<h2>Siekiant sugrąžinti darbuotojus į biurą yra keliamas atlyginimas</h2>
<p>Tiesa ta, jog po išties intensyvaus karantino laikotarpio kai kurie darbdaviai siūlo privilegijas net ir už įžengimą pro darbovietės duris. Vis tik kyla klausimas: ar toks požiūris yra teisingas?</p>
<p>Sugrįžimas į biurą, kuris pastaruosius pora metų buvo atidėtas tiek daug kartų, privertė daugelį įmonių vadovų grumtis su tuo, kaipgi atkurti nekilnojamojo turto vertę, už kurią mokėjo, bet beveik nesinaudojo.</p>
<p>Kai kurioms įmonėms vienas iš sprendimų buvo išleisti daugiau pinigų šiai problemai spręsti, mokant darbuotojams papildomai už patiriamus nepatogumus dėl kelionės į darbą. Vienas tokių pavyzdžių – kompanija „Bloomberg“ – viena didžiausių pasaulyje verslo ir finansinių naujienų agentūrų – siūlanti darbuotojams dienpinigius už kelionę į darbą ir atgal.</p>
<p>Daug diskutuota ir apie tai, ar nuotoliniu būdu dirbantiems darbuotojams turėtų būti mokamas mažesnis atlyginimas, ypač jei jie persikėlė gyventi į labiau nutolusius rajonus. Tačiau ne ką mažiau dėmesio skirta ir biuro darbuotojams, svarstant: jei pastarieji atsisakys darbo namuose privalumų, ar jiems reikės už tai mokėti papildomai?</p>
<p>Reikėtų paminėti, kad kai kurios apklausos rodo, jog dauguma darbuotojų neturi „apetito“ grįžti į biurą visai darbo dienai. Tiesą sakant, kone puse darbuotojų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje svarsto galimybę mesti darbą, jei jų įmonės bandys priversti juos sugrįžti[1]. Atsižvelgiant į tokią statistiką, dalis bendrovių mąsto apie galimybę padidinti atlyginimus ir suteikti lengvatas, kad darbuotojai bent jau sugrįžtų prie hibridinio darbo modelio, kuris trunka dvi ar tris dienas biure ir likusias dienas namuose.</p>
<p>Visgi manoma, kad net ir to gali nepakakti, mat žmonės nūdienoje lankstumą vertina kur kas labiau nei tam tikrą kompensaciją. Be to, nustačius naujas kompensavimo sąlygas nuotoliniu būdu bei biure dirbantiems darbuotojams, gali išryškėti darbo užmokesčio skirtumai, o tai sukeltų naujas problemas teisingumo atžvilgiu.</p>
<p>Žinoma, jeigu įmonė šiuo metu nori padaryti įspūdį darbuotojams, atlyginimų padidinimas tiems, kurie ateina bent tris dienas per savaitę, gali būti naudinga priemonė. Kita vertus, manoma, jog specifinės privilegijos yra revoliucinės ir laikui bėgant tiesiog išnyks.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/christian-dubovan-y_x747yshlw-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Nuotolinis darbas padeda spręsti aplinkosaugos problemas ir vystyti išmaniuosius miestus </h2>
<p>Daugelis, ko gero, pamąsto apie tai, kaip mažesnis žmonių aktyvumas veikia mūsų aplinką. Tuo tarpu įdomu tai, kad kai kurie tyrimai atskleidžia, jog nuotolinio darbo modelių pritaikymas gali padėti kovoti su reikšmingomis energetikos bei aplinkosaugos problemomis, tokiu būdu prisidedant prie išmaniųjų miestų plėtros[2].</p>
<blockquote>
<p>Pavyzdžiui, išsiaiškinta, kad šimtas nuotoliniu būdu dirbančių darbuotojų Kipre per valandą sutaupo mažiausiai 4 litrus kuro transportui ir neišskiria į aplinką 7,4 kg anglies dioksido. Taigi, galima sakyti, jog daugiausia pokyčių lemia kelionių atsisakymas, mat nuotolinis darbas turi nemažai su energija ir aplinka susijusių privalumų.</p>
</blockquote>
<p>Verta paminėti ir papildomą tiesioginę bei netiesioginę naudą aplinkai: tai sumažėjęs triukšmas, žemės poreikis kelių tinklams ir infrastruktūrai, mažesnės kelių spūstys ir energijos bei materialinių išteklių taupymas naudojant mažiau popieriaus bei plastiko. Galų gale, nuotolinis darbas prisideda prie nerimą keliančių aplinkosaugos problemų sprendimo, perėjimo prie išmaniųjų miestų ir bendruomenių kūrimo. Juolab kad vienas iš svarbių tikslų kuriant tokio tipo miestus – sumažinti spūstis, avarijas ir oro taršą.</p>
<p>Iš esmės išmanūs miestai apima pažangius miesto transporto tinklus, atnaujintus vandens tiekimo ir atliekų šalinimo įrenginius bei išmanius energiją taupančius pastatus, kurie ne tik naudoja mažai energijos, bet ir taupo materialinius išteklius, išskirdami itin mažą anglies dvideginio kiekį. (Išmaniųjų miestų kontekste siekiama gerinti gyventojų gyvenimo kokybę ir stiprinti ekonomiką skatinant tvarų judėjimą mieste bei naudojant ekologiškas ir energiją taupančias transporto priemones.)</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/olena-sergienko-dimjwlx1ybe-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Niekada nebedirbsime taip, kaip dirbome</h2>
<p>Ne tik tyrėjai ar organizacijos, bet ir įvairios politinės srities Europos agentūros kalba apie tai, jog niekada nebedirbsime taip, kaip dirbome iki pandemijos[3]. Net ir politikos formuotojai labai aiškiai sako – pripraskime, kad dirbsime nuotoliniu ir hibridiniu būdu.</p>
<p>Bet kokiu atveju išties svarbu nepamesti ateities vizijos ir ilgalaikio metų tikslo, mat kiekvienas mes per darbo dieną galime „užsimušti“ buitimi. Galime apsikrauti daugybe smulkių darbų ir pamiršti tikslus bei užduotis, skirtas ne šiai dienai, o metams.</p>
<p>Kitas iššūkis – gauti grįžtamąjį ryšį ir palaikymą iš kolegų ir vadovo. To nebegalima padaryti spontaniškai, apkalbant darbus ir jų eigą prie kavos ar susitikus koridoriuje. Tos galimybės arba neliko, arba ji labai sumažėjo.</p>
<p>Be kita ko, vertėtų brėžti griežtą ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Kitaip sakant, būtina atskirti, kada yra laikas darbui ir kada yra laikas asmeninio gyvenimo įsipareigojimams, kadangi šokinėjimas nuo vieno vaidmens prie kito reikalauja labai daug energijos. Ir tai yra vieni svarbiausių įgūdžių, kuriuos teks įvaldyti, kad galėtume atgauti tas jėgas, tuos išteklius, kuriuos praradome darbo metu.</p>
