Švietimo ministerijos atstovai pabrėžia, kad visuomenė per daug koncentruojasi į mokyklų egzaminų rezultatus, todėl tokių duomenų prieinamumas visuomenei itin sumažėjo
Ministerija savarankiškai nusprendė, kiek ir kurie duomenys apie švietimo kokybę atskirose mokyklose yra informatyvūs.
Kitaip tariant, švietimo ministerija geriausiai žino, kas parodo mokyklos (ne)kokybę ir gali nuspręsti, kiek duomenų atskleisti.
Užtat kiekvienos mokyklos rezultatus ir toliau žinos ministerijos ir NŠA darbuotojai, rinkdami geriausią ugdymo įstaigą savo vaikams!
Jeigu egzaminų rezultatai nėra kokybės kriterijus, tai kam reikia sumažinti tokių duomenų prieinamumą?
Kuo daugiau skirtingų duomenų visuomenė turės, tuo išsamesnę švietimo kokybės analizę galėsime atlikti
Dabar susidaro situacija, kad darykite tą analizę iš to, ką jums atskleisime.
Mokyklų reitingavimas nors susilaukia daug kritikos, bet atskleidžia blogąsias ir gerąsias švietimo sistemos tendencijas, švietimo kokybės nelygybę tarp skirtingų mokyklų ir t.t.
Ką galėtų padaryti švietimo institucijos su tokia informacija?
Mažiausiai: stiprinti silpnesnes mokyklas, perimti gerąsias praktikas iš stipriųjų mokyklų.
Ką renkasi daryti švietimo institucijos?
Maksimaliai sumažinti duomenų kiekį apie tai, kas yra tos stipriosios ir silpnosios mokyklos. Tuomet ir nėra problemos. Būtent toks įspūdis ir formuojasi.
Švietimą geriname kovodami su atskleidžiančiais nemalonią tiesą, o ne atsigręždami į tai, kas yra atskleidžiama.
Kaip rašė G. Sarafinas, prieš 4 metus dabartinė Vyriausybė savo pačios programoje įrašė:
„Įsipareigojame, kad atviri duomenys taps esmine Vyriausybės priimamų sprendimų ir komunikacijos dalimi. Sieksime, kad jais remiantis būtų grindžiamas sprendimų būtinumas, siūlomas sprendimo mechanizmas ir matuojamas rezultatas“.
