Ebolos viruso mirtinasis pusbrolis ir jo protrūkiai pasaulyje kelia paniką
Po dviejų mirtinų retos Marburgo viruso ligos protrūkių Afrikoje, Ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) jau įspėja gydytojus, kad jie atkreiptų dėmesį į pacientus, kuriems pasireiškia ligos simptomai. Neseniai paskelbtame agentūros sveikatos patarime pareigūnai ragino gydytojus būti budrius dėl galimų importuotų viruso atvejų.
JAV kol kas nėra užregistruota nė vieno šio viruso atvejo, todėl rizika čia yra maža, tačiau pareigūnai rekomenduoja gydytojams įvertinti pacientus, kuriems pasireiškia hemoraginis karščiavimas. Marburgo arba Ravno virusai šiais metais pasireiškė dviem iš pažiūros nepriklausomais protrūkiais Gvinėjoje ir Tanzanijoje[1].
Ankstyvas virusinių hemoraginių karštligių atpažinimas yra svarbus siekiant suteikti tinkamą ir skubią pacientų priežiūrą bei užkirsti kelią infekcijos plitimui. Šių metų Marburgo virusinės ligos, glaudžiai susijusios su Ebolos virusu, protrūkis pirmą kartą buvo užregistruotas Gvinėjoje vasario mėnesį. Nuo trečiadienio šalyje nustatyta 14 ligos atvejų, iš jų 10 mirčių.
Kovo mėnesį protrūkis paskelbtas Tanzanijoje, kur užregistruoti aštuoni atvejai, įskaitant penkis mirties atvejus. Nė vienoje iš šių šalių anksčiau viruso protrūkio nebuvo, o šių protrūkių kilmė neaiški, teigia CDC.
Ši liga laikoma viena iš mirtiniausių ir net labiau nei jos patogeninė giminaitė Ebola[2]. CDC vertinimu, jei liga nėra anksti diagnozuojama ir gydoma, mirštamumas siekia iki 90 %, tačiau greitas įsikišimas ir intensyvi priežiūra gali sumažinti ligos mirštamumą.
Mirtino viruso tyrinėjimas gali padėti greičiau pradėti gaminti naujas vakcinas
Remdamiesi tuo, kad virusas yra panašus į kitas rūšis, galite manyti, kad žmonės vakciną nuo Marburgo būtų sukūrę vakar. Nors kelios mokslinių tyrimų organizacijos nepriklausomai kuria vakcinas, dar nėra patvirtinta nė viena vakcina, kuri apsaugotų nuo šios virusinės infekcijos, ir nė vienas antivirusinis vaistas nėra patvirtintas jai gydyti[3].
Dvi iš šių kandidatinių vakcinų, kurios buvo pagamintos, buvo išbandytos su žmonėmis, tačiau nė viena iš jų nebuvo išbandyta įprastiniais saugumo ir veiksmingumo tyrimais. Kadangi abu protrūkiai yra kontroliuojami, mokslininkai gali būti praleidę progą įdiegti ir išbandyti perspektyvias vakcinas.
Yra kelios priežastys, dėl kurių dar nesukurta patvirtinta vakcina nuo Marburgo viruso. Viena iš svarbiausių priežasčių yra ta, kad, kaip teigiama, iš tikrųjų nebuvo tiek daug protrūkių. Tačiau, kaip visi žinome, kai tokie protrūkiai įvyksta, jų pasekmės būna itin skaudžios, dažnai būna daug mirčių.
Visuomenės sveikatos tyrėjams tai, kad Marburgo ligos protrūkių istoriškai būta nedaug, yra ir laimė, ir prakeiksmas, nes vakcinos negalima išbandyti, jei žmonės niekada neužsikrečia. Nedaug atvejų reiškia, kad farmacijos kompanijos yra finansiškai suinteresuotos sukurti vakciną.
Be to, visam šiam procesui nustatytas laiko limitas. Marburgo infekcijos simptomai žmogui pasireiškia per 2-21 dieną, o per savaitę jo būklė gali greitai pablogėti. Nustačius ligos atvejį, reikia laiko ir išteklių, kad būtų nustatyti visi, kurie galėjo turėti sąlytį su juo.
Turint omenyje visus šiuos iššūkius, geriausia strategija išbandyti galimas vakcinas būtų taikyti raupų likvidavimo metu naudotą metodą, vadinamą žiedine vakcinacija. Šis procesas apima artimų kontaktų su teigiamo atvejo asmenimis žiedo nustatymą ir jų bei jų artimų kontaktų skiepijimą, kad būtų saugu.
Marburgo viruso tyrėjų grupė išskyrė būdus, kaip tokia vakcinacijos strategija galėtų veikti
Pirma, tarp protrūkių tyrėjai galėtų nustatyti gyventojų grupes, kurioms yra didelė rizika susidurti su infekuotais šikšnosparniais arba gyventi vietovėse, kuriose Marburgo virusas plinta, ir atsitiktinės atrankos būdu paskirti žmones, kuriems būtų skirta vakcina. Šiuos žmones reikėtų stebėti ilgą laiką, kad tyrėjai galėtų surinkti duomenis apie tai, kaip gerai vakcina gali apsaugoti juos nuo viruso protrūkio[4].
Pagal antrąjį variantą visuomenės sveikatos priežiūros pareigūnai vykstančio protrūkio metu galėtų skiepyti namų ūkius arba artimus kontaktus, naudodami skirtingas kandidatines vakcinas, ir palyginti skirtingų vakcinų veiksmingumą tarpusavyje, tirdami, kurie namų ūkiai buvo geriau apsaugoti nuo infekcijos.
Abiem šioms strategijoms įgyvendinti reikia labai daug sveikatos priežiūros personalo, laiko ir pinigų. Tokio pobūdžio bandymai iš tikrųjų būtų įmanomi tik tuo atveju, jei būtų galima skirti pakankamą finansavimą klinikinės kokybės medžiagos atsargoms kaupti, o tai yra nuolatinis iššūkis, susijęs su tokiais naujai atsirandančiais patogenais kaip Marburgo.
Be to, vis dar mažai žinome, kuriuose regionuose yra didžiausia Marburgo virusu užsikrėtusių šikšnosparnių koncentracija, kaip Marburgo virusas patenka žmonėms ir kokioms populiacijoms kyla didžiausias pavojus protrūkių metu. Šių klausimų išsiaiškinimas padėtų mokslininkams protingai panaudoti ribotą vakcinų skaičių.
Kai kurie iš šių darbų jau atliekami. Pavyzdžiui, 2020 m. JAV ir Siera Leonės mokslininkai nustatė Egipto vaisėdžius šikšnosparnius, pernešančius virusą keturiuose skirtinguose Siera Leonės rajonuose. Nors Marburgo viruso protrūkio šioje šalyje dar nebuvo, jos šiaurinė kaimynė, Gvinėja, kitais metais paskelbė protrūkį. Mokslininkams pavyko aptikti virusą regione prieš prasidedant protrūkiui, todėl atsirado galimybė numatyti būsimus viruso plitimo atvejus.
Atsižvelgiant į tai, kad anksčiau Marburgo viruso protrūkių dažnumas buvo nedidelis, tai, kad du protrūkiai kilo nepriklausomai vienas nuo kito beveik tą patį mėnesį, turėtų sukelti nerimą. Nauji išplitimo atvejai rodo, kad į visuomenės sveikatą investuojama nepakankamai arba kad trūksta tolesnių veiksmų, susijusių su žinomais pavojais, tokiais kaip artumas šikšnosparniams, užsikrėtusiems Marburgo virusu.
Viruso komplikacijos: nuo viduriavimo iki vidinio kraujavimo
Užsikrėsti virusu galima per pažeistą odą ar gleivinę. Taip pat liga plinta per sąlytį su sergančio ar nuo ligos mirusio asmens kūno skysčiais, per užkrėstas adatas ar sąlytį su užsikrėtusių gyvūnų kūno skysčiais[5].
Simptomai: karščiavimas, šaltkrėtis, galvos ir kūno skausmai. Bėrimas paprastai pasireiškia po penkių dienų, o užsikrėtusieji taip pat gali jausti pykinimą, vėmimą, viduriavimą, krūtinės, skrandžio ir gerklės skausmą.
Sunkūs viruso simptomai taip pat yra gelta, svorio kritimas, kepenų nepakankamumas, šokas, kliedesiai, daugelio organų funkcijos sutrikimas ir vidinis kraujavimas.
JAV ekspertai rekomenduoja asmenims, gyvenantiems arba keliaujantiems į regionus, kuriuose gali būti virusas, vengti sąlyčio su sergančių žmonių kūno skysčiais. Agentūra taip pat pataria tuose regionuose nedalyvauti laidotuvėse, kuriose galima liesti nuo MVD (Marburg virus disease) mirusio žmogaus kūną.
CDC pataria visiems, grįžtantiems iš vietovių, kuriose buvo protrūkių, stebėti savo sveikatą 21 dieną, t. y. inkubacinį viruso periodą.
Vasario mėn. Pasaulio sveikatos organizacija sušaukė skubų posėdį po to, kai buvo pranešta apie devynis mirties atvejus nuo labai užkrečiamos MVD infekcijos, o balandžio 1 d. CDC išsiuntė Nacionalinio naujų ir zoonozinių infekcinių ligų centro darbuotojus į protrūkio vietas, siekdama sustabdyti viruso plitimą.
Dar vienas itin užkrečiamas virusas, kurį platina šikšnosparniai
Marburgo virusas yra infekcinė liga, nuo kurios miršta daug žmonių ir kuri, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, gali sukelti epidemiją. CDC paragino Gvinėjos ir Tanzanijos keliautojus vengti kontaktų su sergančiais žmonėmis, sveikatos priežiūros įstaigomis protrūkio teritorijose ir tris savaites po išvykimo iš teritorijos stebėti, ar nepasireiškia ligos simptomai. Vasario mėnesį Pusiaujo Gvinėja paskelbė apie pirmąjį viruso protrūkį ir nuo to laiko šalyje oficialiai suskaičiuoti devyni atvejai, dar 20 tikėtinų atvejų, iš kurių visi, PSO duomenimis, mirė.
Tanzanija taip pat praneša apie Marburgo protrūkį ir, PSO duomenimis, patvirtino aštuonis atvejus, įskaitant penkis mirties atvejus. Šis virusas yra reta ir mirtina liga, sukelianti karščiavimą, šaltkrėtį, raumenų skausmą, bėrimą, gerklės skausmą, viduriavimą, silpnumą arba nepaaiškinamą kraujavimą ar mėlynes.
Pasak CDC, Marburgo virusas gali plisti per Marburgo virusu užsikrėtusio arba nuo jo mirusio asmens kraują ar kūno skysčius. Virusas taip pat plinta per sąlytį su užkrėstais daiktais arba per kontaktą su gyvūnais, pavyzdžiui, šikšnosparniais[6].
2018 m. Karalienės Elžbietos nacionaliniame parke Pitono oloje CDC mokslininkai inicijavo projektą po to, kai turistai ir netoliese esančiame kaime patyrė viruso protrūkius. Siekdami geriau suprasti, kaip virusas perduodamas žmonėms, sveikatos ekspertai tyrė, kur šikšnosparniai keliauja naktimis, ir ant šikšnosparnių nugarų pritvirtino GPS įrenginius, kad galėtų juos sekti. Tikimasi, kad šios priemonės padės sveikatos sistemai ir naujoms priemonėms.
