Šunų skerdimas – grėsmė gyvūnams ir žmonėms
Pietų Korėjos sostinei Seului priėmus naująjį šunų mėsos pramonės draudimą įžiebtas ilgai lauktas vilties švyturys – šios pramonės šakos nutraukimas pagaliau tapo realybe. Po dešimtmečius trukusio propagavimo šalies mastu ir viešosios politikos darbo, Korėjos gyvūnų gynėjai kaip niekad anksčiau garsiai prabilo apie tai, kad Pietų Korėjos parlamentas ką tik priėmė istorinį draudimą veisti, skersti ir pardavinėti šunis bei šunų mėsą vartojimui[1]. Dar svarbiau, jog šis sprendimas yra ne tik Pietų Korėjos triumfas, bet ir precedentas, galintis atsiliepti visoms šalims, kuriose tebevyksta prekyba šunų ir kačių mėsa.
Iš tiesų, Pietų Korėjai pradėjus šią permainingą kelionę, kitame pasaulio krašte pastebima pažanga gyvūnų labui. Pavyzdžiui, Europoje Belgijoje, Prancūzijoje bei Italijoje įsitvirtino iniciatyvos, atgrasančios nuo trofėjinės medžioklės; atėjo laikas ir Europai susivienyti ir sutelkti viešąją, privačią bei tarptautinę paramą, kad į pasaulį ir kiekvieną jame esančią gyvybę būtų pažvelgta su atjauta.
Vėlgi, nerimą keliantis žiaurumas neapsiriboja vien gyvūnų kančiomis, bujojančiomis nuo senų laikų.
Nors dauguma korėjiečių baisisi mintimi valgyti šunis ir jų mėsos nevartoja, nedidelei mažumai, daugiausia vyresnės kartos atstovų, tai greičiausiai išliks kulinariniu įpročiu, ypač karščiausiais metų mėnesiais. Ramybės neduoda tai, jog, kaip ir visų rūšių gamyklose auginamų gyvūnų sąlygos, taip šių gyvūnų sąlygos intensyvaus auginimo ūkiuose yra siaubingos: jie uždaryti mažuose metaliniuose narveliuose, veikiami gamtos stichijų ir gauna tik tiek maisto, kad išgyventų. Dėl to plinta ligos ir psichikos sutrikimai, „pagardinti“ mitybos nepakankamumu bei neįprastu elgesiu. Brutalų elgesį atspindinčią situaciją vainikuoja tai, kaip šie gyvūnai skerdžiami – dažniausiai jie žudomi elektrošoku.
Kitos šalys šiuo klausimu taip pat „neatsilieka“. Kinijoje, Indonezijoje, Indijoje bei Vietname naminiai ir benamiai šunys iki šiol buvo vagiami ir žiauriai mušami iki mirties metalinėmis arba medinėmis lazdomis. Tai kėlė rimtą grėsmę žmonių sveikatai, prekybai šunų mėsa siejantis su trichineliozės, choleros ir pasiutligės protrūkiais.
Tai lūžio momentas kelyje į gailestingesnę ateitį
Pastaraisiais metais šunų mėsos vartojimo klausimas tapo lakmuso popierėliu, parodančiu Pietų Korėjos socialinį ir kultūrinį požiūrį bei praktiką. Pokytis ypatingai pastebimas kartų sklaidoje: dauguma jaunesnių nei 30 metų asmenų niekada nėra vartoję šunų mėsos. Nepaisant šio fakto, šalyje iš viso yra apie 1 150 šunų veisimo ūkių, 34 skerdyklos, 219 platinimo įmonių ir apie 1 600 restoranų, kuriuose patiekiami šunys[2].
Karų, pandemijos ir kitų pasaulinio lygio susipriešinimų kontekste, Pietų Korėja naudojasi unikalia galimybe įsirašyti į istoriją ir tapti pasaulio lydere, nutraukdama ištisas kartas trukusią praktiką. Istorinis momentas ne tik žymi šunų mėsos eros pabaigą, bet ir rodo pavyzdį kitoms šalims, susiduriančioms su panašiais nacionaliniais bei tarptautiniais raginimais keistis.
Draudimas bus įgyvendintas per trejus metus
Per kelis ateinančius metus šunų mėsos gamybos įmonės bus likviduotos, vyriausybei padedant darbuotojams pereiti prie alternatyvių pragyvenimo šaltinių[3]. Taigi, daugelio politinių diskusijų pagrindu artimiausiomis savaitėmis taps konkrečios kompensacijų sąlygos teisėtai įregistruotiems šunų mėsos augintojams. Įgyvendinus naująjį draudimą, už dalyvavimą šunų mėsos auginime, skerdime ar pardavime nuo 2027 m. grėstų laisvės atėmimo bausmė arba bauda.
Pertvarkai, kaip manoma, reikia partnerystės, o ne prievartos, todėl siūlant paramą ir atvirą dialogą galima užpildyti atotrūkį. Be to, šunų augintojai ir restoranų savininkai turi galimybę kreiptis dėl kompensacijos, o po peržiūros gali būti pasiūlyta valstybės parama, mėginant nutiesti kelią gailestingesnei bei tvaresnei ateičiai.
Vyriausybės raginimas bendradarbiauti pabrėžia bendrą kolektyvinę atsakomybę už teigiamus pokyčius gyvūnų labui. Matant, kaip moralinis imperatyvas palengvinti gyvūnų kančias peržengia valstybių sienas, Europa gali susivienyti ir ne tik pasisakyti už šio istorinio teisės akto priėmimą, bet ir paskatinti panašius permainingus judėjimus visuose pasaulio kampeliuose įvairiais gyvūnų apsaugos klausimais; tai raginimas žmonijai kartu pripažinti gyvų būtybių prigimtinę vertę ir siekti pasaulio, kuriame gerumas nugalėtų žiaurumą.
„Atėjo laikas užbaigti socialinius konfliktus ir prieštaravimus dėl šunų mėsos vartojimo, priimant specialų įstatymą, kuriuo būtų nutrauktas šis reiškinys“, – dar lapkričio mėnesį sakė valdančiosios Liaudies jėgos partijos politikos vadovas Yu Eui-dongas per susitikimą su vyriausybės pareigūnais ir gyvūnų teisių aktyvistais.
Džiaugiamasi, kad Pietų Korėja prisijungė prie vis gausesnio Azijos šalių ir teritorijų, uždraudusių prekybą šunų mėsa (su skirtingu vykdymo lygiu), sąrašo, įskaitant Honkongą, Taivaną, Filipinus, Indiją, Tailandą ir Singapūrą, taip pat Šenženio bei Džuhajaus miestus žemyninėje Kinijoje, Siem Reap provinciją Kambodžoje ir 45 miestus, regionus ir provincijas Indonezijoje.
Replikuodami šią iniciatyvą, pirmoji ponia Kim Keon Hee griežtai kritikavo šunų mėsos vartojimą ir kartu su savo vyru prezidentu Yoon Suk Yeol įsivaikino benamius šunis. Nors anksčiau prieš šunų mėsą nukreipti įstatymų projektai nepavyko, nes protestavo šios pramonės atstovai ir buvo susirūpinta dėl ūkininkų ir restoranų savininkų pragyvenimo šaltinių, dabartiniame draudime numatytas trejų metų lengvatinis laikotarpis bei finansinė parama įmonėms.
Skauda širdį dėl milijonų šunų, kuriems šis pokytis įvyko per vėlai. Tačiau didžiuojamasi, kad Pietų Korėja užbaigs nelaimingą istorijos skyrių ir pradės kurti šunims draugišką ateitį.
Žmonės valgė šunis nuo senų laikų
Kai kurios Amerikos indėnų grupės valgė šunis tūkstančius metų prieš Kolumbui išsilaipinant Naujajame pasaulyje[4]. Pavyzdžiui, 2011 m. moksliniame darbe aprašytas pietvakarių Teksase išsaugotų žmogaus išmatų turinyje rastas daugiau kaip 9 200 metų senumo šuns kaulas. Nors dauguma žmonių Vakaruose nustojo valgyti šunis jau prieš kelis šimtmečius, neviltis dažnai priversdavo tyrinėtojus, tokius kaip Roaldas Amundsenas ir jo komanda, suvalgyti dalį jų.
1912 m., kai išsekusi ir sušalusi komanda artėjo prie Pietų ašigalio, jie prisiminė pasakojimus apie Grenlandijos medžiotojus, kurie žiemą suvalgydavo dalį savo rogių šunų, ir pasekė jų pavyzdžiu. R. Amundsenas vėliau sakė, jog šunų mėsa buvo skani.
Šis klausimas Pietų Korėjoje išryškėjo dar 1988 m. per Seulo vasaros olimpines žaidynes. Vis dėlto kai dalis tarptautinės bendruomenės narių spaudė šalies gyventojus nustoti valgyti šunų ir kačių mėsą, nesutikę, kad jiems būtų nurodinėjama, ką daryti savo šalyje, jie paskerdė ir suvalgė dar daugiau šunų, protestuodami prieš kišimąsi.
Dabartinis pasiekimas – humaniškesnis istorijos puslapis – galbūt būtent šiuo žingsniu prasidės nauja santaikos era.
