Prancūzams nepadėjo nė protestai, o vokiečiams pensijas padidino ir be jų

Prancūzijos vyriausybė atlaikė, pensijų reforma taps įstatymu

Protestų ir neramumų pastarosiomis dienomis siaubiamos Prancūzijos prezidentas pasiekė reikšmingą, tačiau, neabejotinai, dar didesnį visuomenės pasipiktinimą sukelti galinčią pergalę.

Prezidento Emmanuelio Macrono vyriausybė pirmadienį per plauką atlaikė balsavimą dėl nepasitikėjimo, kuris vyko šalies Nacionalinėje asamblėjoje.

Už centristų pateiktą nepasitikėjimo vyriausybe paraišką balsavo 278 parlamentarai, nors reikėjo pasiekti 287 balsus^[1].

Antrasis nepasitikėjimo balsavimas, kurį inicijavo opozicijoje esanti Marine Le Pen kraštutinių dešiniųjų partija, taip pat nebuvo sėkmingas.

Jei parlamentarų balsų būtų pakakę ir būtų pareikštas nepasitikėjimas vyriausybe, prezidentui E. Macronui būtų tekę skirti naują vyriausybę arba skelbti naujus, priešlaikinius parlamento rinkimus.

Tačiau dabar, kai nepasitikėjimo balsavimo iniciatyvos žlugo, ypač neigiamai ir prieštaringai vertinamas įstatymo projektas dėl pensinio amžiaus didinimo nuo 62 iki 64 metų jau taps įstatymu.

Tačiau tam ir toliau aktyviai priešinasi tiek dalis politikų, tiek ir visuomenė: profesinės sąjungos ir protestuotojai pažadėjo tęsti streikus, o ketvirtadienį visoje šalyje numatyta devintoji nacionalinė streikų ir protestų diena. Daugelyje miestų turėtų vykti milijoninės protestų akcijos.

Kraštutiniai kairieji ir dešinieji susivienyti nepajėgė

Dar prieš balsavimą dėl nepasitikėjimo ekspertai ypač atsargiai vertino galimybes nuversti dabartinę prancūzų valdžią: pažymėta, kad šiam tikslui susivienyti turėjo tiek kraštutinių pažiūrų dešinieji, tiek ir kraštutiniai kairieji bei centristai. Akivaizdu, kad bendro sutarimo pasiekti nepavyko.

Pirmasis pasiūlymas, kuriam pritarė kelios kairiosios partijos, buvo vienintelis, kuris galėjo būti sėkmingas, o šiam nepavykus, už jį balsavę kairiųjų parlamentarai neslėpė apmaudo, net iškėlė plakatus su užrašais „tęskite“ ir „susitiksime gatvėse“, šaukė, kad premjerė turėtų atsistatydinti^[2].

„Niekas neišspręsta, bet mes ir toliau darysime viską, ką galime, kad ši reforma būtų atšaukta“, – sakė LFI parlamentinės grupės vadovė Mathilde Panot.

Tuo tarpu Socialistų partijos atstovas Boris Vallaud atvirai paragino vyriausybę atšaukti pensijų reformą arba „pateikti ją Prancūzijos žmonių balsavimui“.

Vienas iš aktyviausių nepasitikėjimo vyriausybe paraiškos rėmėjų Charlzas de Coursonas sakė, kad vyriausybės nušalinimas šiuo metu yra vienintelis būdas sustabdyti socialinę ir politinę krizę.

Tačiau su tokia nuomone sutinka ne visi. Prancūzijos konservatyvios „Respublikonų“ partijos lyderis Ericas Ciotti dar anksčiau teigė, kad nepalaikys nepasitikėjimo balsavimo ir teigė, kad sprendimas pasinaudoti šia galimybe rodo Prancūzijos konstitucijos krizę.

Tuo tarpu kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politikė ir viena iš aktyviausių E. Macrono kritikių M. Le Pen teigė, kad pensijų įstatymas vienu ar kitu būdu vis tiek bus užginčytas Konstitucinėje taryboje.

O tai, kad balsavimas dėl nepasitikėjimo vyriausybe žlugo, šiuo atveju taip pat negali nustebinti. Paskutinį kartą nepasitikėjimas vyriausybe sėkmingai pareikštas buvo dar 1962 m., kai šalies prezidentu buvo generolas Šarlis de Golis.

Prispaustas į kampą E. Macronas gali pakeisti premjerą

Vis dėlto, dabartinė politinė Prancūzijos krizė niekur nedingo. Pensijų reforma tikriausiai taps įstatymu, įstatymų leidėjai yra kaip niekada anksčiau susiskaldę, o visuomenė – įsiutusi.

Vis daugiau kritikos ir atviros neapykantos strėlių skrieja į prezidento E. Macrono daržą. Nors jam, kaip prezidentui, nepasitikėjimo balsavimas ir nekėlė tiesioginės grėsmės, akivaizdu, kad prielankumo jo vyriausybei trūksta.

Dabar kai kurie ekspertai spėlioja, kad jis gali priversti postą palikti šalies premjerę, taip siekdamas iš naujo sudėlioti savo darbotvarkę ir suvaldyti kilusią krizę^[3].

Kita vertus, nepasitenkinimas E. Macrono valdymu jį lydi nuo pat 2017 m., kai jis ir atėjo į valdžią. Jau nuo tada jis stengiasi Prancūzijoje įvesti skirtingus radikalius pokyčius, pavyzdžiui, supaprastinti biurokratiją, sumažinti turto mokesčius arba palengvinti įmonėms atleisti darbuotojus.

Vis gi, svarbiausiu savo antrosios kadencijos uždaviniu jis laiko būtent pensinio amžiaus ilginimą, nors dalies apklausų duomenimis, net 80 proc. prancūzų nepritaria šiai reformai. Profsąjungų atstovai pažymi, kad dėl jos labiausiai nukentės fiziškai sunkiausius darbus dirbantys darbuotojai, taip pat ir moterys.

Kartu su pensinio amžiaus ilginimu iki 64 metų, vyriausybė didina ir minimalų darbo stažą, kurį asmuo turi sukaupti dirbdamas, kad įgytų teisę į visą pensiją: šis amžius didinamas iki 43 metų.

Profesinės sąjungos teigia, kad darbdaviai turėtų būti priversti mokėti didesnius mokesčius, taip sunešant daugiau mokesčių į šalies biudžetą, tačiau Prancūzijoje jau dabar mokesčių tarifai yra vieni iš didžiausių Europos Sąjungoje (ES).

Vyriausybė teigia, kad alternatyvų nėra ir, kad pensijų pakeitimai yra būtini, nes kitaip šalis nebus pajėgi iš viso mokėti pensijas. Įvairiais skaičiavimais, reforma iki 2030 m. atneštų 17,7 mlrd. eurų papildomų pajamų.

Vokiečiai džiaugiasi augančia pensija

O kol prancūzai protestuoja dėl pensijų reformos, vokiečiai džiaugiasi, jog jų mėnesinė pensija auga. Vokietijos vyriausybė pirmadienį pranešė, kad pensijos šią vasarą bus didinamos antrus metus iš eilės^[4].

Vokietijos Darbo ministerija pranešė, kad nuo liepos 1 d. pensijos buvusioje Vakarų Vokietijoje padidės 4,39 proc. , o buvusioje komunistinėje Rytų Vokietijoje – 5,86 proc. Praėjusiais metais pensijos buvo padidintos 5,35 proc. Vakarų Vokietijoje ir 6,12 proc. Rytų.

„Šie pensijų padidinimai yra galimi, nes darbo rinka yra geros būklės, o darbo užmokestis auga. Noriu stabilizuoti įstatymu nustatytą pensiją ilguoju laikotarpiu, kad žmonės ir ateityje galėtų pasikliauti geru aprūpinimu senatvėje“, – sakė darbo ministras Hubertusas Heilas.

Toks pensijos padidinimas vidutiniškai uždirbančiam ir bent 45 metų stažą turinčiam vokiečiui pensiją pakels maždaug 71 euru per mėnesį Vakaruose ir 93 eurais per mėnesį šalies Rytuose.

Vokietijos pensijų didinimas daugiausia yra susijęs su darbo užmokesčio pokyčiais. Infliacija dar labiau padidino spaudimą didinti darbo užmokestį, tačiau net ir dabar, padidinus pensijas, didelė dalis piliečių vis tiek susidurs su ženkliai sumažėjusia perkamąją galia. Šiais metais infliacija šalyje sieks 5,4-6,2 proc^[5].

ES šalyse į pensiją išeinama skirtingo amžiaus, Lietuvoje pensinis amžius nuolat ilginamas

Šiuo metu Prancūzijos pensinis amžius yra 62 metai: gerokai mažesnis nei daugelyje Europos kaimynių. Jungtinėje Karalystėje jis yra 66, Vokietijoje ir Italijoje siekia 67 m. , o Ispanijoje pasitraukimo iš darbo rinkos amžius yra 65 metai.

Tiesa, ES situacija yra labai įvairi ir skirtinga. Danija pradėjo vykdyti politiką, pagal kurią vyriausybė privalo didinti pensinį amžių kartu su vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimu: šiandien šalies pensinis amžius yra 68 metai.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, šis santykis yra dar kitoks: už kiekvienus tikėtinos gyvenimo trukmės pailgėjimo metus pensinis amžius pailgėja dar aštuoniais mėnesiais^[6].

JAV Kongresas taip pat svarsto galimybę padidinti amžių, nuo kurio galima pradėti gauti socialinio draudimo išmokas, o kai kurie respublikonų Kongreso nariai svarsto, kad išmokos turėtų būti pradedamos mokėti nuo 70 metų: dabar pensinis amžius JAV yra 67 m.

Pagal galiojantį įstatymą, iki pat 2026 m. Lietuvoje taip pat kasmet bus ilginamas laikas, kada žmonės gali išeiti į pensiją. 2022 m., būtinasis pensijų stažas tiek vyrams, tiek moterims buvo 32 metai ir 6 mėnesiai. Būtent tiek laiko reikėjo oficialiai dirbti ir mokėti įmokas „Sodrai“, kad žmogus gautų visą pensijos bendrąją dalį. Nuo 2023 m. šis terminas ilgėja iki 33 metų^[7].

Problema, kad mūsų šalyje stažo reikalavimas bus ilginamas, kol vyrams ir moterims jis bus 35 metai. Taigi, norint gauti visą pensiją 2027 m. reikės būti dirbus 35 metus. 

Nuo 2023 m. pradžios vyrų pensinis amžius bus 64 metai 6 mėnesiai, o moterų – 64 metai. Taigi, kaip numato įstatymas, norintiems gauti pensiją vyrams teks dirbti bent 2 mėnesiais ilgiau, o moterims – 4 mėnesiais ilgiau. Abiejų lyčių pensinis amžius bus lygus tik 2026 m. Tada jis pasieks 65 metus.

Vis dėlto, ar dėl kultūrinių skirtumų, ar dėl vienybės visuomenėje stokos, Lietuvos piliečiai dėl pensijų vėlinimo į gatves neina. Nors girdimas nepasitenkinimas valdžios politika ir jos gairėmis ateityje, tokia kritika lieka šeimų diskusijų tarpe ir į šalies miestų gatves nepersikelia.