Drastiškas žmonių nykimas – blogas ženklas
Remiantis kai kuriais tyrimais, maždaug 2064 m. pasaulyje prasidės reikšmingas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Priežastys, žinoma, yra įvairios: nuo didesnių ir lengviau prieinamų galimybių naudotis tam tikromis kontraceptinėmis priemonėmis, iki prailgintos mokslų bei studijų trukmės, susijusios su geresniu išsilavinimu, profesijos keitimu ar panašiu motyvu, dėl kurio akstinas turėti vaikų gali po truputį sumenkti. Trumpiau tariant, daugelis šalių turės kovoti su socialinėmis ir finansinėmis nuosmukio pasekmėmis, koreliuojančiomis su kelių šimtų metų senumo precedento neturinčio gimstamumo rodiklio kitimu.
Galima sakyti, jos iš esmės tai gera žinia dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui, dėl to, kad toks reiškinys rodo padidėjusį mergaičių bei moterų išsilavinimą. Tačiau smarkus gyventojų skaičiaus pasikeitimas kelių dešimtmečių perspektyvoje, deja, itin smarkiai pakeistų populiacijos koncentraciją, kurioje įprastas vaisingumo rodiklis (TFR) turėtų siekti bent jau 2,1 gimimo vienai moteriai lygį[1].
Be kita ko, derėtų paminėti ir tai, jog kai kuriose vietovėje nuosmukis jau dabar yra ganėtinai dramatiškas: TFR Italijoje ir Ispanijoje šiuo metu yra 1,2; Lenkijoje siekia viso labo 1,17. Na, o kadaise labai dideliu vaisingumu garsėję regionai šiandien taipogi „skęsta“ gimstamumo seklumose. Tarp kitko, į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos moterys 2017 m. vidutiniškai pagimdė 5 vaikus. Spėjama, kad iki 2100 m. šis skaičius sumažės beveik tris kartus. Tuo tarpu Nigerijos vaisingumo rodiklis yra bene didžiausias pasaulyje, mat vienai moteriai tenka netgi 7 gimdymai. Tačiau vis tik numatoma, jog 2100 m. jie sumažės iki 2 arba dar daugiau.
Neabejojama, kad pasaulinis gyventojų skaičiaus mažėjimas turės didelių finansinių pasekmių, dėl ko manoma, jog tautos turi pradėti tai planuoti jau dabar, aptardamos darbingo amžiaus asmenų (20–64 m.) perspektyvas, galimybes bei paplitimą tankiau apgyvendintose ir mažiau išsivysčiusiose vietovėse. Tarkim, Kinijoje bei Indijoje prognozuojamas didžiulis darbuotojų skaičiaus mažėjimas, o Nigerijoje – nuolatinis augimas: penkiasdešimties metų bėgyje Indijoje, ko gero, kurį laiką vis dar bus daugiausiai darbingo amžiaus žmonių, o po jos sąraše matysime Nigeriją, Kiniją ir JAV[2].
Gyventi galime, jeigu turėsime mažiau vaikų
Tiesa ta, kad demografinių rodiklių kitimas veda prie radikalių geopolitinės galios nustatymo „atributų“, metančių iššūkį mitams apie imigraciją, moterų seksualines bei reprodukcines teises ir apsaugos stiprinimo svarbą. Jeigu dabar remiamės Europos ir Azijos įtaka formuojant pasaulio viziją, tikėtina, jog ilgainiui pastarąją pakeis Afrikos ir arabų pasaulio įsikišimas.
Iš tikrųjų sparčiausiai mažės Azija ir Vidurio bei Rytų Europa. Japonija, kuri jau ilgą laiką kovoja su tokia realybe, „susitrauks“ nuo 125 mln. iki apytikriai 60 mln. 2100 m.; Tailandas nuo 70 iki 35 mln.; Portugalija – nuo 10 iki 5 mln.; o Pietų Korėja – beveik per pusę. Šiaip ar taip, pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas plėtrai, nors ir nėra 100 proc. aišku, kaip greitai pasieksime numatytą lygį.
Ne paslaptis, kad nors dabar pasaulyje gyvena virš 7 milijardų žmonių, 1804 m. tebuvo vos milijardas. Be to, prireikė daugiau nei šimto metų, jog prisidėtų dar vienas milijardas; 32 ir daugiau metų pasiekti tris milijardus; ir dar 14 metų, kad pasauliečių skaičius padidėtų iki keturių milijardų. Tačiau jei iki šio dešimtmečio pabaigos pasieksime aštuonis milijardus, vos per šimtmetį Žemės gyventojų skaičius bendroje sumoje padidės tris ar keturis kartus.
Tarp kitko, tai nėra tvarūs nenuginčijami skaičiai. Galime pasižiūrėti į Covid-19 pandemijos pavyzdį, kuriame atskleidžiamas sveikatos priežiūros sistemos „gedimas“ – ypatingai Amerikoje – nepaliaujamai griaunantis mūsų visuomenę užsakomųjų paslaugų bei pelno siekiančios sveikatos priežiūros paslaugų kontekste, atspindinčiame pajamų nelygybę ir suklastotą statistiką.
Kita vertus, nors dauginimasis yra biologinis procesas, išgyvenamumas, be abejo, yra kiekvienos rūšies tikslas, kurį trypiame ir eskaluojame „žalingu“ it apkvaitę, įsikibę į parankę švietimo nuopelnų artilerijai. (Manyčiau, galėtume – jei tik norėtume – teisingiau paskirstyti išteklius visame pasaulyje; nors tai gana sunku įsivaizduoti kapitalistinėje sistemoje, visgi kaina už „papildomo“ vaiko gimimą kažkada gali siekti sunkiai suvokiamas aukštumas, susijusias su baudomis, draudimais ir mokesčiais).
Mažėjantis gimstamumo rodiklis reiškia, kad iki amžiaus pabaigos šalys atrodys visai kitaip
Mėginant pasverti gimstamumo išlaidas ir savotišką naudą, gyventojų mažėjimas gali tapti specifine priemone mažinant anglies dvideginio išmetimą.
Taip, sferose, kuriose dirbs daugiau pagyvenusių žmonių ir mažiau jaunuolių, kils ekonominių iššūkių, nes visuomenė stengsis augti (sutaupyti), turėdama mažiau darbuotojų, kol valstybių gebėjimas kurti gerovę, reikalingą socialinei paramai ir pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūrai finansuoti, negrįžtamai suskeldės.
Svarbu paminėti ir tai, kad ateinančiais dešimtmečiais imigracija bus dar aktualesnė problema, o šis faktas gali reikšti, jog finansiškai tvirti regionai bei teritorijos taps pastebimai tankiau apgyvendintos. Bet kokiu atveju, tai bus realybė, neatsiejama nuo klimato kaitos. Na, o darbingo amžiaus gyventojų pasiskirstymas turės lemiamą reikšmę žmonijai klestėti arba pradėti po truputį nykti.
Žinoma, priklausomai nuo kiekvieno iš mūsų amžiaus, mums gali nereikėti dėl to jaudintis, bet vaikai ir anūkai neabejotinai turės sunerimti. Nors galime sakyti, kad esame pasiruošę tokiems neįprastiems reiškiniams, pasaulis vis tik yra drebantis iš baimės, kuri pasireikš visuotine vaikų gimimo katastrofa, turinčia „surakinto žandikaulio“ poveikį visuomenei plačiuoju mastu[3].
