Prancūzijos užsienio reikalų ministras: „tam tikri lyderiai“ galėtų turėti neliečiamybę TBT

Prancūzija užsiminė apie išimtis kai kuriems karo nusikaltimais kaltinamiems vadovams

Lapkričio 21 d. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) išdavė arešto orderius Izraelio ministrui pirmininkui Benjaminui Netanyahu, buvusiam gynybos ministrui Yoavui Gallantui ir „Hamas“ kariniam vadui Mohammedui Deifui. Šie asmenys kaltinami karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, įvykdytais per konfliktą Gazos ruože.

TBT teigia, kad B. Netanyahu ir Y. Gallantas atsakingi už civilių gyventojų bado sukėlimą kaip karo metodą bei tyčinį civilių atakavimą. Teisėjai teigė, jog taip pat yra pagrįstų priežasčių manyti, kad Gazos ruožo blokada ir maisto, vandens, elektros, degalų ir medicinos reikmenų trūkumas „sudarė tokias gyvenimo sąlygas kad būtų sunaikinta dalis civilių Gazos gyventojų, o tai lėmė civilių, įskaitant vaikus, mirtis dėl prastos mitybos ir dehidratacijos“.

Tuo tarpu M. Deifas kaltinamas žmogžudystėmis, kankinimais ir seksualiniu smurtu^[1].

Romos statutas, įsigaliojęs 2002 m. liepos 1 d., įsteigė TBT ir nustatė jo jurisdikciją bei kompetenciją. Statuto 27 straipsnis aiškiai nurodo, kad oficiali asmens padėtis, įskaitant valstybės vadovo ar vyriausybės pareigūno statusą, nesuteikia imuniteto nuo TBT jurisdikcijos^[3]. Tai reiškia, kad net aukščiausi valstybės pareigūnai gali būti patraukti atsakomybėn už tarptautinius nusikaltimus.

Tačiau praktikoje šis principas susiduria su iššūkiais. Izraelio vadovams išduoti arešto orderiai ganėtinai suskaldė kitų šalių politikus, mat ne visi pritaria TBT sprendimui Izraelio vadovų atžvilgiu. Kai kurios valstybės išreiškė abejones dėl lyderių imuniteto klausimo.

Štai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Noelis Barrotas, paklaustas, ar Prancūzija sulaikytų B. Netanyahu, jei šis atvyktų į Prancūziją, prancūzų radijo stočiai „Franceinfo“ pasakė, kad Prancūzija „siekia užtikrinti tarptautinį teisingumą ir tarptautinės teisės normas taikys“^[2]. Tačiau jis taip pat pridūrė, kad teismo statute „numatyti tam tikrų lyderių imuniteto klausimai“, o tai pasufleruoja Prancūzijos tikrąją nuomonę apie išduotą orderį.

„Galutinį sprendimą turėtų priimti teismų institucijos“, – pridūrė jis.

Gazos ruožo konfliktas – iki šiol nesibaigianti civilių žmonių tragedija

Konfliktai tarp Izraelio ir palestiniečių ginkluotų grupuočių ne tik sukėlė didžiulius civilių gyventojų Gazos ruože nuostolius, bet ir paliko gilias žaizdas regione. TBT kaltinimai Netanyahu ir Gallantui susiję su karo nusikaltimais, įvykdytais per pastaruosius konfliktus. Jie kaltinami tyčiniu bado kaip karo metodo naudojimu, sąmoningu civilių žudymu ir kitais tarptautinės teisės pažeidimais. Vien per pastaruosius karinius veiksmus Gazos ruože žuvo tūkstančiai civilių, tarp jų – daugybė vaikų.

Pavyzdžiui, 2021 m. konfliktų metu pranešta apie daugiau nei 250 palestiniečių žūtį, iš jų apie 60 buvo vaikai. Izraelio pusėje žuvo apie 12 žmonių, įskaitant du vaikus^[4].

O dabartiniais duomenimis, Izraelio ir Gazos kare yra mirę daugiau nei 45 tūkst. palestiniečių. Jungtinių Tautų teigimu, beveik 70 proc. visų mirčių Gazoje – moterys ir vaikai^[5].

Manoma, kad Gazos ruože jau mirė beveik 17,5 tūkst. vaikų, taip pat daugiau nei 104 tūkst. gyventojų buvo sužeisti ir daugiau nei 11 tūkst. yra dingę be žinios. Palyginimui, Izraelis yra netekęs daugiau nei 1,1 tūkst. žmonių^[6]. Šie skaičiai atspindi neproporcingą jėgos naudojimą, kuris dažnai kritikuojamas tarptautinėje bendruomenėje.

Izraelio vyriausybė dažnai gina savo veiksmus, teigdama, kad jų elgesys tėra atsakas į „Hamas“ raketų atakas. Tačiau kritikai atkreipia dėmesį, kad Izraelio karinė taktika, įskaitant masinį bombardavimą tankiai apgyvendintose teritorijose, neatitinka tarptautinės humanitarinės teisės principų, kurie reikalauja saugoti civilius. Bombardavimai sunaikina gyvenamuosius namus, ligonines, mokyklas, o infrastruktūros griovimas palieka civilius be vandens, elektros ir kitų pagrindinių poreikių.

B. Netanyahu ir Y. Gallantas kaltinami, kad leido vykdyti šias operacijas, puikiai žinodami apie galimas pasekmes civiliams. Tarptautiniai stebėtojai pabrėžia, kad tokios strategijos, kaip kolektyvinis Gazos ruožo blokavimas, kurio metu ribojama maisto, medicinos ir statybinių medžiagų tiekimas, yra ne tik nehumaniškos, bet ir gali būti laikomos karo nusikaltimais.

Žinoma, nors daugiausia dėmesio skiriama Izraelio vadovų veiksmams, negalima pamiršti ir „Hamas“ karinių vadovų, tokių kaip Mohammedas Deifas, atsakomybės. M. Deifas kaltinamas karo nusikaltimais, įskaitant žmogžudystes, kankinimus ir seksualinį smurtą. „Hamas“ grupuotės pamėgtas civilių kaip „gyvo skydo“ naudojimas taip pat kelia klausimų apie palestiniečių grupuočių taktiką.

Tačiau svarbu suprasti, kad „Hamas“ atsakomybė jokiu būdu nepateisina Izraelio veiksmų, kurie sukelia milžinišką civilių gyventojų kančią. Tarptautinis teisingumas turi būti taikomas visiems konfliktuojantiems subjektams, o ne selektyviai.

Tarptautinio Baudžiamojo Teismo arešto orderiai: teisingumo siekis ar politinis selektyvumas?

TBT yra vienintelė nuolatinė tarptautinė institucija, turinti jurisdikciją nagrinėti genocido, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui atvejus. 2021 m. pradėtas tyrimas dėl padėties Palestinoje buvo reikšmingas žingsnis, tačiau akivaizdu, kad jis taip pat susiduria su daugybe iššūkių.

Pirma, Izraelis nėra Romos statuto dalyvis ir nepripažįsta TBT jurisdikcijos, todėl arešto orderių įgyvendinimas tampa sudėtingas. Tarp Romos statuto neratifikavusių šalių taip pat yra daug kitų, kurios gali mėginti nepaisyti TBT ir bandyti išsisukti nuo atsakomybės ar net slėpti įtariamus karo nusikaltėlius. Pavyzdžiui^[7]:

• JAV
• Rusija
• Kinija
• Turkija
• Pakistanas
• Indija
• Sudanas
• Irakas
• Šiaurės Korėja
• Libija
• Nepalas
• Somalis
• Jemenas
• Etiopija
• Indonezija
• Saudo Arabija
• Iranas
• Sirija
• Filipinai

Antra, teismo veikla dažnai susilaukia kritikos dėl selektyvumo^[8]. Kodėl TBT daugiausia dėmesio skiria Afrikos ir Vidurio Rytų lyderiams, kai tuo tarpu galingesnių valstybių atstovai, atsakingi už panašius ar dar sunkesnius nusikaltimus, lieka nepaliesti? Pavyzdžiui, ne vienas analitikas pastebi, kad JAV ar NATO vadovybės veiksmai Irake ir Afganistane taip pat turėtų būti nagrinėjami tarptautiniu mastu.

Prancūzijos užsienio reikalų ministro Jeano-Noelio Barroto komentaras apie „tam tikrų lyderių“ galimą imunitetą dar labiau apsunkina situaciją. Jei TBT yra įsteigtas tam, kad užtikrintų, jog niekas nebūtų virš įstatymo, kodėl kai kurie lyderių poelgiai turėtų būti traktuojami kitaip? Ar tai reiškia, kad teisingumas tampa priklausomas nuo geopolitinės galios ir diplomatinių santykių?

Tokie komentarai kelia abejonių dėl tarptautinės teisės principų. Jei kai kurie lyderiai gali išvengti atsakomybės dėl savo statuso ar diplomatinių interesų, kokią žinią tai siunčia pasauliui? Iš esmės, tai skatina cinišką požiūrį į tarptautinį teisingumą ir mažina pasitikėjimą TBT.