Lietuviški naujadarai suprantami tik patiems kalbininkams
Kosmopolitinės tendencijos veikia visas žmogaus veiklos sritis: nuo politikos iki ekonomikos, nuo mados iki kalbos. Kai gyvenome sovietų priespaudoje, rusų kalba tapo neišvengiama kasdienybės palydove, o rusiški žodžiai, aišku ir keiksmažodžiai, gana greitai prigijo mūsų kalboje bei vyresnės kartos atstovų yra vartojami iki šių dienų.
Kintant laikams, Rytų Europai ir Lietuvai vis labiau atsiveriant, rusų kalbą nuo populiarumo olimpo nuvijo anglų kalba, kurios paplitimas atnešė savus iššūkius. Vaikai, paaugliai, jaunimas ir suaugę ― šiandien, atrodo, sunku įsivaizduoti žmogų, kuris nemoka angliškai.
Juk ši kalba yra vienas esminių, elementarių reikalavimų daugelyje darbinių veiklų, jos mokoma mokyklose, ją naudojame keliaudami ar paprasčiausiai žiūrėdami mėgstamus serialus, klausydami muzikos. Vieni džiaugiasi tokiais pokyčiais: dabar turime šansą iš tiesų pasijausti globalaus pasaulio dalimi, juoktis iš tų pačių memų kaip britai ar amerikiečiai.
Kiti, vis tik, reiškia pasipiktinimą, jog angliški žodžiai vartojami visiškai be jokio poreikio, o kalbos ekspertų pasiūlomi lietuviški atitikmenys dažniausiai yra ignoruojami[1].
Iš tiesų, kartais gali atrodyti, kad tam tikras žodis anglų kalba skamba žymiai aiškiau ir logiškiau nei lietuviškasis naujadaras. Pavyzdžiui, „vaizduoklis“, turėjęs pakeisti kompiuterio monitorių nelabai ir prigijo. Angliškas žodis „cleaner“, reiškiantis valymo priemonę, lietuviškai buvo pateiktas kaip „valalas“. Daugelis taip ir liko nesupratę šios sąsajos, be to, pats žodis kelia juoką ir primena žodį „vabalas“[2].
Kartais keistai nuskamba ir „after party” pakeisti turintis žodis „dūzgės”, arba „fake news“ alternatyva –„melagiena“. Dabar plačiai vartojamas terminas „content creator“, lietuviškai pateikiamas kaip „turinio kūrėjas“, tačiau taip pat skamba gana įdomiai, mat „turinys“ šnekamojoje kalboje nėra vartojamas dažnai. Vis tik, ir tokie lietuviški naujadarai atranda savo nišą, virsta bendrinės kalbos dalimi.
Tiesa, kai kurie, taip ir neišsivaduoja iš nuolatinių palyginimų su anglišku variantu. Pasaulyje išpopuliarėjus „podcastams“ arba „standupams“, Lietuvoje susidurta su problema: kaip gi šiuos terminus sulietuvinti? Vis tik, jei kalbininkai ir pasiūlė alternatyvų, daugelis liko prie angliško varianto, kuris ir paprastesnis, ir visiems universaliau suprantamas.
„Podcastai“ tapo tinklalaidėmis: ar tai tikrai visiems suprantamas žodis?
„Podcastai” populiarūs jau gerą dešimtmetį, o pastaraisiais metais juos kurti, atrodo, pradeda visi, kas tik geba ir nori malti liežuviu. „Podcastas“ arba lietuviškai, „tinklalaidė“, yra kaip radijo laida, tačiau ją galite užsiprenumeruoti ir išmaniajame telefone, kompiuteryje ir klausytis kada tik norima.
Tinklalaidės susideda iš atskirų pokalbių – epizodų tam tikra tema. Tai gali būti ir kelių minučių epizodas, ir ilga, net keletą valandų trunkanti serija. Vieni kūrėjai tinklalaides leidžia kiekvieną savaitę, kiti – kas mėnesį. Jose diskutuojama įvairiomis temomis, kartais net itin kontraversiškomis ar intymiomis. Trumpai tariant, tai lyg radijo epizodų serialas[3].
Vis tik, pagal lietuvišką pavadinimą „tinklalaidė“, sunku nuspėti apie ką kalbama iš tiesų čia yra. Vieniems tai gali asocijuotis su tinklu, t.y., internetu, kitiems su socialiniais tinklais. Kas nors tikrai pagalvos ir apie elektros tinklus. Tačiau, Valstybinė lietuvių kalbos komisija vietoje angliško svetimžodžio „podcast“ arba „podcasting“ rekomenduoja naudoti būtent atitikmenis „tinklalaidė“, „tinklalaidžių sklaida“ arba „tinklalaidžių prenumerata“. Vaizdinio formato tinklalaidę skatinama vadinti „ekranlaide” arba „videotinklalaide“ – pakeitus angliškus žodžius „screencasting“ arba „videocasting“[4].
Tiesa, praktikoje išgirsti žodžio videotinklalaidė tikriausiai neteko niekam. Tai ir painiai skambantis, ir menkai ką paaiškinantis žodis. Būtent tokiais atvejais dažniausiai ir liekama prie angliško varianto, nors ir kaip peikiamas kalbininkų jis yra. „Videocast“ ar „podcast“ suprantamas gali būti visame pasaulyje, kad ir kokia kalba kalbėtų žmogus. Aišku, pirmiausia, reikia žinoti, kas tai per daiktas, tačiau nežinantys šio reiškinio, tikriausiai nesupras ir tinklalaidės žodžio.
„Standupo“ atitikmuo visuomenėje neprigijo
Įsivaizduokite, jog kalbate su kolegomis ar draugais ir vienas jų pasakoja savuosius savaitgalio planus. Besidžiaugdamas jis laukia nesulaukia apsilankymo savo mėgstamo komiko estradinės komedijos vakare. Kažin, ar visi besiklausę istorijos supras, kur iš tiesų žmogus ruošiasi eiti: į kažkokį humoro vakarą? Estrados koncertą? Estradą juk siejame su tam tikros kategorijos pop muzikos grupėmis. Komikams taip pat priskiriami skirtingi veikėjai: vieni juokiasi iš naujosios kartos humoristų juokelių, kitiems juokingi ir senelių laikus siekiantys anekdotai apie Petriuką.
Iš tiesų, „standupą“ siūloma vadinti tiesiog „estradine komedija“, tačiau kiek toks pavadinimas iš tiesų atspindi reiškinio esmę? Juk realiai „standupas“ yra gyvai atliekama komediją, kurią tiesiogiai stebėti susirenka žiūrovai. Tai yra autoriniai komiko ar kelių komikų vakarai: čia perteikiama asmeninė nuomonė, juokeliai, satyra, sukuriami personažai. Estrados komikas pats kuria savo medžiagą, neperpasakoja kitų istorijų ar anekdotų[5].
Kaip ir dažnu atveju, taip ir šiuo, lietuviškasis termino atitikmuo skamba pernelyg gremėzdiškai, nepatogiai, net sunkiai suvokiamai. Būtent dėl to eilinis žmogus ir linksta prie geriau suprantamo angliško žodžio varianto. Kalbininkai pyksta ir teigia, kad lietuvių kalbai keliamas pavojus. Kalbos politikos planavimo ir lietuvių kalbos išlaikymo svarbą Lietuvoje per pastaruosius metus pažymi ir kalbininkai, ir politikai.
Kita vertus, vargu, ar lietuvių kalba yra tokia silpna ir paveikiama, kad galėtų išnykti vien dėl keliasdešimt anglų kalbos žodžių prigijimo. Juk dabar pastebimas tiesiog kalbų pokytis: rusų kalbos poveikį pakeitė anglų kalbos įtaka[6]. Tačiau priešingai nei seniau, dabar esame laisvi rinktis: savo šnekamojoje kalboje galime vartoti mūsų aplinkai suprantamus žodžius, o oficialioje, laikytis kalbininkų nurodymų. Nors ir galime pasigirti sena, gilias tradicijas turinčia kalba, nereiškia, kad turime izoliuotis ir neleisti kalbai augti. Na, o su kalbomis juk augame bei tobulėjame ir mes patys.
