Reforma, kuriai nepasirengta: iš 77 specialių poreikių vaikų, aprūpinti 5?

Dėl įtraukiojo mokslo, neatlaikę iššūkių darbo pozicijas apleidžia mokytojai

Skaičiuojamas penktas įtraukiojo mokymo mėnuo. Tačiau dėl mokyklose kylančių iššūkių, darbo pozicijas apleidžia ilgus metus mokytojavę žmonės. Mat kai kuriose mokyklose neužtenka lėšų, kad nusamdyti pagalbą teikiančius mokytojus, tad jau esantiems tenka išties didelis krūvis, dėl kurio svyra pečiai ir kenčia emocinė sveikata.

Įtraukiojo ugdymo siekis – užtikrinti, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo jų fizinių, emocinių, socialinių ar intelektinių gebėjimų, galėtų mokytis kartu toje pačioje mokyklos aplinkoje. Vis dėlto, kai praktikoje mokyklų resursai yra riboti – pavyzdžiui, kai vienam pagalbos mokytojui tenka daugybė vaikų su specialiais poreikiais – iškyla iššūkių, dėl kurių dalis žmonių kritikuoja šį ugdymo modelį.

Visų pirma, daugelyje mokyklų trūksta specialiai apmokytų mokytojų ir pagalbos specialistų. Neseniai šalį apskriejo žinia, esą 77 vaikams su specialiaisiais poreikiais tenka vos penki pagalbos mokytojai, o tai reiškia, kad mokiniai negauna reikiamos paramos^[1]. Galbūt vėlgi – užsimota per daug, nepaklojus pamato prieš priimant sprendimus – kaip ir vadovėlių atveju, kai buvo atnaujintos bendrojo ugdymo programos be pasiruošimo, dėl ko rezultate stigo mokymosi reikmenų.

Mokyklos dažnai nėra fiziškai pritaikytos vaikams su negalia, pavyzdžiui, nėra liftų, tinkamų tualetų ar kitų būtinų priemonių. Kalbant apie psichologinius išteklius, dėmesio trūkumas kitiems mokiniams taip pat gali turėti tam tikrų pasekmių. Svarstoma, jog mokytojui praleidžiant daugiau laiko su vaikais, kuriems reikalinga papildoma pagalba, gali nukentėti kiti klasės mokiniai. Negana to, mokytojai dažnai jaučia spaudimą, nes tenka dirbti su labai skirtingais vaikų poreikiais, o paramos sistemos dažnai būna nepakankamos.

Tačiau nepaisant šleifo, lygybė ir įvairovės skatinimas, regis, nustato savo tikslus kitų vargo kaina. Idėja iš pažiūros skamba gražiai. Tačiau vargu, ar situacija su kliūtimis, kaip mėgstama sakyti, iš tiesų skatins mokyklas ir pedagogus ieškoti kūrybiškų mokymo metodų, kurie naudingai veikia visą klasę. Mat galiausiai gali paaiškėti, kad tokių tiesiog nėra.

Bendrojo lavinimo mokyklose mokosi apie 42 067 SUP turintys vaikai

Netyla diskusijos, esą vaikų su specialiais ugdymosi poreikiais (SUP) skaičius skirtingose ugdymo įstaigose smarkiai svyruoja. Švietimo, mokslo bei sporto ministerija atskleidžia, kiek vaikų, turinčių specialių poreikių, atėjo į bendrojo ugdymo įstaigas. 

Pavyzdžiui, kai kuriose gimnazijose pastarųjų skaičius sudaro 15 proc. visų mokinių, kitur tuo tarpu – nėra nei vieno. Tačiau Lietuvoje yra ir tokių gimnazijų, kuriose netoli pusės mokinių turi individualių poreikių. Manoma, jog šis disbalansas gali apkartinti ne tik mokytojų, bet ir kitų vaikų gyvenimus, šiems susiduriant su klasėje patiriamais iššūkiais, tokiais kaip padidintu chaosu, apsunkintu informacijos pateikimu ir pan. Tokia situacija, kaip ir nelygiavertis SUP turinčių vaikų padalijimas, netrunka supriešinti visuomenę. Galiausiai, gali būti, kad dėl tokios situacijos išloš privačios mokyklos.

Remiantis Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) duomenimis, 2024–2025 mokslo metais bendrojo lavinimo mokyklose mokosi apie 42 067 SUP turintys vaikai^[2]. Keleto miestų pasiskirstymas: Alytaus mieste Dzūkijos mokykloje mokosi per 160 SUP turinčių vaikų, Šaltinių progimnazijoje – 110, Šv. Benedikto gimnazijoje – yra 108 SUP turintys vaikai; Kauno mieste tarptautinėje gimnazijoje skaičiuojami 403 SUP turintys vaikai, Šv. Roko mokykloje – 171, VDU klasikinio ugdymo mokykloje – 148 vaikai; Vilniuje Martyno Mažvydo progimnazijoje – 232 SUP turintys vaikai, Balsių progimnazijoje – 221, „Ateities“ mokykloje – 220 vaikų. Apie 90 proc. SUP turinčių vaikų mokosi bendrojo ugdymo mokyklose kartu su bendraamžiais. Maždaug 75 proc. šių vaikų turi nedidelius arba vidutinius specialiuosius poreikius, o likusieji – didelius ar labai didelius poreikius. 

Kauno tarptautinės gimnazijos direktorius pasakojo, kad mokykloje su specialiųjų poreikių vaikais dirba daug specialistų, nuo rugsėjo jų priimta dar daugiau. Tačiau jis abejoja, ar, pavyzdžiui, klausos negalią turintis vaikas galėtų kokybiškai nuo pirmos klasės mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. 

2024-ųjų rugsėjį mokyklos turėjo būti pasirengusios – tačiau taip neatsitiko

77 primena, kad Lietuva, kaip ir kitos šalys, įsipareigojo įgyvendinti Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kuri skatina įtraukti vaikus su negalia į bendrojo ugdymo mokyklas^[3].

Nuo 2024-ųjų rugsėjo mokyklos turėjo būti pasirengusios priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, jei to pageidauja jų tėvai. Žinoma, jog tam, kad pasiekti šiuos tikslus, būtina daugiau investuoti į mokytojų ir specialistų rengimą, skiriant papildomą finansavimą mokykloms, kad jos galėtų užtikrinti reikalingą infrastruktūrą. Tačiau netyla kalbos, esą gali būti, jog pasiūlymas, taip sakant, „suvienodinti“ galimybes vaikams, gali būti dar vienas farsas; kai kurių nuomone, įtraukiojo ugdymo idėja – kaip ir žaliasis kursas – gali būti melas bei išpustas burbulas kitiems tikslams pasiekti.

Įtraukiojo mokymo žala pasimatys ateityje?

Dar mokslų metų pradžioje Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė teigė, neva palankiausia specialiųjų poreikių turinčius vaikus mokyti atskirose klasėse^[4]. Tokį požiūrį ji, kaip teigiama, argumentavo galimybe užtikrinti kitų klasėje besimokančių vaikų mokslo kokybę. 

Nors dalis politikų palaiko šią iniciatyvą, taip pat yra tų, kurie išreiškia susirūpinimą. Į šią eilę rikiuojasi Jaroslavas Narkevičius, pažymintis, kad iššūkiai, susiję su specialistų, mokytojų padėjėjų trūkumu ir infrastruktūros nepritaikymu, išlieka aktualūs, be to, esą reikia spręsti šiuos iššūkius, o ne tik naudoti ES lėšas problemoms perverti. Artūro Zuoko teigimu, specialiosios mokyklos neturėtų būti uždarinėjamos^[5].

Tačiau nors gvildenama SUP turinčių vaikų integracijos nauda, likusiųjų mokymosi kaina – kol kas neapskaičiuojama. Be to, kad daugelyje šalies mokyklų trūksta pagalbos mokytojų, stinga ir kitos infrastruktūros – tam tikros sensorinės perkrovos, kitaip – nusiraminimo patalpų tokiems mokiniams. Mat tuo atveju, jei mokytojo padėjėjas tokį vaiką išsivestų, likę klasėje vaikai liktų jau be pagalbos.