiant.

Ar specialiosios tarnybos nebus čia prikišusios rankų? 

Kaip jau supratote, jaunasis šaulys Salvadoras Ramos buvo iš neturtingos šeimos. Patyčios dėl skurdo vaikystėje ir barniai dėl telefono sąskaitos su močiute verčia susimąstyti, iš kur jaunuolis gavo pinigų dviem brangiems pusiau automatiniams karinio profilio šaunamiesiems ginklams, kurių vienas kainuoja ne mažiau dviejų tūkstančių dolerių?

Teigiama, kad jaunuolis juos įsigijo kelios dienos po savo aštuonioliktojo gimtadienio. Dar didesnį klausimą kelia tai, kad mažos ginklų parduotuvėlės, kurioje buvo nupirkti minėtieji ginklai, darbuotojai nepamena^[11], kad Salvadoras Ramos būtų pas juos lankęsis ir įsigijęs šiuos ginklus. Tai yra vos kelis darbuotojus turinti ir beveik visus savo klientus pažįstanti ginklų parduotuvė.

Taip pat vidinės šalies tarnybų operacijos kartais veda prie minčių, jog ne visi ginkluoti išpuoliai yra sumanyti ir įgyvendinti vien pačių užpuolikų. Šiek tiek anksčiau Buffalo miesto prekybos centre įvykusios rasinės neapykantos pobūdžio šaudynės, nusinešusios dešimties juodaodžių žmonių gyvybes, atskleidžia šaulio ir nepaminėto agento iš nepaminėtos šalies agentūros ryšius^[12].

Jaunuolis, vardu Payton Gendron, norėjęs įvykdyti masines šaudynes savo vidurinės mokyklos baigimo šventėje, buvo pripažintas psichiškai nestabiliu, reguliariai bendravo su neminimu agentu iš neminimos valstybinės agentūros ir išpuolio Buffalo mieste dieną dar prieš įvykį jam pranešė savo planus.

Dar 2014-aisiais Žmogaus Teisių Stebėjimo agentūra pastebėjo, kad Federalinė Tyrimų Tarnyba (FBI) Amerikoje gan dažnai naudoja taktiką, kai privilioja psichinių sutrikimų turinčius žmones ir įtikina juos atlikti kokį nors išpuolį, kurį vėliau patys sustabdo arba, leidę jam įvykti, suima užpuolį įvykdžiusį žmogų^[13].

Tokiu būdu jie piktnaudžiauja kovos su terorizmu operacijomis.

„Amerikiečiams buvo įteigta, kad jų vyriausybė užtikrina jų saugumą, nes užkerta kelią terorizmui JAV ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą už jį. Tačiau pažvelgę atidžiau suprasite, kad daugelis šių žmonių niekada nebūtų padarę nusikaltimo, jei ne teisėsaugos institucijos, skatinančios, spaudžiančios, o kartais ir mokančios jiems už teroro aktus", – sakė viena iš Žmogaus Teisių Stebėjimo agentūros pateiktos ataskaitos bendraautorių Andrea Prasow.

FBI dažnai taikėsi į ypač pažeidžiamus asmenis, įskaitant turinčius protinę ir psichinę negalią bei nepasiturinčius asmenis, juos įtikinėjo, o kartais ir teikė išteklius planui įgyvendinti.                                                           

Taigi, skaudi realybė veda į gilias abejones. Abejones dėl to, ar tikrai pats šaulys Uvalde įsigijo ginklus.

Abejones dėl ilgo pareigūnų neveikimo.

Abejones dėl dėmesio nukreipimo nuo tikrosios problemos.

Ir galiausiai – abejones dėl mums pateikiamos „tiesos”.

Kanada ruošiasi visiškam ginklų įšaldymui 

Remdamasi įvykiais Teksase, gegužės 30-ąją dieną Amerikos kaimynė Kanada su ministru pirmininku Justin Trudeau priešakyje visuomenei pristatė naują įstatymo projektą^[14], visiškai įšaldyti rankinių ginklų importą, pirkimą ar pardavimą visoje Kanados teritorijoje, o karinius ir karinio profilio ginklus konfiskuojant iš gyventojų.

Taip pat siūlomame projekte reikalaujama, kad šautuvų dėtuvės būtų pakeistos taip, jog jose nebūtų galima laikyti daugiau nei penkių šovinių. Nebuvo pamiršta akcentuoti, kad „Kanadoje ginklo turėjimas yra privilegija, o ne teisė”. Kol kas tai yra tik įstatymo projektas, bet manoma, kad jis įsigalios jau šį rudenį.

Siekdami uždrausti ginklų disponavimą, politikai vis akcentuoja, kad tokiu būdu jie stengiasi apsaugoti gyventojus nuo ginklų patekimo į netinkamas rankas. Tačiau kas sprendžia, kurios rankos yra tinkamos, o kurios ne? Ir kas apsaugos gyventojus nuo pačių politikų ir jiems pavaldžių pareigūnų bei kariškių, kurie vieninteliai turės teisę turėti ginklus?

Kaip nepriklausomas žurnalistas Dan Dicksas pastebėjo – Stalinas ir Hitleris taip pat nuginklavo visuomenes, prieš mėginant visiškai užimti valdžią ir absoliučiai kontroliuoti žmones visais įmanomais aspektais^[15]. Panašu, kad istorija kartojasi prisidengiant naratyvui palankiais įvykiais.

Nuginkluota visuomenė beveik neturi jokių šansų pasipriešinti esamai valdžiai ar ją nuversti, jei kiltų toks poreikis.