Ž. Sadauskas stebi ir analizuoja žmones remdamasis daugeliu metodikų
Rašytojas Žydrūnas Sadauskas save pristato kaip psichologą – analitiką, kuris remdamasis daugeliu metodikų stebi ir analizuoja žmones ir iš tų stebėjimų daro išvadas.
„Jei analizuosime pirmąsias tris mano parašytas knygas visos jos nėra įprastos literatūrinės knygos, o patenka į kategoriją „Analitiko pastebėjimai ir rekomendacijos“. Aš kasdien bendrauju su daugybę žmonių. Jie man pasakoja savo istorijas, išgyvenimus, potyrius. Aš fiksuoju tų istorijų tendencijas, analizuojų jų priežastis, apibendrinu ir taip gimsta mano knygos, – atviravo rašytojas. – Tiesa, esu parašęs ir vieną visai literatūrinę knygą. Tuo metu auginau vaiką ir netrukau pastebėti, kad jam netinka esamos pasakos, todėl sėdau ir sukūriau savas. O visa kita, įskaitant ir kūrinius kuriuose minimai vaikai yra analitinė literatūra, kuri paaiškina, kad jeigu yra taip, tai nutiks šitaip, o jeigu viskas susiklostys kitaip, tai lauk ano.“
Skaitytojų daugėja nuolat
Pasiteiravus, kaip skaitytojai priima jo kūrybą, Ž. Sadauskas pasidžiaugė, kad skaitytojų ratas nuolat plečiasi.
„Kaip minėjau, mano knygos nėra „paimamos iš lempos“. Jos gimsta iš realių istorijų, kuriuose, tikėtina, daugelis atranda save. Taip, yra romanai, detektyvai, kita grožinė literatūra, bet mano veikalai priskirtini populiariajai psichologijai, kuri kaip niekada yra aktuali. Aš kalbu apie tai, ką pats esu atradęs ir patyręs. Skaitytojai tai perima ir prisitaiko sau, nes tai veikia. Vien „Facebook“ turiu 30 000 sekėjų ir augantis jų skaičius kalba pats už save“, – sakė rašytojas.
Pasidomėjus apie vertimus į kitas kalbas, jis nurodė, kad buvo bandymas versti geriausią knygą į lenkų kalbą, bet… sutrukdė kalba.
„Vertėja pasakė, kad mano sakininiai ir žodžių junginiai jau lietuviškai skamba sudėtingai, todėl išvertus juos į lenkų kalbą, viskas taptų dar sudėtingiau ir patys lenkai nieko nebesuprastų. Po tokio argumento planų – versti knygas – atsisakiau ir jų vis dar nėra“, – nurodė Ž. Sadauskas.
Užklausus apie galimą „karjeros pabaigą“, rašytojas patikino, kad konkretaus momento numatyta nėra.
„Specialiai apie sustojimą negalvoju, bet kartais pats save pagaunu besiklausiantį – o kur tas taškas, po kurio galėčiau pasakyti, kad viskas šioje srityje pasiekta ir toliau judėti nebėra kur. Palyginimui galiu pateikti dabar baigiamą knygą. Tai nebus įprasti analitiko užrašai, o vieno benamio istorija. Žmogus pateko į „užribį“, vėliau rado jėgų susikaupti, grįžo į tai, ką vadiname normaliu gyvenimu, tačiau netruko suprasti, kad tas jo nedžiugina ir dabar jis labiausiai nori viską palikti ir tapti klajokliu. Vedant paralelę, aš to, kad pasiekiau viską ir nieko nebenoriu, nejaučiu. Dar ieškau savęs kaip rašytojo, todėl šiandieninės analitinės knygos dar nėra tokios knygos kaip aš jas suprantu. Tikrosios savo knygos dar ieškau. Kiekvienas kūrėjas ir menininkas turi vidinę viziją ar pajautimą, po kurio jis pasako – atvykome, taškas. Aš jo dar ieškau.
Galbūt kai kūryba tampa darbu, kai viskas kartojasi arba veikia pagal schemą, tuomet ir kyla klausimas – ar tai dar džiugina? Ar dūšia dainuoja? Aš, būdamas jaunas rašytojas, tokio cinkelio dar neradau, todėl klausimas – ar tai paskutinė stotelė, kyla palyginti retai. Be to, niekas neturi gimti ir mirti rašytojais. Gal taip buvo anksčiau, kad žmogus įgyja vieną profesiją ir eina su ja per visą gyvenimą. Dabar žmonės tapo universalūs, jie gali, tarkim, rašyti ir leisti laiką gamtoje. Tai – du vienas kitą papildantys užsiėmimai. Seniai bemačiau visiškai vienpusių žmonių. Gerokai dažniau sutinku skirtingai defragmentuotus, tad klausimas yra kitas – kaip mes sugebame realizuoti tai, ką turime? Asmeniškai aš dabartiniame etape kaifuoju ir net negalvoju, kur tai nuves. Visgi, turint omenyje mano charakterį, spėčiau, kad rašymas nebus paskutinė stotelė.“
Rašytojas atsako- ar iš kūrybos šiais laikais įmanoma išgyventi
Pokalbio pabaigoje Ž. Sadausko buvo paklausta ar šiais laikais įmanoma išgyventi rašant.
„Yra du terminai – autorius ir rašytojas. Pirmoji kategorija – žmonės kurie parašė knygą, bet neuždirbo. Tokių rasime daug. Jie ateina į leidyklas, sutaria dėl tiražo, bet už tai gauna tik centus ir yra priversti patys pardavinėti savo knygas.
Antroji kategorija – pragyvena iš knygų, nes, dažnai, turi kitos veiklos, kuri didina pažįstamų, o kartu – ir potencialių skaitytojų, ratą. Aš save priskiriu prie pastarųjų, – nurodė pašnekovas. – O klausimas – rašyti ar ne – atsakomas labai parastai. Kartą vienos talentingų vaikų muzikos mokytojos paklausiau – kaip ji suranda talentus? Ji atsakė, kad pasiėmusi seną vaikišką fortepijoną nueina į darželį ir palieka instrumentą vaikams. Tas, kuris su juo groja pusę dienos, tampa jos mokiniu. Kitaip sakant, talentas neturi prasmės, jeigu nebus tinkamo užsispyrimo ir motyvacijos. Pinigai yra trumpalaikis katalizatorius ir jie neveikia taip, kaip vidinė aistra kurti, negalvojant apie kitų nuomonę ir rezultatą. Čia kaip sisiuko norėjimas. Juk kai naktį prispaudžia, keliesi iš lovos ir eini, negalvodamas apie likusį pasaulį. Su kūryba tas pats – kai suvoki, kad negali nekurti, imi ir tai darai. O tuomet ir rezultatas ateina, nes pateikiamas išgyventas, išjaustas kūrinys.“
Laimėkite Žydrūno Sadausko knygą!
Kviečiame sudalyvauti 77.lt Kalėdiniame konkurse ir laimėti rašytojo Žydrūno Sadausko knygą „Kvantinė psichologija“. Konkurso sąlygas rasite mūsų facebook paskyroje.
