Priedangos lipduką užklijavo sandėlio savininkui apie tai nežinant
Lietuva intensyviau, nei anksčiau, ruošiasi galimoms ekstremalioms situacijoms. Tiesa, kalbų, atrodo, yra daugiau, nei realių veiksmų – kol kas viena, kas yra beveik padaryta, tai sužymėtos priedangos, kuriose gyventojai galėtų slėptis trumpą laiką, jei kartais įvyktų baisiausias scenarijus ir šalyje kiltų realus karas. Priedangų žymėjimui išleista šimtai tūkstančių eurų – iš esmės tai lipdukams arba plastiko kortelėms, kurios pažymi priedangą. Tačiau ar už tuos pinigus sukurta kažkokia infrastruktūra? Aišku, kad ne.
Yra deklaruojama, kad priedangos skirtos gyventojų apsaugai kilus oro pavojui, nuo tiesioginio ir netiesioginio apšaudymo grėsmės karinės agresijos metu. Siekiama, kad priedangose turėtų galimybę pasislėpti apie 50 proc. šalies gyventojų. Priedangos savininkas ne tik rūpinasi priedangos ženklinimu ir patalpų įrengimu, bet ir užtikrina atvykusių gyventojų pasislėpimą: atvykusiųjų patekimą į patalpas, priedangoje esančių žmonių registravimą, supažindinimą su esminiais elgesio priedangoje taisyklių reikalavimais.
Tačiau nutinka ir taip, kad priedangos savininkas net nežino, kad kažkoks jo statinys yra priedanga.
Taip nutiko ir Kauno tvirtovės VII forte, kurio savininkas sakė net nežinojęs, kad buvęs šaudmenų sandėlis turėtų tapti priedanga. Apie tai jis sakosi sužinojęs tik tada, kai vieną dieną ant sau priklausančio pastato durų pamatė priedangos ženklą.
„Vasarą, prieš metus, buvo atvažiavę žmonės su priešgaisrinės tarnybos automoiliu, jie klausinėjo, ar tai įmonama (įrengti priedangą buvusioje šaudykloje – red. past.), mes sakėme, kad įmanoma, bet akcentavome kareivines, o ne jokių komunikacijų neturintį šaudmenų sandėlį“, – LRT žinioms pasakojo Karo paveldo centro direktorius Vladimiras Orlovas.
Tačiau, atrodo, į jų nuomonę niekas dėmesio nekreipė, nes priedanga tapo buvęs šaudmenų sandėlis, tad jį VII forto darbuotojai ėmėsi valyti, tvarkyti ir ruošti tam, kad, esant reikalui, jame saugiai galėtų jaustis žmonės.
Civilinės saugos valdyba aiškina, esą sprendžiant, kur turėtų būti priedanga, atkreipiamas dėmesys į tai, kaip patenkama į patalpas, kokios konstrukcijos yra statinys.
Tad kaip buvo nuspręsta, kad visada užrakintas šaudmenų sandėlis su 6 metrų gylio šuliniu viduje yra tinkama vieta priedangai, iki šiol neaišku.
Vanduo šuliny nėra geriamas, o ir vietų slėptis VII forte yra geresnių, svasto V. Orlovas[1].
Priedanga tapo sveikatai ir gyvybei pavojingas senas bunkeris
Kaune, rodosi, priedangomis imtasi laikyti bet ką, kas nors kažkiek kvepia karine infrastruktūra. Pirmiausiai – buvęs šaudmenų sandėlis, o visai neseniai akyli žmonės pastebėjo, kad Kauno Vytauto parke senas bunkeris, anksčiau žymėtas įspėjimu, kad jame lankytis pavojinga, taip pat tapo priedanga.
„Ant seno, sulūžusio bunkerio buvo pakabinta lentelė: eiti draudžiama, pavojinga gyvybei, objektas saugomas. Ir šast, gresiant karui iškart pasidarė gera vieta priedangai. Nors čia šiukšlynas ir dar turbūt užrakinta“, – filmuodamas pasakoja kaunietis ir išties pamato, kad bunkerio abu įėjimai yra užrakinti.
Bunkeris pusiau įkastas į šlaitą, tad, iš tiesų apsauga nuo sprogimų būtų tikrai gera. Bėda, kad prie jo prieiti sunku, netoliese lapais apibirusios šulinio grotos su dideliais tarpais, į kuriuos laisvai įsmuktų vaiko koja, kas skubant galėtų baigtis arba kojos išsukimu, arba lūžiu, o suaugęs taip pat galėtų užkliūti ir susižaloti[2].
Priedangų prievolės Vyriausybė kratosi – sako, kad tai savivaldybių reikalas
Priedangos iš esmės yra vienintelė vieta, kuri kažkaip gali apsaugoti didelį kiekį žmonių karo veiksmų atveju. Galima būtų pagalvoti, kad šis klausimas yra valstybinės svarbos, ministerijoms ir Vyriausybei svarbus ir jos jaučia už jį atsakomybę.
Bet, pasirodo, ne. Centrinė valdžia čia ne prie ko, esą, saugoti savo gyventojus – savivaldybių reikalas. Žinoma, savivaldybė yra valdžios struktūrinis padalinys, bet kaip vertinti tai, kad ministerijos mano, kad sukurti tinkamas sąlygas gyventojams apsisaugoti karo atveju, yra ne jų reikalas?!
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė teigė, kad būtent savivaldybės geriausiai žino savo teritoriją, žino, kokie objektai yra jų teritorijoje, kurie galėtų atitikti priedangos statusą. Bet savivaldybės sako, kad taip centrinė valdžia kratosi atsakomybės ir palieka savivaldybes likimo valioje.
„Nėra bendros informacijos, kokios priedangos turėtų būti, kaip jos turėtų būti įrengtos. Jeigu nemaža dalis tų priedangų yra padaryta daugiabučių namų rūsiuose, tai, saugumo požiūriu, turbūt nėra pats geriausias variantas“, – savivaldybių poziciją įvardijo Savivaldybių asociacijos viceprezidentas Audrius Klišonis.
Jis teigė, kad nei viena savivaldybė nenori priedangomis žymėti tam netinkamų pastatų, tačiau kartais atrodo, kad centrinei valdžiai svarbiau, kad būtų pasiekti reikiami skaičiukai, o ne kada nors suteikiama reali pagalba gyventojams.
Paaiškėjo, kad iš 60 savivaldybių tik 12 turi reikiamą priedangų skaičių. Viena jų – Kaunas, tačiau akivaizdu, kokios tos priedangos yra… Kita vertus, Vilniaus rajone priedangų užtektų vos 6 proc. gyventojų, tad gali būti, kad karo atveju mieliau jau slėptis šiukšlėmis nuklotame sename bunkeryje, pakeliui į jį išsisukus koją, nei tiesiog laukti, kol priešų sviediniai atlėks į savą kiemą.
„Kiekviena savivaldybė, jeigu paklausite, turi savo įvairių argumentų. Dažniausias, kaip sakiau, argumentas – viešosios nuosavybės pastatų limitas išnaudotas. Tada kyla klausimas, kaip joms pavyksta susitarti su privačios nuosavybės savininkais“, – svarstė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos viršininkas Edgaras Geda[3].
