Jei rimtai siekiame stiprinti mokytojo profesijos prestižą, turėtume remtis ne tik deklaratyviais siekiais, bet ir realiais sprendimais
Vienas iš jų yra tinkama finansinė paskata aukštos kvalifikacijos specialistams.
Lietuvoje turime ne vieną šimtą jaunų ir vidutinio amžiaus asmenų su daktaro laipsniu, kurie galėtų prisidėti prie švietimo sistemos, tačiau šiuo sprendimu siunčiama žinutė, kad jūsų žinios mokyklai nereikalingos.
Paradoksalu. Visuotinai pripažįstame, kad mokytojų trūksta, ypač gamtos ir tiksliųjų mokslų srityse. Paskatinę mokykloje dirbti šių sričių mokytojus, galėtume į bendrąjį ugdymą atnešti šiuolaikinę akademinę patirtį, modernų požiūrį.
Deja, nepritardama net simboliniam 25 proc. priedui, Vyriausybė parodo, kad mokyklų atsinaujinimas per akademinę kompetenciją nėra joks prioritetas
Toks požiūris stabdo mokytojų profesijos prestižo augimą ir dar labiau atitolina tuos, kurie potencialiai galėtų prisidėti prie jos stiprinimo.
Šis sprendimas atskleidžia švietimo politikos dvilypumą. Viena vertus, garsiai kalbame apie mokytojo profesijos prestižą, apie tai, kad reikia pritraukti jaunų, talentingų žmonių į mokyklas. Kita vertus, kai atsiranda reali galimybė paskatinti daktaro laipsnį turinčius žmones ateiti mokyti, pasirenkame taupymo režimą. Tai labai trumparegiška. Jei šiuo metu daktaro laipsnį turintis asmuo domisi pedagogika, jo sprendimas ateiti į mokyklą nemažai priklausys nuo apmokėjimo sąlygų.
Juk mokyklos ir jų bendruomenės didžiuojasi tokiais mokytojais kaip dr.
Bet užteks tik didžiuotis, reikia ir paskatinimo dirbti toliau.
Taip, daktaro laipsnis savaime nereiškia aukšto pedagogo meistriškumo. Taip, švietimo sistema turi skatinti visus mokytojus tobulėti. Vis dėlto, jei valstybė vertina mokslą ir žinias, ji turi tą parodyti konkrečiais veiksmais.
Ačiū, bet jūsų nereikia, nėra ta žinutė, kurią turėtų girdėti mokslų daktarai.
Trūksta lėšų?
Užtat, visada surasime 30 tūkst. eurų įvairiems mokymams, kuriuos organizuoja rusijoje dirbantys lektoriai.
Jei vyriausybė negali, gal savivaldybės gali?
