Separatistų partija dėl malonės galės grįžti iš tremties
Ispanijoje nuo liepos mėn. vykusių visuotinių rinkimų, kurių rezultatai dar nebuvo galutiniai, prasidėjo didelis politinis netikrumas bei sukrėtimai, susiję su konkrečių prieštaringai vertinamų įstatymų įsigalėjimu[1].
Siekdamas išsilaikyti valdžioje ir gauti regioninių partijų paramą, dabartinis ministras pirmininkas socialistas Pedro Sánchezas sudarė sandorius su įvairiomis politinėmis jėgomis. Viena iš jų – įstatymas, kuriuo amnestuojami asmenys, kuriems buvo pateikti baudžiamieji kaltinimai dėl jų vaidmens Katalonijos nepriklausomybės procese; konkrečiai dėl kelių įvykių: 2014 m. lapkričio 9 d. įvykusio neįpareigojančio konsultacinio referendumo bei 2017 m. spalio 1 d. referendumo[2].
Iš tiesų Ispanijoje vyko (tiesa, ir tebevyksta) aršios diskusijos dėl amnestijos įstatymo konstitucingumo.
Tarp jo naudos gavėjų yra „Junts Per Catalunya“ – griežtosios linijos separatistų politiko Carleso Puigdemont partija, kuri dėl malonės galės grįžti iš tremties. Įstatymas savo ruožtu sulaukė didelio didelės visuomenės dalies, taip pat dešiniosios Liaudies partijos bei kraštutinių dešiniųjų partijos Vox pasipriešinimo.
Kadangi įstatymas, pavadintas organinės amnestijos įstatymu dėl institucinės, politinės ir socialinės normalizacijos Katalonijoje, svarstomas skubos tvarka, parlamento narių galimybės jį kruopščiai išnagrinėti, galima sakyti, yra minimalios.
Aiškėja, kad jo autoriai žino apie intensyvų, nuolatinį pasipriešinimą šiai priemonei. Dėl to pastarieji ypač stengėsi pagrįsti jo priėmimą išsamiame aiškinamajame memorandume, pabrėždami įstatymo precedentus, tikslą, turinį ir, svarbiausia, jo konstitucingumą. Teisės akto projektas, jų manymu, žymi milžinišką žingsnį sugyvenimo labui, padėsiantį užgydyti žaizdas ir išspręsti esamą politinį konfliktą Katalonijoje[3].
Tikslinama, kad visuotine amnestija panaikinamos baudžiamosios, administracinės ir finansinės nuobaudos, kurios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 13 d. buvo skirtos daugiau kaip 300 asmenų, susijusių su nepriklausomybės judėjimu, įskaitant 2017 m. nepavykusį Katalonijos nepriklausomybės referendumą. Nepaisant to, jog galimai praeis daug laiko, kol kas nors galės pasinaudoti amnestija, ir dar daugiau laiko, kol kai kurie veikėjai, kurių ieško Ispanijos valdžios institucijos, galės įkelti koją į Ispaniją, tikimasi, kad tai bus naudinga 73 policijos pareigūnams, kuriems pareikšti kaltinimai dėl smurto veiksmų prieš protestuotojus Katalonijoje.
Įstatymo projektas, ispanų manymu, pažeidžia lygybės principus
Įstatymas numato amnestiją už šiuos nusikaltimus: valstybinių funkcijų uzurpavimą; turto pasisavinimą; nepaklusnumo aktus; viešosios tvarkos sutrikdymą; išpuolius prieš valdžios institucijas, jų atstovus ir valstybės pareigūnus; nusižengimus, įvykdytus siekiant pareikalauti, skatinti ar siekti Katalonijos atsiskyrimo ar nepriklausomybės. Amnestija taipogi taikoma policijos pareigūnų veiksmams, kurių jie ėmėsi bandydami užkirsti kelią nusikaltimams, ir administraciniams nusižengimams, susijusiems su vienu iš referendumų arba visu jų procesu. Priešingai, amnestijos įstatymas netaikomas daugeliui išimtinai baudžiamųjų bylų, susijusių su labai sunkiais nusikaltimais.
Nepaisant to, jog tūkstančiai ispanų protestavo prieš amnestiją katalonų separatistams, juo neva siekiama stabilizuoti socialinę, politinę bei institucinę padėtį, užtikrinant taikų abiejų šalių kelią į priekį. Remiantis šiuo argumentu, įstatymas – tai pagrindas, kuriuo remiantis galima įveikti dešimtmetį trukusį politinį konfliktą.
Teigiama, kad Konstitucija nedraudžia amnestijos ir kad nutarimas nepažeidžia nei jurisdikcijos išimtinumo, nei dalyvaujančių šalių lygybės principo. Kritikai visgi mąsto kitaip: tvirtina, jog įstatymo projektas pažeidžia valdžių padalijimo ir lygybės principus.
Kaliniai bus paleisti į laisvę, mokyklų direktoriai – grįš į savo darbo vietas
Pastarųjų teistumas bus panaikintas – tiesa, kaip ir arešto orderiai.
Valstybės tarnautojams, kuriems buvo pritaikytos sankcijos arba kurie buvo nuteisti, tarkime, mokyklų direktoriams, leidusiems jose įrengti referendumo balsavimo punktus, bus atkurtos teisės bei darbo vietos. Amnestija taip pat reiškia, kad neįvykdyti civiliniai ir mokestiniai įsipareigojimai bus panaikinti, išskyrus jau įvykdytas bausmes ar nuobaudas.
Įsigaliojus įstatymui, tikimasi, jog nutarimai bus priimti ne vėliau kaip per du mėnesius, nors tai nėra privaloma ir neatima galimybės pateikti tolesnius skundus. Bet kokiam ieškiniui, susijusiam su įstatyminių teisių pripažinimu, šiuo atveju nustatytas penkerių metų senaties terminas.
Jau dabar matoma, kad diskusijos dėl įstatymo yra itin audringos ne tik Ispanijos parlamente, bet ir piliečių tarpe – ir visa tai iššaukia nuolatinius masinius gatvių protestus. Jei įstatymas surinks 176 balsus, durys kontroversiškiems pokyčiams atsivers dar plačiau.
Lietuvos amnestijos rekordas – 2000-aisiais
Per pirmąją atkurtos Lietuvos amnestiją – 1990-aisiais – iš kalėjimų ir pataisos darbų kolonijų buvo paleisti 52 nuteistieji[4]. Po trejų metų buvo amnestuoti 295 kaliniai, 1995-aisiais laisvė dovanota 557, o po 1998 metų amnestijos į laisvę išleista 30 žmonių.
2000-ųjų amnestija, pasiūlyta prezidento Valdo Adamkaus, buvo rekordinė. Jos metu, per kelis mėnesius į laisvę išleista maždaug 6000 kalinių, iš kurių 1500 buvo amnestuoti. Šia amnestija buvo siekiama patuštinti kalėjimus bei kolonijas. Tuometiniai Pataisos reikalų departamento pareigūnai tvirtino, kad jeigu nebus amnestijos, 4000 kalinių galiausiai mirs iš bado.
Nors dažnai svarstoma skelbti amnestijas, ne ką rečiau jomis smarkiai abejojama. Taip yra todėl, jog į įkalinimo vietas sugrįžta beveik trečdalis nuteistųjų. Akivaizdus šios liūdnos tendencijos pavyzdys – žymus 2000 metų nuosprendis, po kurio laisvės atėmimo vietų įstaigos dar kartą pasipildė 32 proc. nuteistųjų.
Lietuvoje kalėjimuose dirbantys pareigūnai seniai žino, kad didesnioji dalis amnestuotųjų netrukus grįžta į įkalinimo įstaigas – tik jau spėję visuomenei padaryti nepalyginamai daugiau žalos.
