Prezidento ir Vyriausybės santykiuose – daugybė klaustukų
Liepos mėnesį prezidentas Gitanas Nausėda buvo prisaikdintas antrajai kadencijai. Jam davus priesaiką Seime, premjerė Ingrida Šimonytė sveikinimo kalbos nesakė. Tai būtų buvusi įprasta praktika, tačiau prezidentas turėjo pasitenkinti Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen sveikinimo žodžiais. Vakarinėje G. Nausėdos inauguracijos puotoje I. Šimonytė taip pat nepasirodė[1].
Tai vos keletas ženklų, kurie aiškiai parodo, kad pastaruosius metus šalies vadovo bei Vyriausybės santykiai buvo neįprastai įtempti. Tai buvo netikėta. Juk gerokai anksčiau tarp G. Nausėdos bei dabartinių valdančiųjų konservatorių buvo pastebimas akivaizdus flirtas, net buvo spekuliuota, kad buvęs bankininkas gali tapti būtent konservatorių prezidentu.
Tai neįvyko, bet 2019 m. prezidento rinkimų kampanijos metu, G. Nausėda bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pasirinkta I. Šimonytė taip pat pernelyg nekonkuravo. Priešingai, jų nuomonės daugeliu klausimų net sutapo, tad pastarajai 2020 m. tapus ministre pirmininke, mažai kas tikėjosi, kad tarp šalies vadovo ir Vyriausybės gali kilti tokių didelių nesutarimų.
Tačiau jų kilo. Pirmiausia – dėl to, kas gi turėtų atstovauti Lietuvą Europos Vadovų Taryboje (EVT). Pagal dabartinę tvarką, Lietuvai EVT atstovauja prezidentas, tačiau valdantieji tuo patenkinti nėra. Konservatoriai norėtų pakeisti tvarką ir sudaryti galimybę kai kuriais atvejais vietoje šalies vadovo į Tarybą siųsti premjerę I. Šimonytę. Prezidentas šiai idėjai kategoriškai nepritaria.
Diskusijos dėl šio klausimo tęsiasi ir toliau, tačiau dabar tai jau ne vienintelė problema, neigiamai veikianti Vyriausybės ir Prezidentūros santykius. Juk po pirminio konflikto dėl EVT toliau sekė ir nesutarimai dėl ideologinių klausimų, drama dėl ambasadorių skyrimo, „nekalbadieniai“, kai prezidento ir premjerės komunikacija buvo visiškai apribota.
Viena iš paskutinių situacijų, signalizuojančių apie tam tikrą įtampą, gali būti ir eurokomisaro skyrimas. Žiniasklaidoje ir politikos koridoriuose kaip galimas eurokomisaras buvo aptarinėtas užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, tačiau jo kandidatūra nesulaukė šalies vadovo palaikymo. Vietoje to, G. Nausėda patvirtino Andriaus Kubiliaus kandidatūrą.
Kokia yra viena esminė šios įtampos tarp prezidento ir valdančiųjų priežastis iš pirmo žvilgsnio pasakyti tarsi neįmanoma. O ar tokių situacijų būta ir anksčiau? Ekspertai teigia, kad įtampa tarp šalies vadovo ir valdančiųjų dėl Lietuvos politinės sistemos modelio yra beveik neišvengiama. Konfliktų būta ir anksčiau, tačiau pastaroji situacija turi vieną išskirtinį bruožą – ginčai kyla ne dėl priešingų idėjų, kaip puoselėti Lietuvą, tačiau dėl asmeninių ambicijų ar nuoskaudų.
Prezidento ir Vyriausybės santykiai ne visada yra draugiški
Kas gi lemia įtampas tarp dviejų svarbiausių valdžios organų? Pati Lietuvos politinė sistema. Lietuva yra parlamentinė respublika[2]. Valstybės vadovas yra prezidentas, jis skiria Vyriausybės vadovą – ministrą pirmininką, tačiau būtent parlamentas yra leidžiamoji valdžia, turinti daugiausiai galios iš tiesų kažką nuveikti.
Prezidentas daugiausiai galios turi užsienio politikos srityje. Jis pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse bei prie tarptautinių organizacijų, teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus[3].
Kalbant apie vidaus politiką, prezidentas yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynybos tarybai, skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą. Šalies vadovas turi įstatymų leidybos Seime iniciatyvos teisę, gali vetuoti Seimo priimtus įstatymus.
Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų, pirmininko kandidatūras, skiria Apeliacinio teismo teisėjus bei Apeliacinio teismo pirmininką, apygardų ir apylinkių teismų teisėjus bei pirmininkus. Jis teikia trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras ir Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokios galios suteikia didelę veiksmų laisvę veikti, realybė gali būti kitokia. Pats prezidentas, be Seimo, gali labai mažai, o problemų dėl galių gali sukelti ir tai, kad prezidentas, eidamas pareigas, negali būti jokios partijos nariu. Be to, Lietuvoje pastebima, kad dalis šalies vadovų net nėra tradiciniai, patyrę politikai. Veikiau tai viešajame gyvenime gerai žinomi, populiarūs asmenys, pavyzdžiui, išeivis Valdas Adamkus, bankininkas G. Nausėda.
Į politiką eidami nepriklausomi ir be partinių saitų, jie gali neturėti didelio svorio labiau patyrusių Seimo narių akyse. Tai ypač pastebima buvo pirmosios G. Nausėdos kadencijos metu. Dalis politikų prezidento negerbė: juk jis buvo nors ir visuomenėje žinomas vardas, tačiau gana „žalias“ politikos srityje.
Tačiau galbūt būtent norint užsitarnauti pagarbą, prezidentui ir reikia tam tikrų kivirčų su Vyriausybe. Tai padeda visuomenei geriau pažinti naujoko prezidento politines pažiūras, gali padėti sukurti tvirtesnio politiko įvaizdį konkurentams.
Kivirčų būta ir anksčiau, tačiau buvo aišku, kodėl jie kyla
Algirdas Brazauskas buvo vienintelis prezidentas, kuris buvo partijos vadovas[4]. Politinio svorio jam netrūko, tačiau kai konservatoriai laimėjo daugumą per 1996 m. Seimo rinkimus A. Brazauskas atsidūrė antrame plane, kaip rašo politologas, publicitas Kęstutis Grinius, prezidentas skundėsi, kad buvo izoliuotas, net negalėjo iškviesti ministrų pokalbiui.
V. Adamkaus atveju, ginčų su Vyriausybe taip pat buvo, o Dalia Grybauskaitė to, regis, net nebandė nuslėpti. Ji 2009 m. rinkimus laimėjo triuškinančiai ir galbūt dėl to, Seimas tik po trejų metų pirmą kartą atmetė jos veto. K. Griniaus teigimu, D. Grybauskaitė žiūrėjo į Seimą ir į Vyriausybes ne kaip į partnerius, bet kaip į priešininkus. Šios valdžios santykiai su G. Nausėda iš pradžių atrodė pakankamai diplomatiški, tačiau greitai prarado kontrolę: dabar dažnas pilietis net nesupranta, kur iš tiesų pakastas šio konflikto kirvis.
Kaip „Žinių Radijui“ sakė kultūros istorikas dr. Darius Kuolys, rimtų konfliktų būdavo ir anksčiau, tačiau visada buvo ieškoma sutarimo ir būdavo aiškiai išdėstomi argumentai. Tuo tarpu dabar, jo teigimu, yra neaišku, dėl ko Vyriausybė ir Prezidentūra pykstasi[5].
D. Kuolys mena, kad per pirmąją prezidento V. Adamkaus kadenciją visada buvo bandoma atrasti sutarimus, nors buvo daug įtampų, skyrėsi pozicijos ir su Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu, ir su Artūru Paulausku.
„Ir būdavo konfliktų, aštrių konfliktų. Prezidentas buvo išsakęs nepasitikėjimą tuometiniu premjeru Gediminu Vagnoriumi. Buvo rimtas konfliktas, Gediminas Vagnorius galėjo pasiųsti prezidentą velniop ir velnias žino kuo tai būtų baigęsi. Bet buvo aišku, dėl ko konfliktuojama. Prezidentas Adamkus išeina ir pasako: „aš negaliu toleruoti valdinių valstybės kūrimo, aš noriu laisvos valstybės, laisvų žmonių visuomenės. O premjeras, deja, kuria ne laisvų žmonių valstybę, bet valdinių visuomenę. Tokiai aš nepritarsiu, tokiai Lietuvos vizijai“. Tai yra idėjų kova, projektų, Lietuvos projektų kova. Šiandien mes nežinome, dėl ko trintis vyksta“, – teigia kultūros istorikas.
D. Kuolio teigimu, valdžios atstovams pirmiausia reikia ne aiškintis, kas kur vyks ir atstovaus Lietuvą, tačiau patiems piliečiams paaiškinti, kokie klausimai bei pozicijos bus atstovaujamos.
„Dėl kariuomenės. Tai vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra prezidentas. Vyksta karas. Pustrečių metų. Ko prezidentas kreipėsi į visuomenę per karo metus? Vyriausiasis pajėgų vadas, ar paaiškino Lietuvos poziciją, kad mes dabar darysime taip, taip, taip, kad būtume saugūs, ar ne? Veiksime tarptautinėje erdvėje šitaip, o ginkluosime savo valstybę, ginsime taip ir taip, tokie mūsų žingsniai, ateikite. Ne. Bet dėl ko viešai išėjo prezidentas? Dėl ledo šokėjos pilietybės. Buvo įrašytas viešas kreipimasis į tautą prezidento, bet dėl gynybos reikalų jokio viešo kreipimosi mes nesulaukėme. Pustrečių karo metų. Tai rodo santykį“, – teigia D. Kuolys.
Jis pažymi, kad mes išsirenkame lyderius tam, kad jie padėtų mums susikalbėti dėl Lietuvos ateities, moderuotų mūsų bendrą diskusiją, padėtų mums solidarumo, susikalbėjimo sieną, bet tai mums nepadeda, nes jie buria savo palaikytojų komandas, kurios tarpusavyje priešinasi, pešasi, bet taip nėra kuriama civilizuota valstybė.
„Net ir kultūriniams karams reikalingi pamatai, kad išliktų valstybė, kad išliktų tauta solidari“, – sako kultūros istorikas D. Kuolys.
Jis prakalbo ir apie senovės graikų filosofo Aristotelio viziją, sakydamas, kad Aristotelis lygino politėją – politinę žmonių bendruomenę, valstybę, kurią jis suvokė kaip žmonių bendruomenę, su simfonija.
„Sakė, kad kiekviena visuomenė nori siekti vienybės, natūralus visuomenės noras. Bet jeigu vienybės siekia per stipriai, per aistringai, simfonija byra, tampa monotonija ir gali žlugti politėja. Mes turime pripažinti, kad laisvoje visuomenėje visada bus žmonių skirtingai mąstančių, skirtingai galvojančių, ieškančių tiesos ir mums reikia sugyventi, reikia išmokti susikalbėti. Jeigu mes tik apšauksim priešu, marginalizuosime, jis atėjęs mus marginalizuos. Turime atrasti sugyvenimo būdą ir tas sugyvenimo būdo ieškojimas yra labai rimtas dalykas. Politėją išsaugoti yra labai sudėtinga ir mes turim pripažinti, kad kitaip galvojantis, kitaip mąstantis turi pagarbiai būti sutiktas ir dalyvauti bendroje diskusijoje dėl mūsų ateities, dėl mūsų projekto, Lietuvos projekto“, – sako D. Kuolys.
