Prisimenant N. Sadūnaitę: vienuolė, disidentė, laisvės kovotoja, kuri niekada netarnavo sistemai

N. Sadūnaitė Anapilin iškeliavo šv. Velykų naktį

Kovo 31-ąją, per šv. Velykas, eidama 86-uosius metus mirė disidentė, vienuolė Nijolė Sadūnaitė. Kaip skelbia Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolynas, N. Sadūnaitė bus palaidota Verkių kapinėse trečiadienį, o su velione atsisveikinti bus galima nuo antradienio.

Balandžio 2 d. 14 val. velionės kūnas bus pašarvotas Vilniaus laidojimo paslaugų centre. Trečiadienį nuo 9 val. atsisveikinti su N. Sadūnaite bus galima Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, kurioje 13 val. bus laikomos mišios.

Norinčius pagerbti N. Sadūnaitės atminimą vienuolynas ragina paaukoti ar padėti skurstantiems: kviečiama vietoj gėlės žiedo paaukoti Vilniaus arkivyskupijos Carito valgyklai „Betanija“, vargšams ar pagelbėti kiekvieno galbūt pažįstamai, likimo vingių prispaustai šeimai.

„Tai būtų didžiausia dovana seseriai Nijolei, kuri turėjo jautrią širdį visiems vargstantiesiems“, – teigiama Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyno komentare.

Disidentės N. Sadūnaitės mirtis ne vieną palietė ir sukrėtė. Juk daugelį metų ji aktyviai ir neatlygintinai dirbo mūsų valstybės labui bei gerovei, buvo viena iš paskutiniųjų, tikrųjų kovotojų dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Siekiant įamžinti jos šviesų atminimą, dar kartą prisiminkime N. Sadūnaitės nuveiktus darbus, pirmuosius jos žingsnius disidentų veikloje ir tai, ką ji veikė paskutiniais savo gyvenimo metais.

Aktyvi ir bebaimė N. Sadūnaitė buvo nuo jaunų dienų

N. Sadūnaitė gimė Kaune 1938 m^[1]. 1955 m. ji baigė vidurinę mokyklą, 1956 m. įstojo į pogrindinį Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje, vėliau įstojo ir baigė medicinos seserų kursus, dirbo Vilniaus kūdikių namuose.

Jau nuo 1970 m. pateko į KGB akiratį, buvo perspėta dėl antitarybinės veiklos. Pradėjus leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, tapo viena iš aktyviausių talkininkių, rinko ir tikrino informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir už jos ribų, spausdino ir platino „kroniką“, vežė į Maskvą, kad būtų persiųsta į JAV.

1974 m. N. Sadūnaitė dėl to buvo suimta, o 1975 birželio 17 d. LSSR Aukščiausiojo Teismo nuteista trejiems metams griežto režimo lagerio ir trejiems metams tremties. Ji buvo kalinama Pskovo, Gorkio ir kituose kalėjimuose kartu su kriminalinėmis kalinėmis, bausmę atliko Mordovijos griežto režimo moterų lageryje.

Net ir būdama lageryje ji kovojo už kalinių teises, badavo protestuodama prieš žiaurų elgesį su politiniais kaliniais, dvasiškai ir materialiai remdavo kartu kalinamas moteris, rašė laiškus į lagerius, o visus iš užsienio ir Lietuvos gaunamus siuntinius tuoj pat siųsdavo kitiems politiniams kalinams.

N. Sadūnaitė, sugrįžusi į Lietuvą, vėl įsitraukė į „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybą. Dėl šios veiklos moteris ir toliau buvo persekiojama, buvo priversta penkerius metus slapstytis.

1987 m. rugpjūčio 23 d. ji aktyviai ruošė Ribentropo-Molotovo paktui atminti skirtą mitingą. Jo metu, pirmą kartą po ilgų priespaudos dešimtmečių, buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas, o N. Sadūnaitės kalba šiame mitinge buvo pirmoji vieša nepaklusnumo sovietinei okupantų valdžiai demonstracija.

Tačiau praėjus kelioms dienoms po šio mitingo, KGB dirbę asmenys prievarta įsisodino N. Sadūnaitę į automobilį ir 30 valandų ją vežiojo po Baltarusijos miškus, tyčiodamiesi ir grasindami nušauti. 1988 m. ji net buvo apspinduliuota neaiškios kilmės spinduliais, kurie pažeidė gyvybines funkcijas, moteriai teko ilgai gydytis. 

1988 m. N. Sadūnaitė įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę, o pasaulio visuomenei ir JAV prezidentui Ronaldui Reiganui reikalaujant, 1989 m. gruodžio 19 d. LSSR Aukščiausiojo teismo ji vis dėlto buvo reabilituota.

Kitais metais ji įsteigė Lietuvos katalikiškąjį moterų sambūrį „Caritas“, skaitė paskaitas apie Lietuvą Europoje, JAV, aktyviai užsiėmė labdara, gynė žmogaus teises.

1992 m. ji buvo apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2018 m. sausio 13 d. Nijolei Sadūnaitei įteikta 2017-ųjų Laisvės premija. 

2018 m., kai Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus, eidamas susitikti su kunigais, vienuoliais ir seminaristais, Kauno katedroje jis stabtelėjo prie vyresnio amžiaus vienuolių ir palaimino disidentę seserį N. Sadūnaitę. Ją Šventajam Tėvui pristatė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas.

Vienuolė drąsiai rėmė tuos, kurie buvo nesuprasti ir tuos, kuriems reikėjo pagalbos

Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje vyko terorizmu kaltinamos jaunos merginos Eglės Kusaitės bylos nagrinėjimas. Viso šio proceso metu ją aktyviai rėmė žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovai, kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, taip pat ir visuomenės veikėja N.Sadūnaitė^[2].

E. Kusaitė buvo kaltinama tuo, kad bandė kurti organizuotą grupę teroro aktui vykdyti, dalyvavo organizuotos grupės teroro aktui vykdyti veikloje ir rengėsi įvykdyti teroro aktą susisprogdindama strateginės reikšmės objekte, taip sukeldama pavojų daugelio žmonių gyvybėms ir sveikatai bei siekdama, kad dėl to atsirastų sunkių padarinių. Galiausiai ji buvo išteisinta, tačiau sulaikyta kalėjime išbuvo apie dešimt mėnesių.

Aktyvistai, tarp kurių buvo ir N. Sadūnaitė, teigė, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) tyrimo metodai kelia daug klausimų, jie net pateikė oficialų viešą pareiškimą „Dėl VSD, prokuratūros ir teismų valstybinės, teisinės, politinės ir istorinės sąmonės lūžio“.

Jau gerokai vėliau, kai N. Sadūnaitei buvo teikiama Laisvės premija, ji šia proga pasinaudojo ir priminė skandalingąją Garliavos pedofilijos istoriją. Ji kvestionavo Lietuvos teisėsaugos darbą, tai, kaip galimos pedofilijos skandalas buvo pasakojamas žiniasklaidoje, domėjosi, istorijoje minimos mergaitės lemtimi^[3].

„Tad noriu jūsų paklausti: „Kas čia?“. Apie tą Laisvę, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 m. sausio 13-tą. Bet nesunkiai perskaitysiu įtakingo žurnalisto, niekada nemačiusio mergaitės, nebuvusio Garliavoje, nepakalbinusio nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius postringavimus apie violetinį rūką temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius. Jai, sako (rodo į save), reikia kriminalinę bylą, į kalėjimą ją sodinti, taip, taip, siaubas, siaubas! Dar kažkoks ten padėjo sveikatą. Reiškia – mes kovojam prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiam!?
Su džiaugsmu, bet aš tik už Laisvą Lietuvą“, – kalbėjo N. Sadūnaitė.

Ji taip pat priminė, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo, o konvencijos pirmame straipsnyje sakoma, kad niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka, jokios išimtinės aplinkybės, net, jei tai būtų karo padėtis, ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas, ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo.

„Ar negalime laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai, ir apie ją jau penkeri su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių?“, – klausė N. Sadūnaitė.

N. Sadūnaitė aktyviai siekė teisingumo ir lygybės

Dar 2020 m. kelios dešimtys visuomenės veikėjų kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą prašydami inicijuoti Ypatingojo prokuroro institucijos steigimą ir atnaujinti svarstymus dėl teisinės sistemos reformų, numatančių į teisingumo įgyvendinimą įtraukti ir visuomenę. Šis prašymas buvo motyvuojamas jau minėtos Garliavos pedofilijos bylos, kuri taip ir liko neištirta, atveju.

Pasak kreipimosi autorių „Kauno pedofilijos byla atskleidė gilią institucinę krizę Lietuvos teisėsaugos sistemoje“. Tarp pasirašiusiųjų viešą kreipimąsi buvo kunigas Robertas Grigas, disidentas Antanas Terleckas, politinis kalinys Petras Plumpa, taip pat ir N. Sadūnaitė.

2021 m. Nacionalinis susivienijimas kartu su jaunimo sambūriu „Pro Patria“ ir Nevyriausybinių organizacijų koordinacine taryba (NOKT) surengė mitingą siekiant nutraukti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktoriaus prof. Ado Jakubausko persekiojimą. Tuomet į mitingą kvietė ir Laisvės premijos laureatė N. Sadūnaitė, daug kitų laisvės kovų dalyviai. 

O visai neseniai N. Sadūnaitė dar spėjo pasirašyti atvirą laišką, kuriame ji bei Lietuvos laisvės kovų dalyviai – kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Kauneckas, disidentas P. Plumpa, kunigai R. Grigas ir Edmundas Paulionis atkreipė dėmesį į nerimą keliančias tendencijas, kai pastaraisiais metais dažnėja esminių pilietinių teisių suvaržymai. Šis atvejis susijęs su byla buvusiam Seimo nariui Petrui Gražuliui: jis susilaukė teisinės nemalonės, nes kalbėdamas su LGBT bendruomenės atstovais citavo Šventąjį Raštą.

Laišką pasirašę nusipelnę Lietuvai žmonės pabrėžė kad supranta, jog ne visi vadovaujasi krikščioniškomis pažiūromis į žmogaus lytiškumą ir jo raišką, tad buvusio Seimo nario P. Gražulio kritiški žodžiai kitaip manantiems galėjo būti nemalonūs. Vis tik, jų manymu, visais panašiais atvejais iš totalitarizmo (vienos ideologijos valdžios) neseniai išėjusiai Lietuvos visuomenei prioritetinę reikšmę reikia skirti nekvestionuojama žodžio ir pažiūrų reiškimo laisvei.

„Joks žmogus Lietuvoje neturi bijoti, kad gali būti teisiamas dėl pasakyto žodžio, kritikos, teigiamo ar neigiamo vertinimo (išskyrus tuos atvejus, kai skatinama smurtauti – o minimuose epizoduose nieko panašaus nebuvo). Kitaip iškyla grėsmė sugrįžti į tą (ne)teisinę būseną, kaip nelaimingoje Rusijoje, kur režimo oponentai baudžiami realiomis laisvės atėmimo bausmėmis dėl žodžių „Karui - ne!“, – buvo rašoma laiške, kurį pasirašė ir N. Sadūnaitė.

Be teisingumo ir atjautos nebus ir taikos

Ne viena N. Sadūnaitės kalba, jos tekstas ar citata nuguls į amžinus istorijos archyvus, išliks daugelio mūsų atmintyje.

Ji turėjo ką pasakyti tiek apie valdžią, tiek apie žmogaus vidų. Ilgus metus kovojusi dėl Lietuvos laisvės, ji visada dėmesį atkreipdavo ir į šalies vidines problemas.

Prieš keletą metų ji yra teigusi, jog nesvarbu, kad „nesvarbu, kad bombos nekrinta, kad nevažiuoja tankai kaip sausio 13 dieną, jeigu nėra teisingumo, tiesos, atjautos kitam, nėra ir taikos“^[4].

Kovotoja už Lietuvos nepriklausomybę šiandieninėje Lietuvoje pasigedo artimo meilės, o kalbėdama apie laisvę disidentė ją tapatino su tiesa.

„Kur nėra tiesos, nėra ir laisvės. O jeigu myli kitą, tau bumerangu sugrįžta, o kitą skriausdamas visų pirma nuskriaudi save. Kiekvienas turėtume prašyti tokio supratimo. Nebūtina religinį jausmą turėti, nes tikėjimas – Dievo dovana. Tačiau sąžinė kiekviename gyva. Kiekvienas jaučia, kad gerą darbą padarius širdyje ramu. Ir atvirkščiai: galiu laimėti, turėti materialinės naudos sau, bet kas iš to, jei širdyje – tuštuma. Todėl žmonės ir skundžiasi, kad džiaugsmo nėra. Nes nėra meilės“, – sakė N. Sadūnaitė.