Išsikerojusi viešos masturbacijos sistema keičia lytį ir žada „naują“ gyvenimą
Jeigu esu dinozauras, kur man eiti / pas kokią kirpėją kreiptis?
Moteris papuolė į didelę bėdą, mat jos sūnus jaučiasi esąs katinas, nors veterinarijos klinika atsisako jį gydyti: tai vis tik diskriminacija ar vieša masturbacija[1]? Nejučia imu svarstyti, koks gi turėtų būti sekantis leftistinės ideologijos žingsnis? Galbūt kova už žmonių ir gyvūnų lygybę ar konkrečiam lytiniam organui suteiktą pirmenybę?
Pasaulis sukasi viena kryptimi, tačiau žmonės tam aktyviai priešinasi. Šiuo atveju į dangų siunčiami šiuolaikinėmis laisvėmis aptekę stabai, kol gyvūną-sūnų auginanti mama į mokyklą leidžia „katę“. Sakau jums, galbūt tikrai turėtume pašalinti įspėjamąsias etiketes ir saugos instrukcijas ir leisti „demokratijai“ viską „sutvarkyti“.
Tęsiant šį „filmą“, turiu pripažinti, kad esu alergiška katėms. Tačiau jeigu kitas mano vaikas prisistatytų šunimi, vejančiu į medį katę, ar galiu juos nurašyti mokesčiams? Manau, jog abu turi gerbti mane ir šiuo atveju likti lauke. Chaosas – ne kitaip; o minėti scenarijai primena vaikystę, kai naudojome vaizduotę tam, kad pabėgtume nuo realybės.
Apima jausmas, kad laikmečiams, metams ir minutėms tekant nenumaldomai į priekį, žmonės prarado galvas. Meldžiuosi, jog visa tai būtų tik ežiuku sušukuota ironija – sudėjus visas pasaulyje vykstančias beprotybes. Gyventi santūriai, dirbti atsakingai bei mylėti nesavanaudiškai – tai puiki pradžia ir dar puikesnis požiūris. Vėlgi, nuogąstauju, kad ši „pekla“ taip paprastai nesibaigs, ir mano proseneliai dėl to, tikiu, dabar vartosi kapuose.
Turbūt visi pastebėjote, jog į mokyklą (bent jau kol kas) gyvūnai nėra įleidžiami. Tuo tarpu jeigu bent daliai iš mūsų šūkis „Gali būti bet kuo“ skamba satyriškai, žinokite, kad pasaulis išprotėjo, o normalumas – jau tolima praeitis. Šešėlis ant žemės didėja taip greitai, jog pamažu užkloja naujiems lytiškumo „trend’ams“ pasiduodančius vaikus ir iš proto einančius tėvus, pasirengusius atžalas ugdyti namuose, užuot pataikavus viešam skerdimui klasėse.
Ką daryti, jei mokiniai yra alergiški katėms? Suprantu, kad baimė yra valdymo priemonė, ypač totalitariniams elementams. Bet didžiausia baimė yra bijoti pačios baimės – o jei leisimės manipuliuojami prarasime viską.
Jeigu mokytojai nevadins mokinio kate, gali prarasti darbą
Kai dukterėčia prabudo, ji buvo „pikachu“, papūga, šuniukas ir plėšrūnas vienu metu. Malonu žinoti, jog turime teisę rinktis. Tačiau kvailioti išvengiant atsakomybės – ne suaugusiųjų reikalas. (Štai kodėl mano vaikai (jau seniai žinojau) bus mokomi namuose.)
Tokie dalykai žingsnis po žingsnio vyksta ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Lietuvoje falsifikuotas lytiškumo ugdymo konceptas, tiesa, „užsikurs“ jau šiais metais. Kas bus toliau?
Kartais sapnuoju, kad iš tikrųjų esu paukštis, tik nesuprantu, kodėl negaliu skristi. Skirtumas tas, jog nepareiškiu kaltinimų ir nesiūlau pradėti garbinti „tautiškumo falų“ 7-nerių metų moksleiviams, vis dar tikintiems Kalėdų seneliu ir dantukų fėja. Akivaizdu, jog kur baigiasi pasakų klinika ir prasideda jokiam psichologui neįkandama „durnatstva“, rašanti čekius ir (be sustojimo) gydanti pasmerktuosius, vairą perima prievarta.
Grįžtant į realybę, vienas geras draugas papasakojo apie tai, kas nutiko Niujorko valstijoje. Ne per seniausiai buvo pareikšta, kad jeigu mokytojai nevadins vaiko kate, jie gali prarasti darbą.
Taip, šioje žemėje turime ne tik moterį katę, bet ir valdininkus-tironus. Taigi, jei pavirsčiau akmeniu, galbūt galėčiau nustoti klausyti ir pradėčiau normaliai gyventi?
Šis pasaulis nebėra sveikas. Kai buvome jauni ir elgėmės nerūpestingai, tai buvo kvaila, netaktiška ir vaikiška; dabar esame visuotinės tapatybės krizės liudytojai – aukoms tai beviltiška, „įtakotukams“ – visapusiškai naudinga.
Sveikatos apsaugos sistemos planas veikia „į kišenę“
Jeigu jautiesi kaip paukštis, mesk save iš 10 aukšto ir pažiūrėk, ar moki skristi; kitu atveju tu – tik su sugedęs sraigtasparnis.
Liūdna, kad šiais laikais vaikams smegenis plauna vaivorykštės žmonės. Aukščiausia stadija bus pasiekta tada, kai pastarieji galės paduoti tėvus į teismą dėl to, kad šie juos pagimdė. Sėkmės mūsų kartai, susidūrusiai su tokiais apmaudžiais dalykais.
Neteigiu, kad tik vienas azijietiškos mamos antausis yra pajėgus ištiesinti neklaužadą atžalą, tačiau jei paklusime kojų nagus lakuojančiai sistemai, pražūsime. Tai viena iš priežasčių, kodėl turėtų būti įteisinta dar viena gydytojo specializacija, skirta kliedintiems žmonėms, balsuojantiems už tautos vergovę.
Pavyzdžiui, Airijoje galima pamatyti vis daugiau nedidelių parduotuvių ir barų, kurių vitrinose šmėžuoja užrašai: „Grynieji pinigai yra svarbiausia“ arba „Atsiskaitymas tik grynais“. Vietiniai supranta, kad jei panaikins grynuosius pinigus, nueis tiesiai į skaitmeninę vergovę – todėl bando tam priešintis. Lietuvoje, deja, to matyti neteko. Sekantis biologinis ginklas galimai nusitaikys į pasaulio gyventojų skaičiaus mažinimą.
Iš tiesų nieko nesiekiama taip energingai, kaip Jungtinių Tautų 2030 m. Agendos (darbotvarkės) su liūdnai pagarsėjusiais „tvarumo tikslais“, pakeičiančiais kiekvieną žmogaus gyvenimo sritį: mitybą, seksą, šeimą, darbą, finansus, sveikatą, švietimą ir t. t[2][3].
Ar Lietuvoje žmonės yra visiškai apakinti brukamos propagandos apie skaitmeninį rojų, ar perdėm paklusnūs sistemai „nuo prigimimo“ – nesuvokdami, kad gerovės valstybė – tik piniguočiams, griaunantiems sunkiai lipdytą šalį iš oro nuleisto plano – galime tik spėlioti (laukti, deja, jau nebe).
