Laukti, kada Prancūzijos prezidentas paskirs premjerą teko net porą mėnesių
Praėjus beveik dviem mėnesiams po rinkimų į Prancūzijos nacionalinę asamblėją, kuri įstūmė šalį į politinę krizę, tapo žinomas naujojo respublikos ministro pirmininko vardas. Prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) į šį postą paskyrė 73 metų Mišelį Barnje (Michel Barnier), buvusį Prancūzijos užsienio reikalų ministrą, o vėliau – pagrindinį ES derybininką su JK dėl „Brexit“. Kaip pažymėta Eliziejaus rūmų pranešime, valstybės vadovas nurodė jam suformuoti vienijančią vyriausybę, tarnaujančią šaliai ir prancūzams.[1]
Dviejuose turuose, birželio 30 ir liepos 7 dienomis, vykę rinkimai į Nacionalinę Asamblėją (žemuosius parlamento rūmus) baigėsi pralaimėjimu E. Makrono sąjungininkams – pergalę iškovojo naujai sukurtas kairysis Naujasis liaudies frontas (NFP). Nors kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio sambūrio (NS) partija abiejuose etapuose užėmė trečią vietą, ji gerokai išplėtė savo buvimą parlamente, laimėdama 143 vietas iš 577. Centristinė prezidento sąjungininkų koalicija „Kartu!“ gavo 166 vietas, NFP – 184. Taigi nė vienai iš jėgų nepavyko įgyti daugumos.
E. Makronas paleido Nacionalinę Asamblėją ir birželio 9 dieną paskelbė pirmalaikius rinkimus. Šio sprendimo priežastis buvo kraštutinių dešiniųjų NS pergalė birželį vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą.[2]
M. Barnier atstovauja Respublikonų partijai, pagal liepos mėnesio rinkimų rezultatus ji gavo 63 vietas Nacionalinėje Asamblėjoje.
Sprendimas užtruko dėl derybų tarp prezidento ir įvairių politinių jėgų atstovų
Prieš sprendimą paskirti M. Barnier į premjero postą vyko keli E. Makrono ir pagrindinių respublikos politinių jėgų atstovų derybų raundai, kurie tik dar labiau padidino pastarųjų nepasitenkinimą prezidento, atidėjusio naujo kabineto sudarymą, veiksmais. [3]
Rinkimus laimėjusio Naujojo liaudies fronto (NFP) radikalūs atstovai netgi pradėjo apkaltos procesą E. Makronui, nes jis atsisakė paskirti Fronto kandidatę Lucie Caste į premjerės postą, pažymėdamas, kad ji negalės pritraukti reikiamos paramos.[4]
Rugsėjo 2 dieną respublikos vadovas susitiko su aukšto rango šalies politikais, įskaitant buvusį socialistų ministrą pirmininką Bernard Cazeneuve ir O-de-France regiono tarybos pirmininką respublikoną Xavier Bertrand. Anksčiau Prancūzijos žiniasklaida juos pavadino potencialiais pretendentais į premjero postą. Tačiau E. Makronas vis tiek apsisprendė dėl M. Barnier, kuris savo politine programa dar turi kreiptis į susiskaldžiusį parlamentą.[5]
Pasak specialistų, E. Makronas susidūrė su užduotimi surasti ne ambicingą asmenį, kuris galėtų atlikti pravesti reformas, bet tą, kuris pačią pirmą dieną naujame poste neapsijuoktų. Jų vertinimu, M. Barnier yra geriausias iš blogiausių, tačiau jį paskyrus premjeru, politinė krizė Prancūzijoje niekur nedings. Todėl, pasak politologų, kuriama vyriausybė nebus ilgaamžė. Nauji rinkimai į parlamentą turėtų vykti kitą vasarą, tad, tikėtina, tiek ir gyvuos naujojo vyriausybė.
Didžiausios Prancūzijos kairiojo sparno partijos „Nepalaužta Prancūzija“ lyderis Jean-Luc Mélenchon suskubo pareikšti, kad M. Barnier paskyrimas „pavogė“ rinkimus iš Prancūzijos žmonių, ir paragino jo šalininkus mobilizuotis.[6]
NS lyderis Jordan Bardella socialiniame tinkle „X“ rašė, kad jo partija atkreipė dėmesį į M. Barnier paskyrimą po to, kai laukė „nevertojo didžios demokratijos“. Jis pažymėjo, kad nacionalistai įvertins M. Barnierpo to, kai jis pristatys savo politinę programą.
Kaip pažymi „Le Monde“, naujasis Prancūzijos ministras pirmininkas turės išspręsti keblią užduotį – nustatyti teisėkūros procesus labai poliarizuotame parlamente rimtų iššūkių metu. Be to, artėja terminas, iki kurio naujoji Vyriausybė turi pateikti 2025 metų biudžeto įstatymo projektą. „M. Barnier užduotis atrodo bauginanti, tačiau sunkumai jo niekada negąsdino“, – teigė buvęs premjeras (2017–2020 m.) Eduardas Filipas (Edouard Philippe), neseniai paskelbęs apie savo dalyvavimą 2027 m. prezidento rinkimuose.[7]
M. Barnier savo politinę karjerą pradėjo būdamas vos 14 metų
73 metų M. Barnier tapo vyriausiu Prancūzijos premjeru, pakeitusiu jauniausią šalies vyriausybės vadovą Gabrielį Attali.
M. Barnier savo politinę karjerą pradėjo būdamas 14 metų, prisijungdamas prie Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) judėjimo. 1972 m. baigęs prestižinę „Ecole Supérieure de Commerce“ Paryžiuje, jis greitai susirado patarėjo darbą Prancūzijos aplinkos ministro Roberto Pužado (Robert Poujade) biure.
27 metų jis buvo išrinktas Savojos deputatu, tapdamas jauniausiu Nacionalinės Asamblėjos nariu. Jis prisijungė prie Fransu Miterano (François Mitterrand) vyriausybės kaip aplinkos ministras (1993-1995). 1995 m. gegužę kitas Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas (Jacquess Chirac) paskyrė M. Barnier ministru-delegatu Europos reikalams. Pasak „Euronews“, ši pozicija padėjo jam vėliau persikelti į Europos Parlamentą. Tokie klausimai kaip Mastrichto sutartis, euro zonos sukūrimas ir laisvas judėjimas bloke atkreipė M. Barnier dėmesį į Europą, o 1999 m. jis tapo Europos Komisijos nariu, atsakingu už regioninę politiką.
2004 m. kovą M. Barnier grįžo į Paryžių ir vadovavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai (iki 2005 m. birželio mėn.). Be to, nuo 2006 m. iki 2015 m. jis ėjo pagrindinės Europos politinės jėgos – Europos liaudies partijos (ELP) – pirmininko pavaduotojo pareigas. 2007 m. tuometinis Respublikos Prezidentas Nicolas Sarkozy paskyrė Barnier žemės ūkio ir žuvininkystės ministru.
2010 m. vasarį M. Barnier grįžo į Europos Komisiją kaip už vidaus rinką ir paslaugas atsakingas Europos Komisijos narys. 2014 m. jis planavo kandidatuoti į Europos Komisijos pirmininko postą iš PPE, bet pralaimėjo Žanui Klodui Junkeriui (Jean-Claude Juncker). 2015 m. M. Barnje tapo Europos Komisijos specialiuoju patarėju gynybos ir saugumo politikos klausimais. O 2016 m. liepą Ž. K. Junkeris paskyrė jį vyriausiuoju derybininku dėl „Brexit’o“. Be kita ko, M. Barnje buvo atsakingas už Londono ir Briuselio prekybos susitarimo parengimą.
2021 metų rugpjūtį M. Barnier nuo respublikonų iškėlė savo kandidatūrą Prancūzijos prezidento rinkimuose, tačiau pasitraukė iš lenktynių partijos balsavimo etape.
„France 24“ primena, kad per tą kampaniją M. Barnier nustebino savo gerbėjus ES, ragindamas sukelti „elektros šoką“ saugumo ir kovos su nelegalia migracija srityse. Jis žadėjo, kad jei bus išrinktas, surengs referendumą, prašydamas rinkėjų pritarti Konstitucijos pakeitimams, kad parlamentas galėtų kasmet nustatyti kvotas migrantams.[8]
Dėl šių aplinkybių kairiojo fronto atstovai teigia, kad Marine Le Pen, kuri praėjusią savaitę taip pat atvyko į Eliziejaus rūmus derybų su E. Makronu, galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį skiriant jį premjeru. Žaliųjų lyderė Marina Tondelje (Marine Tondelie) po jų teigė: „Mes žinome, kas galiausiai priima sprendimą. Jos vardas Marine Le Pen. Ji yra ta, kuriai E. Makronas nusprendė paklusti.“
