- Lietuvos kultūros ministro persekiojimas R. Tumino atžvilgiu
- Rusų valdžia pasuko S. Kairio pramintu keliu
- Šviesaus atminimo režisierius Rimas Tuminas
Lietuvos kultūros ministro persekiojimas R. Tumino atžvilgiu
Rusijai įsiveržus į Ukrainą, kultūros ministras Simonas Kairys pareiškė iš Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovo Simono Keblo laukiantis Rusijoje dirbančio režisieriaus Rimo Tumino atleidimo.[1]
„Valstybinio Vilniaus mažojo teatro direktorius informuotas, jog ryt laukiu arba aiškaus ir nedviprasmiško teatro meno vadovo R.Tumino atleidimo, arba tegul direktorius deda ant stalo savo pareiškimą išeiti iš darbo“, – prieš porą metų feisbuke paskelbė S.Kairys.
Tiesa, po režisieriaus mirties, kūrybine veikla gyvenime nepasižymėjęs kultūros ministras skubiai pakeitė plokštelę, bet rankraščiai juk nedega.
Rusų valdžia pasuko S. Kairio pramintu keliu
Praėjusios savaitės pabaigoje Maskvos Jurijaus Vachtangovo teatro vadovybė nusprendė atšaukti buvusio teatro meno vadovo, režisieriaus Rimo Tumino atminimo vakarą, suplanuotą birželio 4 d., pranešė leidinys „Abzac“.[2]
Tiesa, teatro direktorius Kirilas Krokas nurodė, kad gali patvirtinti tik tai, jog teatro afišose renginio nebeliko.
Atšaukti R. Tumino atminimui skirtą vakarą reikalavo judėjimo „Rusijos veteranai“ atstovai. Aktyvistai pareiškė, kad toks renginys būtų amoralus ir pareikalavo kultūros ministrę Olgą Lubimovą imtis priemonių.
„Teatro vadovybė, mūsų nuomone, organizuodama tokį renginį, demonstruoja visišką moralinių bei etinių normų nepaisymą“, - teigiama kreipimosi tekste.
Judėjimo dalyviai taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog 2022 m. gegužę kalbėdamas su pokštininkais Vovanu ir Leksusu prasitarė, kad yra pasirengęs dalyvauti spektaklyje „Mano draugas Bandera“.
Bandera Stepan (Stepanas Bandèra) 1909 01 01Ugriniv Starij (Ivano Frankivsko sr.) 1959 10 15 Miunchenas, ukrainiečių nacionalinio išsivadavimo kovos vadovas.
Nuo 1928 Ukrainos karinės organizacijos, nuo 1929 Ukrainos nacionalistų organizacijos (Organizacija ukrajinskich nacionalistiv, OUN) narys. 1934 suimtas, už dalyvavimą rengiant pasikėsinimą į Lenkijos vidaus reikalų ministrą 1936 nuteistas mirti (nuosprendis pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos). Vokietijai 1939 09 užpuolus Lenkiją paleistas. Nuo 1940 vadovavo atskilusiai OUN frakcijai (banderininkų, arba revoliucionierių). Iki 1941 07 bendradarbiavimo su vokiečiais šalininkas. Po mėginimo paskelbti Ukrainos nepriklausomybę (1941 06 30) vokiečių buvo suimtas ir iki 1944 pabaigos kalėjo Sachsenhauseno koncentracijos stovykloje Vokietijoje, bet tapo pripažintu politinių jėgų, siekiančių kovoti tiek su vokiečiais, tiek su sovietais, vadovu (S. Banderos šalininkai 1942 įkūrė Ukrainos sukilėlių armiją, kurios kariai sovietinėje istoriografijoje vadinti banderininkais, rusų kalba banderovcy).
Po II pasaulinio karo vadinamųjų OUN‑banderininkų vadovas, Vyriausiosios Ukrainos išvadavimo tarybos narys. Nužudytas KGB agento. 2010 prezidentas V. Juščenko paskelbė S. Banderą Ukrainos didvyriu.[3]
Be to, esą iš režisieriaus pusės skambėjo provokaciniai pareiškimai Rusijos ir jos tautos adresu. Jis pateisino ir atakas prieš Maskvą, pabrėžė „Rusijos veteranai“.
R. Tuminas iš Maskvos J. Vachtangovo teatro ir Vilniaus Mažojo teatro meninio vadovo pareigų pasitraukė 2022 m. gegužę, netrukus po to, kai Vovanas ir Leksusas, vienas kurių pokalbio pradžioje prisistatė buvusiu Ukrainos kultūros ministru Aleksandru Tkančeno, paviešino jų pokalbį.
Vėliau režisierius teigė, kad pokalbis su pokštininkais buvo sumontuotas, o jis pats niekada neišsakė noro „šlovinti Banderą“. Praėjus keliems mėnesiams Rusijos premjero Michailo Mišustino nurodymu iš R. Tumino buvo atimtos valstybinės premijos.
Šviesaus atminimo režisierius Rimas Tuminas
Rimas Tuminas (1952 m. sausio 20 d. Kelmėje – 2024 m. kovo 6 d. Galipolyje, Italijoje[9]) – Lietuvos teatro režisierius, pedagogas.[4]
Biografija
1970–1974 m. studijavo televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1978 m. baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute.
Nuo 1981 m. dėstė LMTA Vaidybos ir režisūros katedroje. Dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1979–1990 m. LVADT režisierius, 1995–1999 m. šio teatro vadovas. 1990 m. Vilniaus Mažojo teatro steigėjas, vadovas.
Karjera Maskvoje
2007–2022 m. buvo Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro (Maskva) meno vadovas. 2021 m. gruodį skirta Rusijos vyriausybinė premija.
2022 m. kovą, po Rusijos invazijos į Ukrainą, išvyko į Lietuvą, motyvuodamas sveikatos problemomis. Nuo 2022 m. gegužės nebedirbo Maskvos teatre. Netrukus buvo atimta ir vyriausybinė premija.
2022 m. kovo 4 d. Vilniaus mažasis teatras nutraukė darbo sutartį su R. Tuminu.
Įvertinimas
1994 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už A. Čechovo „Vyšnių sodo“, G. Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir B. Brechto „Galijėjaus“ pastatymus.
1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius už indėlį į tautinę kultūrą.
1999 m. – „Maskaradas“ pelnė aukščiausią Rusijos Federacijos teatro srities apdovanojimą „Auksinė kaukė “ už geriausią Rusijoje parodytą užsienio spektaklį.
2000 m. – Rusijos Federacijos valstybinės premijos laureatas už indėlį į Rusijos Federacijos literatūrą ir meną.
2000 m. – R. Tumino spektaklis „Vaidiname Šilerį“ pagal F. Schillerio „Mariją Stiuart“ SOVREMENIKO teatre, Maskvoje, gavo „Žuvėdros“ apdovanojimą už geriausią 2000 metų Rusijos spektaklį.
2009 m. – V. Ušackas Maskvoje apdovanojo Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu – Lietuvos Tūkstantmečio žvaigžde[44]. Šis garbės ženklas įteiktas už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą pasaulyje.
2021 m. – Rusijos vyriausybinė premija. 2022 m. gegužę atšaukta.
